tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Epikos sugrįžimas? (2009)

Jūratė Sprindytė. BJ nuotrauka
Jūratė Sprindytė. BJ nuotrauka
       Kęstutis Navakas esė knygoje „Du lagaminai sniego“ mūsų literatūrą apibūdina kaip „stulbinančiais turtais nedisponuojančią“. Tas pasakytina ir apie pernykštį knygų masyvą – nedažnai sublyksi išliekamosios vertės sidabras tarp plastmasės ir makulatūros. Piliečiai vis labiau įpranta rūšiuoti šiukšles, bet kultūros sferoje rūšiavimo (atsiprašau – kritinio vertinimo) funkcija pastaruoju dešimtmečiu pusiau išgyvendinta. Įsigalėjusi absoliuti tolerancija bet kokiam tekstui, kuris tik užrašytas litteromis ir turi knygos formatą, tad stinga kriterijų, kaip atskirti knygą – „tuščią tetrapaką“ nuo knygos – paveldimo sidabro. Šią sidabro metaforą gražiai interpretuoja aktorius Rolandas Kazlas, kurdamas poezijos monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eiles. Čia svarbi aktoriaus įvardyta kompaso kryptis – sidabro šviesos link. Kultūros būklei apibūdinti beveik visada galima taikyti dvi priešingas tezes, abi jos teisingos: „kultūroje visada krizė“ (kaip nuolatinė nepasitenkinimo būsena, kažko tobulesnio troškimas – argi kada amžininkai sakė, kad viskas gerai?) arba „kultūroje krizės niekad nebūna“, nes vyksmas nenutrūkstamas, gelmėse kas nors nuolat gimsta ir bręsta, o kūrybiniai proveržiai – nenuspėjami. Visada atsiras kūrinių su sidabro prabos dimensija.

 

Arvydas Šliogeris lietuvius yra apibūdinęs kaip kamuojamus baimės, besiorientuojančius į save, į jausmus, į savo subjektyvumą. Dirglumas, jautrūs nervai, svaigulys – štai labiausiai mėgstami mūsų „tiesos kriterijai“, teigia filosofas. Ši charakteristika labiausiai tiko pastarąjį dešimtmetį linksniuojamoms literatūros naujienoms apibūdinti. Daugelis lietuvių prozininkų buvo geriausiai išstudijavę savo pačių biografijas, todėl vyravo (ar bent buvo pastebimiausi) individualistinės pozicijos ir egocentriškos saviraiškos kūriniai. Drįstu sakyti, kad situacija smarkiai keičiasi. Neseniai perskaitytose geriausiose 2008 metų prozos knygose įžiūriu naują tendenciją – pasiilgimą epinio pasaulio matmens. Rašytojai ima studijuoti tautos, giminės, šeimos istoriją, reflektuoja tolimas ir ką tik pasibaigusias epochas ir vis dažniau ieško atramų objektyvybėje.

 

Epika – tai siužeto, sodrių personažų ir chronologijos sugrįžtuvės, tai atpažįstamas socialinis fonas, ramus pasakojimas. Epikos stiprybė – kai ne jausmai liejasi, o „daiktai“ tarsi reprezentuojasi patys, kai neiškreipiamos proporcijos, sukuriami įsimenami žmonių charakteriai ir modeliuojami psichologiškai motyvuoti santykiai. Kai rašoma ne kad išsiverktum, o kad paliudytum. Atskiro individo dramos prozoje vis labiau siejamos su socialine tikrove, istorijos virsmais, o ne su labiliomis sąmonės būsenomis. Kas skatina polinkį į paprastesnį, nuoseklesnį pasakojimą, siužetiškumą? Logika čia paprasta – visos tendencijos, pasiekusios kulminaciją, galiausiai virsta savo priešybėmis. Saviraiškos perteklius ir vaizduotės bei prasimanymų poetika galiausiai išprovokuoja „tikroviškumo“ poreikį. Neatmestina ir populiariosios literatūros įtaka – jos prieinamumas, skaitomumo indeksai.

 

Gausiai publikuojamos kultūros žmonių atsiminimų knygos daro tikrą dokumentinės literatūros plūsmo įspūdį. Regis, prozininkams sukilo ambicijos nenusileisti memuaristams būtojo laiko išmanymu – bent jau vėlyvąjį sovietmetį visi savo kailiu patyrėme. Fantazijos valiūkavimus ar postmodernias deformacijas keičia autentikos tvermė. Šiuo požiūriu įsimintina Leonardo Gutausko romane „Daiktai“ išdėstyta nuostata apie patikimą dokumentikos statusą: „Štai ką gali dokumentinė fotografija, laikų sukeitimo prasme su ja negalėtų lygintis joks kitas menas, nes jis dažniausiai kupinas fantazijų ir įvairių nukrypimų, kurie atitolina nuo gyvenimo tiesos“ (p. 180). Čia kalbama apie jaunus herojaus Luko tėvus, nufotografuotus ant Trijų kryžių kalno Antano Vivulskio paminklo fone dar prieš jį susprogdinant sovietmečiu. Fotografijoje kryžiai tebėra autentiški, kokie iškilo 1916 m. (dar nesunaikinti 1950 m. ir dar neatstatyti 1988 m.), ir kaip tik dėl to pirmapradiškumo Lukui brangūs – dėl kryžių (net ne dėl jaunų tėvų atvaizdo) jis laiko fotografiją garbingiausioje vietoje. Tai principinės orientacijos į autentiką ir neiškraipytus parametrus deklaravimas.

 

Naujas tendencijas ar bent jų simptomus paprastai paženklina patys talentingiausi kūrėjai. Toks man yra Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“, bet pirmiau pažvelkime į kitas knygas vienu iš galimų ir svarbių epikai – Daiktų – aspektu. Kaip niekada anksčiau prozoje karaliauja kukli daiktų galybė.

 

Danutės Kalinauskaitės apsakymų knygoje „Niekada nežinai“ tiesos kriterijus – pasaulio turtingumas, faktūros ir konkrečių detalių tirštuma, kuri tiesiog užburia. Svarbiausia, kad iš visų praradimų (neliko gimtinės, namų, tėvų) pasakotoja išsivadavo, apie viską kalba su jaukia ironija bei distancija ir „ant gailesčio daugiau nepasimaus“, anot vieno veikėjo. D. Kalinauskaitė moka įsižiūrėti į kasdienybės daiktų ir žmonių paprastumą ir jų atkaklų buvimą savaime ir sau. Daiktai čia turi apčiuopiamą fizinį būvį, formas, kvapus, spalvas, faktūras ir vardus – augmenija, fauna, namų rakandai, niūrios relikvijos (mirusios vėžiu paauglės plaukų sruoga ar sėklinio agurko kokonas). D. Kalinauskaitė akcentuoja visų juslių, ypač netikėtai – kvapų galią (pakerėtas kvapų ir skonių grožybės apsakyme „Kartą Tunise“ šešiolikmetis žada tapti virėju). Daiktų makrokosmas liudija ne norą turėti ir kaupti, o džiaugsmą būti, nes šis pasaulis „ne kontūrinis, o tūrinis“, sako pasakotoja. Svarbios ne daiktų pragmatinės funkcijos, bet jų emocinė, absoliučioji vertė.

 

K. Navako eseistikoje visada daug pasigėrėjimo daiktais, lagaminų atmintyje/atminties lagaminuose jis jų nešasi gausybę, jautriai čiupinėja jų tekstūras, aprašo dislokacijas ir nesurogatinę prigimtį („realūs dalykai turi jaukios paguodos“, p. 39). Vinilo plokštelių muzika „giliai įsirašė“ į širdį kaip ir balto tuščio popieriaus lapo baimė. Iš vartotojiškos karuselės iškritę, sąmonės ekranuose permodeliuoti daiktai apgyvendinami tekstuose, kad ten liktų apsaugoti nuo entropijos.

 

Minėtame L. Gutausko romane „Daiktai“ šeimą supę buities pagalbininkai (rogutės, žaislas, siuvamoji, molbertas, žadintuvas, kalteliai, luotas, žvakidės ir t. t.), pasakojantys apie vyro ir moters gyvenimą, ir yra pagrindiniai veikėjai, atminties saugyklos: „Visa jungia daiktų atmintis, ir ji dažnai yra paslaptingesnė ir sykiu tikroviškesnė už paties žmogaus atmintį“ (p. 93). Kita vertus, liejantys ilgus monologus įasmeninti daiktai kelia tam tikrą infantilumo ir praeities nusaldinimo įspūdį. Daiktų „pasipasakojimai“ neformuoja romano struktūros, yra statiški.

 

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – netikėtai pagaulus istorinis romanas apie XVII amžiaus bajorų ir miestelėnų gyvenimą, tiesa, pavėlavęs kone šimtą metų. Tai efektingas ir prasmingas epikos sugrįžimas, baroko epochos rekonstrukcija. Išmoningai ir informatyviai aprašyta Vilniaus universiteto veikla, vienuolijų gyvenimas.

 

Užpildoma tai, ko neturėjome, ko laiku neparašėme (turiu galvoje istorinių romanų poreikį visavertei istorinei savimonei). Tai toji literatūros tendencija, kurią vadinčiau kompensacine. K. Sabaliauskaitės romane patraukia nuodugnus epochos pažinimas, saikingai stilizuotas sakinys. Siužetas, intriga, charakteriai – viskas sustyguota, vaizdu, apčiuopiama, tik išrankesniam skaitytojui galbūt stigs šiuolaikiškesnio pasakojimo ar kokių įdomesnių konceptų, reflektyvumo, gelmės.

 

Kaip išmintingai nuteikia epinė praeities laikų ir daiktų ramybė, byloja Audronės Girdzijauskaitės retrospektyvių novelių knyga „Atminties salos“. Šiuos elegantiškus memuarinius tekstus sąmoningai vadinu novelėmis, nes juose estetinis lygmuo savaime pasigėrėtinas. Taupu, skalsu, informatyvu nelyg Bitės Vilimaitės novelistikoje. Aristokratiškas pasakojimo tonacijos aksomas puikiai koreliuoja su knygos viršelių bordo ir nesusireikšminusios autorės laikysena. Epiškumas – tai ir pagarba Kitam, empatija jo problemoms (įstabus namų šeimininkės-auklės paveikslas skyriuje „Mama Ancė“). A. Girdzijauskaitė tiesiog apvalo patį memuarų žanrą nuo kartėlio, nuoskaudų, sąskaitų, narcisizmo, apmaudo ir kito šlako. O juk kalbama apie sovietmetį (tiesa, iš vaiko perspektyvos).

 

Visai kitaip ir kitoks sovietmetis iškyla Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“. Tematizuojant personažų lemties priklausomybę nuo okupacinio režimo, visas pasakojimas perdėm prisodrinamas tarybinio anturažo. Kas patikės, kad bręstanti mergaitė pievoje virš galvos mato ne sidabrinį dangaus šviesulį, bet raudoną penkiakampę žvaigždę? Visos detalės fokusuojamos į Mėlynbarzdžio epochos autoritarizmą, todėl kai kurios metaforos dirbtinės, o atmosfera sutirštinta. Brolio drama atskleista tikrai sugestyviai, bet kodėl skirtingo amžiaus ir lyties pasakotojai (pirmuoju asmeniu!) kalba visi kaip vienas? Objektyvavimas būtų suteikęs kūriniui visavertiškumo.

 

Estetinė patirtis ir intuicija man sufleruoja, kad Sigito Parulskio „Murmanti siena“ – geriausias praeitų metų romanas ir didžiausių diskusijų vertas kūrinys. Bet kodėl apsuptas tokia tylos siena? Kol kas teko girdėti tik pilnų įtarumo kuluarinių murmesių: blefuoja, paneigia pats save, taiko į užsienio rinką, nenuoseklus, mausto skaitytoją, išduoda savo amplua. Taip, Parulskis čia konceptualiai kitoks. Pasirinko epiniam pasakojimui būdingesnę strategiją. Akivaizdus posūkis nuo ego prie istorinės dimensijos. Šimtas metų istorijos (nes veiksmas prasideda 1908-aisiais) priartina prie bendrųjų šeimos, giminės, tautos dalykų, todėl romane pasiektas visuotinumo pojūtis: yra atskirų žmonių likimai, kurie pakankamai tipizuoti, kad pakiltų iki tautos istorinių lūžių apibendrinimo (o pabandykite šiandien prozoje nebanaliai kalbėti apie tremtį ar partizanus). Čia ir meilė, ir Dievas, ir kūryba, ir keturiasdešimtmečių krizės sindromas, ir mentaliteto bei tapatybės modeliavimas (santykiai su lenkais, rusais, žydais). Visos temos gana konvergenciškai susipina. Pagaliau padoriai reprezentuojamas pats romano žanras – struktūra, romaninis mąstymas, besiskiriantys vienas nuo kito charakteriai ir brandus, geras stilius, kuris, anot K. Navako, visada yra teksto energetikos „raketa nešėja“.

 

Reziumuojant galima tarti, kad daugėja kūrinių, kuriuose širdies istorijos vis dažniau siejamos su visuomenės istorija ir faktūriškesniu epochos fonu. Tai savotiškas grįžimas prie tradicijos, bet, kaip sakydavo senosios Lietuvos literatūros asas profesorius Albinas Jovaišas, tradicija – ne sezoninis dizainas.

 
 
Nemunas
2009-02-26