Rašytoja, literatūrologė, Nacionalinės, Santarvės premijų laureatė Viktorija Daujotytė sako, kad krizė – būtina moralės sąlyga. Ji tiki evoliucija ir bijo revoliucijos. Profesorę sutikome Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje, kuris ją pakvietė į susitikimą. Su V. Daujotyte kalbasi Živilė Kavaliauskaitė.

Vis dažniau sakoma, kad 19-os metų Lietuvos kelias inteligentų pralaimėjimas, kad pasigendama menininkų solidarumo. Ar sutinkate su tuo?

Nesutinku dėl pralaimėjimo. Gal būčiau ir pati sau pavyzdys. Mane tas laikas išlaisvino: pajutau laisvę mąstyti, rizikuoti mąstant, klysti. Jei ne tas laikas, nebūčiau galėjusi daugelio darbų net pradėti. Kitos problemos – menininkus ištiko būtinybė rūpintis pragyvenimu. Mūsų meno rinka, palyginti yra maža, ypač vaizduojamosios dailės.

 

O ar galėtų menininkai būti labiau solidarūs? Menininkai yra individualistai. Gal daugiau iš pačių menininkų reikėtų kritiško žvilgsnio į tai, kas vyksta?

Gal menininkai pernelyg atlaidžiai žiūri į kai kuriuos vadinamus „projektus“? Ypač tuos, kurie paliečia viešąsias erdves. Ne bet kas gali būti pastatoma ir instaliuojama viešojoje erdvėje.

Gal reikia garsesnio inteligentijos žodžio?

Jie stengiasi kalbėti, kiek gali. Kalba, rašo, laukia, kad į juos atsilieptų, kad reaguotų. Aš labiau pasigendu girdėjimo ir atsiliepimo į tuos žodžius. Kontakto.

„Vilnius Europos kultūros sostinė 2009“ projektas, turėjęs plačiai pristatyti mūsų šalį ir kultūrą, virto skandalu, o ne pasididžiavimu. Kokias to priežastys Jūs matote?

Nepasisekė mums su tuo projektu. Yra daug priežasčių – dalis jų jau žinomos, o dalis taip ir nebus sužinota. Nesu linkusi manyti, kad žmonės, kurie sudarė pirminį vadovaujantį korpusą, nenorėjo padaryti gero. Bet tuose ketinimuose slypėjo rizikos momentai, kurie paskui išsiplėtojo.

Pats sumanymas „Kultūra – gyvai“ yra keliantis abejonių, kaip specialus gyvenimas, specialių akcijų rengimas, nes kultūra pati yra gyva iš esmės. Gyvinti ją – iš karto tikėtis masinių koncertų, didelių fejerverkų.

Pažangos matau dviejose srityse – parodų ir muzikos. Problema – per menkas pačių Lietuvos menininkų dalyvavimas. Vilnius, kaip kultūros sostinė, galėjo sutelkti ir didesnes kitų Lietuvos miestų – Šiaulių, Kauno, Klaipėdos – pajėgas. Per Vilnių turi atsispindėti Lietuva. Tam yra sostinė, kad per ją vertųsi valstybė.

Šiemet minime ir Lietuvos vardo tūkstantmetį. Bet renginių sankaupa vėlgi Vilniuje?

Tūkstantmetis – ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos šventė. Tikėkimės, kad nuo Dainų šventės ji labiau atsivers visai Lietuvai. Jau prabylama, kad regionai turi būti labiau matomi, galbūt dar pavyks ką nors pakeisti. Didelės šventės pateko į nedėkingą laiką. Bet šventės turi būti šventės bet kuriuo metu. Kartais ir Velykos yra taip anksti, kad dar – žiema, bet nepriklausomai nuo to – švenčiame.

Daug kalbama apie sunkmetį, negeroves. Bet kokie kultūriniai dalykai Jus džiugina?

Kad ir šiandieninis susitikimas, gyvi žmonių veidai. Jaudina, kad klausosi, domisi jauna grupė žmonių, kurie yra ne universiteto studentai. Mūsų akys dažniausiai krypsta į reikšmingus dalykus. O aš norėčiau akcentuoti – svarbu matyti kultūros gyvybę labai paprastuose dalykuose. Žmonių niekas nevertė būti, bet mes 2,5 valandos kalbėjomės, suradome bendrų dalykų.

Čia – kaip kultūros podirvis. Jei nėra buvimo, bendravimo, atsiliepimo, nieko nebus ir aukščiau. Jei nėra kultūros Profesinio rengimo centre, tai ir kitur atsiras skylė. Kultūra turi persmelkti viską – tada ji gyva.

Esate viena iš skaitomiausių literatūrologių, kritikių, publicisčių. Kur Jūsų žodžio galia?

Nesu nei rašytoja, nei įžymybė. Esu kultūros eilinė: kuri skaito, mąsto, nebijo žmonių. Nėra klausimo, kuris mane išgąsdintų. Aš nebijau žmonių ir jaučiu jų palankumą.

Dienraštis „Šiaulių kraštas“ pateikia keletą V. Daujotytės minčių iš susitikimo Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje.

Apie švietimą

„Kiekvienos tautos ir valstybės likimas didžia dalimi priklauso nuo to, kaip pasiseka sureguliuoti švietimo veiklą. Valstybei apsimoka didžią dalį pinigų skirti žmogui lavinti ir šviesti. Švietimas – tautos likimo pamatas.

Turime labai gražų pasakojimą – pamokančią istoriją iš anos Lietuvos. Vyksta ministrų tarybos posėdis, skirstomas biudžetas. Didelės jo dalies prašo galios struktūra – kariuomenė ir visos kitos. Atsistoja Švietimo ministras ir sako: „Niekada neabejojau, ir manau, niekas iš jūsų neabejoja, kad pagrindinė galios struktūra yra švietimas“.

Kai atėjo Lietuvos išbandymo metai, generolai nepanaudojo nei tankų, nei artilerijos. Bet susirinkę į suvažiavimą mokytojai paskutiniai sugiedojo Lietuvos himną, ir didžioji jų dalis išvažiavo į Sibirą.

Taip susiklostė, kad mūsų švietimo sistema iki šiol yra pertvarkoma. Mokytojai puikiai žino, kiek kartų keitėme įvairius modulius, modusus, pasirinkimus, lygius, laipsnius, profiliavimus.

Dabar vėl stovime ant didelių reformų slenksčio. Neabejotina, kad reforma yra reikalinga, pirmiausia dėl to, kad reformoje yra kitimas. Bet reformai reikia tinkamo meto. Dabar kardinaliai reformai yra labai sunkus laikas. Kitas dalykas – socialinis. Kaip mums pasiseks išlaikyti mokslo prieinamumą? Paskolos? Matome, kad jų grąžinimas yra nelengvas. Žmogaus sąmonei yra sunkus išbandymas gyventi jaučiant, kad esi įsiskolinęs. Pasitikiu evoliucija ir bijau revoliucijos.“

Apie krizę

„Kur slypi krizės paradoksas? Krizės metu galima pasiekti gražiausius mokslo rezultatus, gražiausius išgyvenimus, realizuoti gražiausias savo svajones. Ir atvirkščiai – nuo gero, sotaus gyvenimo nepamažėja nelaimingų, žūstančių, mirštančių, kenčiančių žmonių.

Labai svarbu suvokti, kad krizė, apėmusi pasaulį, yra labai susijusi su moralinėmis problemomis.

Neištiko visuotinis konfliktas, neužėjo maras. Krizė atėjo iš tam tikrų moralinių pražangų, iš sąmonės budrumo praradimo. Kiek buvo tokių, kurie perspėjo žmones – nepulkite į bankus, neapsikraukite skolomis, gyvenkite, kad jūsų sąžinė būtų rami?

Budrumą prarado ne tik pavieniai žmonės, bet ir struktūros, kurioms priklauso tvarkyti, kontroliuoti, pernelyg pasitikėta laisvąja rinka.

Krizė – būtina moralės sąlyga. Sąmonė priverčia suvokti kai kuriuos dalykus, grįžti prie to, kas buvo praleista, prie moralės pamatų. Jie yra paprasti: nedaryti nieko kitam, ko nenorėtum, kad darytų tau. Ir visos finansinės piramidės pažeidžia šitą paprastąjį principą. Kol galiausiai sugriūva.

Galbūt dabartinė krizė mums bus pamoka, galbūt iš jos išeisime išmokę to, ko nebūtume galėję išmokti kitais būdais.“

„Šiaulių kraštas“ / lrt.lt

2009-03-24