Jonas Strielkūnas       Prieš daugiau kaip 40 metų pasirodė pirmoji poeto Jono Strielkūno knyga „Raudoni šermukšniai“. Nuo tada šią savaitę 70-metį atšventęs poetas yra viena ryškiausių asmenybių šalies literatūroje. Į J.Strielkūno kūrybos vakarus ir šiandien susirenka pilnos salės, o pagal šio poeto eilėraščius sukurtos dainos vis dar skamba radijo stotyse. Pastarąjį dešimtmetį sunkiai sergantis poetas daugiausia laiko praleidžia savo namuose Vilniuje, tačiau nepraranda smalsumo ir nepamiršta sekti kultūrinės periodikos, domėtis, ką rašo kolegos.

 

1990 metais apie J.Strielkūną monografiją parašė Irena Slavinskaitė, o visai neseniai pasirodė profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės knyga „Gyvenimas prie turgaus: monografija apie J.Strielkūną“. Poetas apdovanotas ir Nacionaline premija. Poeto septyniasdešimtmečio proga Rašytojų sąjungos leidykla išleidžia dvitomę J.Strielkūno poezijos rinktinę „Lyrika“, kuri šiandien pristatoma sostinės Rašytojų klube. Šiuo renginiu bus paminėta ir Pasaulio poezijos diena. Šis „Lietuvos ryto“ pokalbis su J.Strielkūnu – apie jaunystę, kūrybą ir net vilkus. Su Jonu Strielkūnu kalbasi Lukas Miknevičius.

  

Skaitytojams „Lyrika“ bus kelionė jūsų viso gyvenimo poetiniu keliu. O kokius jausmus jūs pats išgyvenote, kai reikėjo dviejuose tomuose susumuoti gyvenimo darbą?

 

Tiesą sakant, dirbau labai sunkiai. Sumaniau, kad eilėraščius dėsiu chronologine tvarka, tačiau paaiškėjo, jog datas tvarkingai rašiau tik prie naujesnių eilėraščių, o jaunystės tekstai išsimėtę kaip papuola. Sėdėjau, bandžiau atrinkti, kas ir kaip. Sunku buvo. Žinoma, užplūdo daug atsiminimų. Kai kurie eilėraščiai priminė senus įvykius, žmones. Vieni eilėraščiai parašyti be jokių progų, bet yra nemažai ir proginių, kurie kelia sentimentų. Buvo įdomu ir tai, kaip keitėsi mano kūryba. Kai kurie jaunystės eilėraščiai atrodė naivoki, prastesni. Tačiau yra dalykų, kuriuos gali parašyti tik jaunystėje, ir dalykų, kurių būdamas jaunas niekaip neparašysi.

 

Ar pastaruoju metu rašote eilėraščius?

 

Jau nebe. Prispaudė ligos, darbai. Nebeturiu sveikatos. Ir dainoms tekstų neberašau. Dar skaitau. Perskaitau visą kultūrinę periodiką. Tik gaila, kad tos periodikos beveik nebeturime. O visų poezijos knygų nebespėju sužiūrėti. Bet kad jas dabar ir leidžia kas nori. Turi pinigų ir eina į leidyklas. Grafomanijos labai daug išleidžiama. Ir jaunuosius kartais man baisu skaityti.

 

Apie jus ir jūsų kūrybą parašytos dvi monografijos. Ar nebuvo keista jas skaityti?

 

Aš jų nesureikšminu. Pasiskaitau, ir tiek. Ir autorėms priekaištų neturiu. Viskas ten gerai, kiekvienas juk savaip viską mato. Kai apie mane rašė profesorė V.Daujotytė, su ja palaikėme labai glaudžius ryšius. Daug susirašinėjome laiškais. Deja, ne į visus jos laiškus pavyko atsakyti. Vis per tas ligas.

 

V. Daujotytė savo knygoje rašo ir apie tai, kaip jus dar vaiką, einantį iš gimtųjų Putauskų į mokyklą Sodeliuose, lydėjo vilkai. Gal tokie nutikimai ir buvo savotiškos pirmosios poetinės patirtys?

 

Ne. Vilkas – tai ne poezija. Kokia čia poezija, kai vaiką vilkai seka. O ir nemačiau tų vilkų. Ėjau sau, ir tiek. Kaimynas juos pamatė ir nubaidė. O kada prasidėjo tikros poezijos rašymas, negaliu ir pasakyti. Nuo pat vaikystės rašinėjau. Tačiau kas mokykloje apie meilę nerašo? Ir dabar juk galima įsijungti sveikinimų koncertą per radiją – kokių tik posmų nepririmuota. Bet ar tai poezija? Nežinau, kada ir kaip tapau poetu. Iš šalies tokie dalykai tikriausiai geriau matyti.

 
* * *
 
Jonas Strielkūnas
JUODOJI DĖŽĖ
 
Man baisu nerašyt, o rašyt dar baisiau.

Nebekyla aukštyn akmenė jančios strofos.

Ir katrenas, kurį sueiliuoju bent sau, –

Lyg juodoji dėžė po klaikios katastrofos.

 
Lyg juodoji dėžė nerišlių sakinių,

Nesuprasi – keiksmų ar pagalbos šaukimo.

Nebelikę gyvų nei daiktų, nei žmonių,

Kur tiek metų tave supo, glaudė, mokino.

 

Buvo laikas dainuot, buvo laikas gražėt,

Kol staiga supratai vieną rūškaną rytą:
Guli tavo knyga lyg juodoji dėžė,

Ir neperskaitys nieks, kas joje parašyta.

 


lrtytas.lt
2009-03-20