Romas Daugirdas. SUKLIJUOTOS GEGUTĖS: eilėraščiai. – K.: Kitos knygos, 2008.
Kad ir kokios neįprastos, net absurdiškos būna žodžių jungtys, vis tiek prasmė išlieka. Ištrūkti iš realybės neįmanoma. Vaizduotės paradoksai tampa žaismu. Neįtikėtinumo spragos tarp sąvokų susilydo. O skaitytojas tik iš prigimties šaukiasi lengvai sukramtomos prasmės. Šitoks procesas vyksta Romo Daugirdo naujame rinkinyje „Suklijuotos gegutės“. Knygą skoningai atspausdino UAB „Logotipas“, išleido „Kitos knygos“, parėmė LR kultūros ministerija. Ant knygos nugarėlės yra Vytauto Rubavičiaus įžvalgios mintys apie autoriaus kūrybos pobūdį.
Pradžioje parašytas mintis papildysiu grakščiu R. Daugirdo trieiliu „Kvadratas“: „Minios forma / kai ji džiaugsmingai kramto/ apvalias mintis“ (p. 87). Taigi visi mėgstame aiškų apvalumą. Nurodysiu ir ketureilio „Dovana“ tikroviškumą:
Vaikystė džiūvo saulėj ir raukšlėjos
lyg skelbtų pradžią pabaigos
kad tuoj išnirs ant sudaužytų butelio
skeveldrų Afroditė
ir nuskins tau kekę slenksčio ataugų
Skaitant šį posmą, klausimų nekyla. Išgirstu kelias žodžių sankabas, metaforiškai liečiančias ir mano tikrovę. „Vaikystė džiūvo saulėj.“ Taip juk ir buvo vasaromis ne tik mano, bet ir daugelio kitų vaikų gyvenime. Ir sudaužytų butelių esu matęs, net su gražuolių etiketėmis.
O dabar viskas raukšlėjas žiemos saulėj ne laiku spiginant. Vasario pradžios trečiadienio rytmetį. Grįžtu iš Arizonos aveniu vaisių ir daržovių turgaus su nelengvu apelsinų nešuliu. Trečiojoje gatvėje, prie dinozauro griaučių skulptūros pradeda groti saksofonininkas. Sustoju atsikvėpti ir pasiklausyti jo improvizacijų prie knygyno „Arcana“. Vitrinoje išstatyti retų meno leidinių tomai. Prieinu prie gretimos moterų drabužių parduotuvės „Club Monaco“. Vitrinoje tik vienas žiemiškai aprengtas manekenas. Šalia skoningai išdėstyti maždaug vienodo dydžio įvairaus žalsvumo paveikslai, juodai įrėminti. Gaivus įspūdis. Viduryje – irgi juodai įrėmintas – sakinys: „Style is knowing, who you are, what you want to say, and giving a damn. Gore Vidal“ („Stilius – žinoti, kas esi, ką nori pasakyti, ir dėl to velniai nematė“). Gore’as Vidalas buvo stambių kontroversiškų veikalų amerikietiškomis temomis autorius. Gavęs daugelį premijų. Išjudinęs Amerikos protus.
Toks stiliaus apibūdinimas, pamaniau, lyg ir tinka poetui R. Daugirdui. Jis kuria kalbinius akibrokštus nė velnio nesisielodamas. Apie minimą jo knygą vakar bandžiau suręsti recenziją. Sukau galvą vienaip ir kitaip. Jo išdarkytas, iškreiptas vaizdynas nesiduoda analizuojamas. Daug čia glūdi kvailybės. Dėl viso ko pridursiu prie šio rašinio, irgi „giving a damn“, nekvaršindamas sau galvos. Juk nukeliu skaitytojus į tolimą Pacifiko pakrantę, kur avangardo ir siaubingų filmų yra nemažai.
R. Daugirdo sueiliuotas „nesąmones“ skaityti smagu. Juo labiau kalbiškai sklandžias ir šokiruojančias. Jauti, kad po šia kalbos kliedesio oda dilgsi prasmė. Ironija. Parodija. Sakyk, kaip nori. Kad ir pirmame eilėraštyje „Vartininkas“. Kas žaidė futbolą, žino, kaip jaučiasi žmogus per visas rungtynes „pasmerktas stovėti vartuose / tuščiaviduriais kaulais švilpiant miniai / keiksmažodžiais atmušinėti ašaras / žvilgsniu prisiklijuoti prie debesies / ir pasitraukti iš kūno“ (p. 7). Taiklu!
Apčiuopiami dalykai nelengvai išgliaudomi kituose kūriniuose. Jie yra vieneiliai, dvieiliai, trieiliai, ketureiliai, penkiaeiliai. Ne ilgesni. Rinkinio turinys suskirstytas į penkias dalis: pozos, radybų kambarys, užmirštuolių pienas, ženklai, apsiplovimas tuštuma. Visur ekspresyvaus išdaigavimo pilna. Absurdo tradicija triumfuoja. Štai paskutinės dalies miniatiūrinis „Patikslinimas“: „Jeigu lyja / vadinasi sninga“ (p. 93). Paprastesnės nesąmonės ir negalima išgirsti. Tačiau lietus ir sniegas yra vanduo. Taigi faktas. Kur kas raizgiau sudėta ketureilyje „Šuolis“: „Padaugins ežeras apnuogintas akis / kad kopijom užspringtų šungaudžių mašinos / o vakaro skutai juos suvienodins – / artėjantį ir jau nuskendusį“ (p. 94).
Nebūnant ekspertu, nesunku pastebėti, kad šio galingo pamišimo autoriui labiau rūpi eilutės ir trumpo eilėraščio kalbinė trauka negu prasmė. Žodis žodžiui nė kiek nekliudo. Jie sudaro garsinę jungtį. Tarsi Bachas ar Mozartas. Garsų aukštoji matematika. Nesupratęs nesirengiu suprasti, bet perskaitęs – kalbiškai esi pamalonintas. Tuo gi ir laikosi mūsų civilizacija. Alsuoja gaivalinga roko ritmika. Netgi ekonominė krizė paremta dalykais, kuriuos retas supranta. Laikosi ir ant korupcijos. Žinia, R. Daugirdo poezija nėra korumpuota. Ji – nekalto dadaizmo puota. Daugirdiškai draugiška ekscentrika. Metodas, „kur cementinėm lūpom šypsos dievas“.
Parafrazuoti šią kūrybą neįmanoma. Reikia tik pakartotinai skaityti, nesigilinant į prasmę. Atsiskleis absurdiškai malonios samplaikos arba naivios akistatos. Net ir lyrizmai, žinoma, neromantiški. Būtent pirmos dalies „Pozų“ ketureilyje „Šokis“ skaitome: „Erškėčių vainiku lyg skepeta apsivyniojęs kaklą / jis šoko su linksmais lavonais / norėdamas tik paįvairinti peizažą / tiktai atsikratyti prieskonio maldos“ (p. 23).
Dalyje „Radybų kambarys“ kai kurie dvieiliai man primena žymaus amerikiečių siurrealisto Michaelo Palmerio rinkinį „The Promises of Glass“ („Stiklo pažadai“). Šią knygą įsigijau prieš kokį penkmetį, kai vyko išpardavimas išsikeliančiame liberalios pakraipos knygyne. Suradau tai, ko kitur nebuvo. Dar vis paskaitau Palmerio autobiografinius ciklus, su vieno sakinio atsklandomis. Pavyzdžiui, „visi laikrodžiai yra debesys“, „vėlyvas ledas kartais dainuoja“, „žiemos rožės yra nematomos“, „mano šuo manęs nepažįsta“, „kambarys, iš kurio visą laiką matomas mėnulis“ ir kiti. Jokios ekscentrikos. Paprastas ramus kalbos ir nuotaikos grožis.
Romo Daugirdo „Ramybės“ ciklo pirmame dvieilyje sakoma: „Nėra nei įžangos nei epilogo / nei maisto stovintiems už stiklo“ (p. 37). Irgi gražu. Trečiame trieilyje: „Audra penkiom raidėm / saulėgrąžom penkiom / sproginėja patvory“ (p. 37). Tais vaizdiniais švelniai pasijuokiama iš ramybės. Ir tik tokio subtilaus humoro poetas sugeba pastebėti „Nuogirdų“ cikle: „1 / Cukrus baltas jei jis smulkus // 2 / Nudistų pliažuose nėra idėjų“ (p. 46). „Nemirtingumo“ cikle: „1 / Tarp neišėjusių ir nesugrįžusių / yra daugiausia nenumirusių // 2 / Literatūriniai herojai nemirtingi / nes jie negyvi“ (p. 47). Visatos akimis žiūrint, juk tai padūkusiai originalus truizmas.
Nemanau, kad su šia pasitaikančia aforistika R.Daugirdas siekia išminties, nelyginant „nesušukuotų minčių“ meistras Stanisławas Lecas, kurio sakinių vertimai pernai buvo spausdinami „Metų“ žurnale. Tai tik atsitiktinis kryptelėjimas išmintingos staigmenos pusėn. Jam pirmiausia rūpi belaikis, paradoksalus sakinys, situacijos nesąmonė. O kad būtų meniškai įtaigu, skaitytojas turi būti atlaidžiai imlus. Tad, manau, užsklandai tiks penkiaeilis „Taškas“:
Lyg taikinys išlukštentas
kur nusiskutęs kulnus
šoliuoja skaistus idiotas
kad būtų tarp skausmo
ir kažko nepasiekiamo
Literatūra ir menas