tekstai.lt

Alfas Pakėnas. Juodasis pumpuras (2009)

Vladas Baltuškevičius. Zenono Baltrušio nuotrauka
Vladas Baltuškevičius. Zenono Baltrušio nuotrauka
                O nesakei, nepasakei man tu,
                Kur daug juodųjų deimantų.
                Pats aš, pats aš, pats aš
                Savy radau jų kasyklas.
                                               „Saulės židinys“, 1975.

 

1939-ieji Lietuvai davė du ryškaus talento, labai skirtingus poetus: Joną Strielkūną ir Vladą Baltuškevičių. Aukštaitį ir suvalkietį. Jų gimtadienius skiria tik vienas mėnuo – vasaris. Tačiau V. Baltuškevičius debiutavo žymiai vėliau – pirmoji knyga „Saulės židinys“ pasirodė praėjus devyneriems metams po J. Strielkūno pirmojo rinkinėlio „Raudoni šermukšniai“ (1966). Kartu su V. Baltuškevičiumi pirmąsias poezijos knygas išleido dar du dabar gerai žinomi Kauno poetai – Gražina Cieškaitė ir Gintaras Patackas, abu jaunesni gerą dešimtmetį.

 

V. Baltuškevičius visa savo „nedužia esme“, iki pat gyvuonies – tikras poetas. Ištikimas tik Poezijai, ir niekam daugiau. Tai jo vienintelė mylimoji, išrinktoji, guodėja, jo nerimo minčių išpažinėja. Poezija jam – „Madona, Sužadėtinė, Kolona, Sopulingosios siluetas, auksinė šypsena Džokondos“. O eilėraštis – geriausias draugas, angelas ramintojas, dienų ir naktų palydovas. Užsukęs į Vaižganto muziejų, kartais vaikiškai prasitaria: sapnavau eilėraščius. Dėl mažiausios savo publikacijos Vladas pėsčias nukaktų į kitą miesto galą – kad tik ją pamatytų, palaikytų rankose tą žurnalą ar laikraštį. Jis gali valandų valandas skaityti savo eilėraščius nors ir vienam klausytojui.

 

Tikras Poezijos riteris. Ir muziejaus bičiulis. Būtent – ne lankytojas, o bičiulis. Atėjęs nesiūlo muziejaus fondams savo rankraščių, kurių Petro Palilionio dovanotoje rankinėje nešiojasi gausybę, – atvirkščiai, labai sunku ką nors iš jo išgauti. Jis ateina pabendrauti, išgerti kavos ir, žinoma, paskaityti naujausių, šviežiausių arba dar jaunystės laikais rašytų ir niekur nespausdintų eilėraščių. Kai užsuka Vladas, pirmiausia kaičiame vandenį kavai. Nebandyk poetui pasiūlyti arbatos – tai įžeidimas. Tik kavos, juodos kaip naktis, kaip kadaise sakydavo Antanas Miškinis. Įprastu, minkštu judesiu poetas nuo rūkymo paauksavusiais pirštais kažkaip artistiškai ima puodelį, net nepažiūrėdamas į jį, vis vartydamas savo švarius, tvarkingus (net keista!) rankraščius. Jo rašysena kone kaligrafiška – kaip kadaise kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus. Perskaitęs vieną kitą eilėraštį, pakelia savo sunkius akinius ant kaktos, o jie kaip mat nukrinta ten, kur jiems ir dera būti. Liūdnoku tiriamu žvilgsniu žiūri į tave... Pagyrimo lyg ir nelaukia. Mažai tesureaguoja ir į pastabą. Tik ištaria: „Nežinau, žinai... Kad tik neverstų gyvent pagal tuos eilėraščius. Nu, čia tokie dienoraštiniai...“

 

Kas savaitę, dažniausiai trečiadienį, iš Briedžio gatvės miesto paribyje, kur gyvena su seserimi (Vladas turi nuostabią seserį Onutę, kuri savo jauniausią brolį globoja ir prižiūri), poetas išeina „į miestą“. Įprastas jo maršrutas – „Nemuno“ redakcija, čia gauna naujausią savaitraščio numerį, pasivaišina kava, pabendrauja su nemuniečiais. Tada – Menininkų namai, kur užsuka pas savo bičiulį P. Palilionį. Vėliau – Vinco Kudirkos biblioteka, Centrinis knygynas ir Vilniaus gatve – Maironio muziejaus link.

 

Eina Poetas. Nedidelio ūgio, lieknutis lyg paauglys. Liūdnaveidis, kartais gal kam atrodo piktas, paniuręs. Kartais gal toks ir būna. Eina Poetas gatve ir, anot latvio Aleksandro Čako, „delne nešasi savo širdį“. Kai pamatai jį iš tolo, Vladas savo išvaizda primena prancūzų poetą Charlesą Baudelaire’ą, kuris tirdamas ir uosdamas gyvenimą klaidžiodavo Paryžiaus skersgatviais.

 

Taip Vladas rašo apie savo lengvai pažeidžiamos, trapios sielos deimantus. Prisimenu užpraeitų metų „Poezijos pavasario“ šventę Maironio sode. Vladas – švarus, apsirengęs šviesiais marškiniais, švarku, keistai spindinčiu iš jaudulio veidu, nežymiai šypsodamasis ir vaikiškai išdidus, laikydamas rankoje žydinčią alyvos kekę, atmintinai skaito savo eilėraštį „Juodieji deimantai“. Eilėraštis puikus, prasmingas, skambus, pilnas jaunystės jėgos ir nostalgijos, iškart „užkabina“ klausytojus. Poeto skaitymas – kaip visada savitas, su jam būdingomis intonacijomis – ne koks bespalvis niurnėjimas po nosimi. O tąkart – dar ir su keistu jaunystės, meilės ilgesiu ir stiprios poezijos dvelkimu. Kartu kažkoks šventas, tai Baltuškevičiui būdinga tik tada, kai jis skaito eilėraščius. Ypač kai skaito atmintinai. „Juodieji deimantai“ įspūdingai nuskambėjo Maironio sodo erdvėje. Didžiulė minia tarsi nuščiuvo – paskui pasigirdo ilgi, nuoširdūs plojimai. Nė vienam poetui taip neplojo. „Saulės židinyje“ šis eilėraštis buvo kupiūruotas – ten nėra paskutiniojo posmo. Iš autoriaus lūpų esu jį užsirašęs:

 

Už visa, ką jauti man tu,
Tau atnešu aš deimantų
Juodųjų daug, daug, daug,
Manęs kaip laukusi ir lauk.
Už visa, ką jauti, jautei man tu,
Aš atnešu tau deimantų.

 

„Saulės židinį“ dar jaunystėje užtikau Širvintų knygyne. Oranžinė, tarsi saulės pliūpsnio aptaškyta knyga. Viduje kupina kosmoso, bedugnių, tviskančių Čiurlionio vizijų, „raudono violeto šviesio“, vidunakčio valandų. Pasak paties poeto, „skaidriai juodų, skaidriai baltų eilučių“. Prisimenu, daviau paskaityti Viktorui Aleknai, kuris tuomet jau rašė knygą „Aš – jausmas“, vėliau leidžiant pavadintą „Salomėja“. „Juoduosius deimantus“ jis nusirašė į bloknotą, paskui išmoko atmintinai. Sakydavo, kad salomėjiškos dvasios ir skambesio.

 

V. Baltuškevičius dažnai prisimena jaunystės laikus ir tų metų savo kūrybą. „Buvau vyras – poetas. Tada aš galėjau gyvent...“, – savo suvalkietiška tarme, praleisdamas raidę „n“, ne kartą yra sakęs Vladas, tarsi nuolat prisimindamas buvusią poetinę jėgą, talento šviežumą ir gaivą. Prisimindamas prarastą jaunystę ir visa, ką kadaise savo eilėraščiuose raudote išraudojo rusų lyrikas Sergejus Jeseninas – jo jaunystės dievukas.

 

„Pradėjau spausdintis nuo 1958 metų. Buvau gal devyniolikos, kai rajoniniame laikraštyje pamačiau pirmuosius savo eilėraščius. Vėliau, kai mokiausi Pedagoginiame institute, daug eilėraščių buvo spausdinta instituto laikraštėlyje, almanache „Jaunieji“. Turėjau senų eilėraščių sąsiuvinį, bet jis dingo kartu su dienoraščiu“, – pasakoja poetas.

 

Jau pirmajame rinkinyje „Saulės židinys“ V. Baltuškevičius surado savo, kaip poeto, „eiseną“ – savo stilių. Mažai kuo jis pasikeitė kitose eilėraščių knygose, tik ėjo gilyn, stipryn. Visai neseniai klausiau poeto, kodėl toks vėlyvas buvo debiutas.

 

„Iki to laiko verčiau Rustavelio epą „Karžygys tigro kailyje“. Labai daug dirbau, perverčiau kalnus knygų. Buvau tuo užsidegęs. Versdamas naudojausi Petrenkos ir Zabolockio vertimais į rusų kalbą. Kai baigiau darbą, kaip tik buvo minimos Rustavelio 800-osios gimimo metinės (1966). Norėjau, kad būtų su leidykla sudaryta sutartis ir poema išleista, bet pasirodė Jono Graičiūno vertimas. Buvau nuėjęs ir pas Graičiūną – jis „vatufke“ apsirengęs, mažai ką ir kalbėjome, sako, aš dirbu, dirbu...“, – prisimena poetas.

 

Vertimas iki šiol niekur nepublikuotas, išskyrus nedidelius fragmentus periodikoje. V. Baltuškevičius taip pat yra išvertęs Baudelaire’o „Piktybės gėles“, ne vieną rusų rašytojų prozos knygą.

 

„Tavo eilėraščiai parašyti krauju“, – laiške Vladui rašė žavioji aktorė Unė Babickaitė, kurią poetui teko laimė pažinti ir bendrauti. Vladas nešiojasi tą laišką su savimi, saugo kaip kokį deimančiuką. Tame laiške Unė Vladą lygina su rusų lyriku Jeseninu. Ir Serioža juk rašė krauju. Gal kiek nuvalkiotas, pabodęs posakis, bet Vlado eilėraščiuose jis sužėri „naujom varsom, naujom spalvinėm gamom“.

 

Ne viename eilėraštyje poetas „rašo krauju“ – jį traukia kraujo, kaip gyvybės ženklo, tema ir įvairios variacijos. Pavyzdžiui, „Bedugnėj didelėj“ (1984): „Eilėraščius kentėjau, / girdžiau krauju“ (p. 10). „Mano dainai lemta pražysti / tavo kraujo dugne“ (p. 16). „O tau norisi rėkti, / išnykt naktyje, / prakeikus erškėtį / savam kraujyje“ (p. 18). Anot eseisto ir poeto Ralfo Emersono, „poetai visada stengėsi atskleisti dvejopą, ketveriopą ar penkeriopą mus jaudinančių faktų prasmę“.

 

Rusų lyriką S. Jeseniną Vladas pamėgo dar mokykloje. Iš jaunystės draugės Danutės Pupkutės gavo mažytį Jesenino eilėraščių tomelį. „Skaičiau neatidžiai, nes prastai mokėjau rusų kalbą, tik vėliau išmokau. Susirgau žvėriškai tuo Jeseninu, daug mokėjau atmintinai. Tuo metu rašiau ir dienoraštį, bet kai numelioravo sodybą, kažkur dingo.“ Jesenino eilėraščių į lietuvių kalbą V. Baltuškevičius nėra vertęs, bet ir jaunystėje, ir dabar rašo „jeseniniškas eiles“ arba „jeseniniškas variacijas“. Šių dviejų didelių poetų gyvenimas ir likimas skirtingas, bet turi ir panašumų. Vladas taip pat jaunystėje buvo persipjovęs venas, daug gėrė, turėjo daug moterų. Kartais, kai įsikalbame ta tema, poetas atitraukia marškinių rankovę ir mažojo pirštelio nagu brūkšteli per melsvuojantį randą riešo vidinėje pusėje. Pasakoja, kaip vieno kivirčo metu studentas lituanistas V. dūrė peiliu kitam studentui.

 

„O aš, kaip silpnų nervų, persipjoviau venas. Kažką rašiau krauju. Uždarė į „psichuškę“ Žvėryne, bet brolis Algirdas sužinojęs išgelbėjo ir paguldė į Klinikas. Ten parašiau „Juoduosius deimantus“. Tuo metu gyvenau su Ramute, turėjome dukrą Lenorą, kuriai esu paskyręs ne vieną eilėraštį. Dabar apie ją nieko nežinau.“

 

Su V. Baltuškevičiumi bendrauti nelengva. Retai kada nušvinta poeto veidas. O jeigu ir nušvinta, netrukus vėl aptemsta. Tai žmogus, praradęs džiaugsmingumą, tačiau tebejaučiantis stiprią meilę gyvenimui. Tai poetas, kuris žodžiu įpjautas į patį sielos gyvuonį. Tebejaučiantis negęstančią kūrybos trauką. Kiekvieną savaitę poetas atsineša po keletą naujų eilėraščių. Dažniausiai neužbaigtų, nesusigulėjusių. Jam reikia tų neužbaigtų eilėraščių, jam reikia iliuzijų. Kaip Škėmos Garšvai iš „Baltos drobulės“. Vladas dažnai tarsi supurtomas gyvenimo. Mačiau (vienintelį kartą) nepaprastai susijaudinusį, kone raudantį, užsidengusį delnais akis. Jaučiau, kad jam nežmoniškai sunku. Verkė lyg vaikas ir kartojo: „Maniau, kad pasaulyje yra nors krislas meilės – bet ne. Aš nemoku savarankiškai gyvent, neturiu nė vieno draugo pasaulyje. Mane žudo tos prakeiktos kainos – tai per jas negaliu gyvent. Viskas bus sunaikinta – ir mano eilėraščiai, ir Baudelaire’as...“

 

Šaltą žiemą nebylūs ir pajuodę stovi medžiai, bet jų šakose jau mezgasi pumpurai, aukštyn kyla sula. Tie pumpurai iš pradžių juodi – vėliau jie eis didyn ir gelsvyn, kol išsprogs ir sužydės. V. Baltuškevičius yra parašęs egzistencialistinį apsakymą „Juodasis pumpuras“. Kadaise jis buvo išspausdintas žurnale „Nemunas“. Pasak autoriaus, tai pasakojimas apie savo gyvenimą. Vladas kažkuo panašus į tą juodą pumpurą. Iš pirmo žvilgsnio – paprastas, pilkas žmogus, kaip jis pats kartais ironizuoja, „žmogelis“, o viduje – gražiausias žiedas, eilėraščio šviesa.

 
Nemunas
2009-02-12