Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum: romanas. – V.: Baltos lankos, 2008.

Romanas, sulaukęs gerų įvertinimų ir J. Ivanauskaitės premijos, intriguojantis, pasižymintis patrauklia, turtinga kalbėsena ir autentiškų istorinių detalių gausa, realistiniu pasakojimo būdu perteikiantis ir tai, kas visuomet lieka už kalbos ir galbūt net vaizduotės ribų – egzistencijos ir būties paradoksą. Būtų galima pasakyti apie jį daugiau gražių ir įmantriai suformuluotų, ir nebūtinai akademiškų frazių – tik ar šiam romanui to labai reikia?.. Panegirika – daugiau leidėjo nei kritiko rūpestis. Pervertinti kūrinius taip pat pavojinga kaip ir jų neįvertinti.

Kadangi „Silva Rerum“ – istorinis romanas, skaitytojas tikrai įvertins subtilią istorinę jo atmosferą („su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais“, kaip teigiama anotacijoje). Šiek tiek suabejočiau tik dėl „kelionės laike“ – daugelis skaitytojų į praeitį šiandien persikelia labai primityviai, pasitelkę laiko mašinas ir raganų kerus, ir ką jie ten veikia, nuoširdžiai prisipažinsiu, nežinau, nes juk tokia praeitis, kokią vaizduoja K. Sabaliauskaitė – tai visiškai kitas mikrokosmas, kita visata. Ką liudija vien lotyniškos ir prancūziškos citatos, nesuprantamų pareigybių (tutoriaus, cyruliko, sindiko etc.) beigi išnašų gausa, kas paprastą skaitytoją erzina, nes jis, kaip populiariosios kultūros vartotojas, mėgsta, kad viskas būtų aišku ir įvardyta tikraisiais vardais. „Silva Rerum“ džiugina tuo, kad neįvardija. Parašytas turtinga, nesuvaržyta, gražia, bet dirbtinai neestetizuota kalba ir pasižymėdamas gana paprasta kompozicija ir taikliais, bet įprastais psichologiniais veikėjų portretais, romanas visgi nepretenduoja į populiariosios literatūros dešimtukus, nes laikotarpį atskleidžia ne kaip „kostiuminės“ istorijos tarpsnį, o kaip pačių giliausių žmogaus (šiuo atžvilgiu – vienos šeimos) dvasinių išgyvenimų paveikslą. Galbūt netgi ne atskleidžia, o bando atskleisti, ir būtent bandymas įtikina. Nes juk užtenka pavyzdžių, kai šiuolaikiniai menininkai praeitį tiesiog pritaiko sau, užuot varginęsi ją suvokti. „Atskleidimas“ – visuomet baigtinis, o „bandymas atskleisti“ – tęstinis dalykas. Todėl man pasirodė simptomiška, kad „Silva Rerum“ tarsi neturi pabaigos, o paskutinio skyriaus gale minimi baziliskai netgi sukuria savotišką laiko slinkties metaforą. Tokį laiko slinkties įspūdį kuria ir sakiniai kaip išraiškingi kalbėjimo periodai, gaivališkai įtraukiantys skaitytoją, tačiau nepametantys loginių segmentų ir retkarčiais netgi nušvintantys subtiliu humoru, kuris ne tik puikiai dera prie pasakojimo struktūros ir psichologinių veikėjų portretų, bet ir retsykiais iš pažiūros banalią situaciją paverčia tragikomiška. O mokėti kartu ir juoktis, ir verkti – tai jau labai daug...

Sunku šį romaną palyginti su kuriuo nors iš lietuvių istorinių romanų. Jis atrodo unikalus – nepanašus nė į vieną (bent jau iš tų, kuriuos skaičiau, o skaičiau, prisipažinsiu, nedaug, nes istorinis lietuvių romanas, be P. Dirgėlos, kaži ar jau pasižymi savitumu). Kyla pagunda lyginti su M. Yourcenar „Filosofiniu akmeniu“, bet šis – kitokio pobūdžio kūrinys, filosofinis, rafinuotas, akcentuojantis mistiškus atsiskyrėlio ieškojimus. Mistikos K. Sabaliauskaitės romane nedaug – aš ir tuo džiaugiuosi, nes autorė elgiasi sąžiningai ir nepuola aprašinėti išgalvoto tamsybių bestiariumo (baziliskas, ir tas jos romane labai žmogiškas ir netgi bajoriško kraujo turi...). Mistiškais galima iš dalies pavadinti patį pasakojimą ir knygos nuotaiką, kuri nepalieka abejingo net skeptiko. Ir šiaip tai knyga, kurioje ryškiai užkoduotas kinematografinis pradas. Nesistebėčiau, jei „Silva Rerum“ kada nors būtų ekranizuota. Man asmeniškai labiau patiktų žiūrėti šią jaudinančią baroko laikų istoriją nei į Žalgirio lauke šuoliuojančius Smolensko pulkus. Juolab kad autorė ir apie karą turi ką pasakyti (kazokų antpuolio Vilniuje scenos vertos atskiro žodžio). Ir vėl simptomiška, kad knygos personažams (veikiausiai – ir autorei) meilė, aistra ir gyvenimo geismas, gyvenimo gaivališkumas ir troškimas būti laimingiems kur kas svarbiau nei paradinis karingumas, kurį istorinius romanus rašantys vyrai neretai utriruoja.