Gintaras Bleizgys. Giedanti tuštumon kariuomenė: eilėraščiai. – Vilnius: „Homo liber“, 2008.

Poezija turi beribes galimybes išsaugoti žodžių salose tai, kas beveik neišsaugoma: gyvą virpančią būtį, sluoksniais vienas kitą klojančius, kartais netgi atgaliniu judesiu – laikus: ruduo, žiema, pavasaris.

Gintaras Bleizgys, ketvirtajame lyrikos rinkinyje „Giedanti tuštumon kariuomenė“*, neatsigodi gyvenimo, jam niekada jo nebus per daug. Tik per mažai. Tik per skaudaus. Tasai alkis būti tokiam dideliam, kokia didelė ir iš paskos besivelkanti baimė, – praradimų, atsisveikinimo, išsiskyrimo, pasaulio išblukimo, gyvenimo „be manęs“, be tavęs, be artimųjų, kurie šalia ir su mumis – tarsi debesys, o paskui lygiai taip ir išsisklaido. Patsai knygos pavadinimas perša skaitytojui (gal ir pačiam autoriui) lyg ir iš anksto nulemtą beprasmiškumą: giedama – tuštumon. Knygos pavadinimas apglėbia kelias prasmes: asmeninę gyvenimo bei kūrybos: „giedu, bet visa praeis be ženklo“, ir visuotinę. Nuo pirmos gyvenimo minutės mūsų kelionė, kuri yra kova dėl būties ir kova už būtį, vos tik prasidėjusi ima trumpėti. Gyvenimo giesmė aidi į tuštumą. G. Bleizgio santykis su pasauliu per visus keturis lyrikos rinkinius mažai pakitęs: kasdien palengva dylanti ir mažėjanti buvimo pilnatis įsakmiai skatina to buvimo nepaleisti iš rankų, nesiliauti jo apdainavus, neleisti sau užmiršti: buvau ir dar esu čia laimingas. Su visu beprasmybės perpratimu. Ir sykiu – su visišku prasmės žinojimu. Iš čia – konfliktas su pačiu savimi, autoironija, kartais netgi sarkazmas, dažniausiai nukreiptas į save. Kai patiriama tai, kas esminga, tuoj pat kinta santykis į tokį save, koks buvai:

 

trisdešimt metų dėl vieno
eilėraščio tūkstančiai
beprotybės akimirkų

ne tam kad būtų užrašyta
užrašyta tam
kad būtų nubraukta visa kas buvo anksčiau

G. Bleizgys pasaulį pradeda kurti nuo savęs. Gal atsakomybė už visa, kas šalia sukuriama, ir tai, kas sugriaunama, gal toji taip nebūdinga poetų pasauliui atsakomybė, tasai sunkumas atsakyti už „karą, badą, marą“ ir visas nelaimes velkasi kaip nudraskytos įkapės iš paskos, trukdydamos gyvasčiai išsilaisvinti, prisikelti. Visą pasaulio sielvartą apkabinęs poetas mėgina nesugniužti:

aš neturiu į ką atsiremt nes esu tas akmuo
nuo kurio vėl reikia pradėti statybas

Jau seniai nepaliauju stebėtis, kokia panaši į mano pačios eilėraštį Gintaro poezijos melodija, ritmas, jau nekalbant apie pasaulėjautą. Ketvirtoji G. Bleizgio eilių knyga yra tiesiog dar vienas jaudinamas susitikimas su (atleisk, Gintarai) „kraujo broliu“. Vaiko būsena, užsiverkusio, palikto tamsiuose, mistiškai klaidžiuose kambariuose, kur nebus pasigailėta ir vargu ar rasis išėjimas į šviesą. G. Bleizgys atspėja ir mano skausmą, pakartoja jį, ne – išgieda tuštumon. Tokiais atpažįstamais ritmais. Neįtikėtina, kai atrandu pakartotą save: savijauta pasaulyje – susiriesti į embriono pozą, susitraukti į grumstą, nebejausti, negirdėti, nematyti. O vis tiek tą nesaugumą dar labiau ardo traiškanti sąmonė:

ir net kai susirieti ir tyli
ir visas užsikniaubi
sąmonė
lupasi lauk riaumodama
gležnus tavo kaulus traiškydama

kokie gležni yra visi kaulai
visi molio kūnai plieniniai
gyslos skaidulos
kai ji pakyla
kai daužo

dieve mano kaip daužo

Beskaitant vis sugrįžta Shakespeare’o eilutė iš „Hamleto“: „Taip, mąstymas padaro mus bailiais“. Universali frazė.

Baimė prarasti save drauge su prarandamu gyvenimu, baimė likti neatpažintam, likti niekuo, be savasties, be menkiausio tapatybės ženkliuko yra egzistencinė baimė, kad visa, dėl ko tariesi esąs apsidraudęs, dėl ko jautiesi saugus, trupa, pūva, yra, užberiama žemėmis, virsta pelkėmis ir tampa šabakštynais. Lyg nepaliaujamai vaikščiotum kaulais nuklota žeme, braidytum išėjusiųjų pelkėmis, klimptumei, traukiamas gilyn jau žuvusios kariuomenės. G. Bleizgio poezijos žodynas ir įvaizdžiai – molis, dumblynas, krūmai, „moliu kraujuojančios upės“, nudrengti batai, skarmalai.

Supurto vienas dramatiškiausių, baugus, egzistencinio klaiko pervertas eilėraštis, kur autorius su šlapia ironijos marška pats trenkia sau per veidą:

gal kokį vieną daiktelį nutriušusį
galėčiau pasiimti su savim
nereikšmingą labiausiai
mažmožių mažmožį nuo kurio
pradėčiau pas tave dievuliau
kokią nors tapatybės šukę
atskilą nuošikną –
aš niekaip neradau per trisdešimt metų
nei-pro-kur

(p. 22)

Kartkartėmis gyvenimo džiaugsmas pergali liūdesį, tada atverta, atsipalaidavusi, laisva ir laki siela klaidžioja po laiką: „(...) kai įpūtei mane iš niekur iš niekur baisiausia / man buvo atsirasti iš niekur“.

Smalsus analitinis protas ir vaikiškai užsispyręs noras sužinoti – kaip ir kodėl čia esu, o dar svarbiau – kodėl nebebūsiu – padedant visoms poezijai skirtoms galioms, leidžia autoriui kūryboje daryti su savo gyvenimu ką nori: stumdyti metus, šimtmečius, vartalioti būtąjį ir esamąjį laiką, prisiimti Dievo atsakomybę, netgi analizuoti Viešpaties veiksmus, ginčytis, bartis, nesutikti. Pasiduoti. Galop pripažinti savo žmogiškąjį silpnumą. Visa tai „Giedančioje tuštumon kariuomenėje“ atvira ir labai tikra, kartu ir intymu, pažeidžiama. Sveikinu G. Bleizgį už drąsą būti silpnam, nebijoti, kad kiti tąjį silpnumą ir baimes akivaizdžiausiai pamatys. G. Bleizgio kūryba pakeri visišku nuoširdumu (suprantu, kad kūrybos nuoširdumas – gan kebli sąvoka), jis niekad nebando „atrodyti“, inscenizuoti vidinio gyvenimo ar kaip nors įmantriai pasiteikti. Tai būtų irgi įdomu, žinoma, ir nepeiktina, svarbu, kad tik taptų poezija. G. Bleizgys poezijos audeklą audžia tiesiog priremtas vidinės išpažinties būtinybės, nepalengvindamas skaitytojo dalios, kad pastarajam būtų įdomiau, lengviau, šviesiau ar maloniau būti šalia, kad kuo paprasčiau būtų perprasti ir suvokti autorių. G. Bleizgys pasitiki skaitytoju, kalba jam atsiverdamas, dienoraštiškai nuogai. Tačiau neprimeta ir sąvokų balasto, neapsunkina teksto. Regis, žodžių papliūpos užrašomos tik tuomet, kai „giedantis kovotojas“ nebegali ištverti vidinio išgyvenimų karo. Iš čia ir toks intensyvus teksto ritmas, dėl tos pritvinkusios žodžių burnos ir tokia skausminga, lyg priešmirtinė, atsisveikinimo intonacija.

Kalbant apie užburiamą teksto ritmą, susidaro įspūdis, kad G. Bleizgio kūrybos energija pati save maitina. Poetas įsuka mantros-maldos malūnėlį, kartojimo ratą, per kurį mėgina „išsukti“, išsviesti į viršų pats save ir pats save išsiaiškinti, identifikuoti:

tūkstantis fleitų pasiutusių per vieną
vieną vieną akimirką vieną istoriją
vieną mano laiką mane per vieną didelį
ilgą sprogimą

Bleizgio eilėraščio sproginėjanti, ritminėmis figūromis grįžtanti ir nuolat stiprėjanti ekspresija primena meilės aktą – susitikimą. Galbūt – susitikimą su pačiu Dievu. „Per vieną didelį / ilgą sprogimą“...

Knygos kompozicija turi rondo – sugrįžimo, pasikartojimo – elementų. Rinkinys pradedamas ir baigiamas „Įvadu“. Poetiniame sraute nėra pradžios nei pabaigos, spėjantysis išgiedoti poeziją yra nuolat, be perstojo įsuktas tėkmės, jį neša ir plukdo srovė, telieka skubriai giedoti iš savo valties. „Esu vienas šitoj pakrantėj / išplėšytas / giedantis.“

G. Bleizgys, ankstesnės poezijos knygose mokęsis atsisveikinti ir mirti, teigia: „pasaulis – tik gaisro plėnys“. Vos atsivėręs žmogui, jis jau uždaro savo duris, atstumia, išspiria iš gyvenimo. Esamoji akimirka tuoj pat tampa buvusiąja. Peržydi obelys ir užsiplieskia gaisrai:

kaip priprasti Viešpatie man
prie šito pasaulio sudeginto
kaip žiūrėti į liepsnas
kaip giedot su žiogais išprotėjus

Vos ėmus žydėti pavasariui, tuoj pat prasideda ir didysis vytimas. Norėčiau, kad Gintaras sau leistų truputį atokvėpio. Truputį pauzės mirtyje. Bet nuo regėjimo vargu ar kas išgelbės. Didysis pavasario vytimas... Keliai, priplėšyti žiedų.

Sutriuškintos kariuomenės dainius ir nesigina tokios savo savijautos pasaulyje, jis pripažįsta, jog yra nugalėtas. Žino, kad kitaip nebus, nes teks visą laiką gyventi „su savo sąmonės miškais / brūzgynais paukščiais / visiškoj dievo akivaizdoj / su savimi laikinu“.

Teks gyventi. Persmelktam amžinybės godulio, kankinamam nepertraukiamos būties alkio. Čia, bet ne anapus. Nes tai, kas yra „čia“ – pažinu, patikrinta, jau prisijaukinta. Ir tos ražienos, ir tie akis gildantys molynai. Su kregždėmis ir vapsvomis lopyti tai, „kas nesulopoma“.

G. Bleizgio poezijos knyga „Giedanti tuštumon kariuomenė“ nors ir teigia, kad gavus į rankas gyvenimą tegalima giedoti atsisveikinimą, nors ir sako, jog grožis žudo, nes vos išsiskleidęs jau vysta, vis dėlto gydančiai sutvirtina tuo įvardytu praradimo skausmu ir išgiedotu esamu-buvusiu gyvenimu.