To skaudaus žodžio, kuris mus pasiekė poeto Kazio Bradūno 92-jų metų išvakarėse, negaliu nei ištarti, nei parašyti. Tas žodis žymiems poetams lyg ir netinka, nes jie palieka daug atvertų angų į tautą, žmonių sąmonę, kultūrą, gyvenimą. Tuo atsisveikinimo metu daugiausia galvojama, kaip ir su kuo poetas lieka, kai kūryba tarsi atsiskiria nuo jo paties pragyventų metų, įgyja amžinybės tvarumo, panašiai kaip tikima sielos atsiskyrimu nuo kūno. Kūnas lieka žemėje, o dvasia pasklinda žmonėse.
K. Bradūno poezija ir yra tokia anga, kurią jis mūsų literatūrai ir mums, gyvenusiems už sovietinio režimo išmūrytos sienos, gerokai praplatino. Dar ne viskas pasakyta apie jo poezijos vertę, bet atsigręžiant į tuos nesmagius metus, kyla noras kalbėti apie skaitymo vertę, o tai veikė kaip ypatinga komunikacija, susižinojimas ar susitarimas, beveik nesant kitokių bendravimo kanalų su po pasaulį pasklidusiais lietuviais. Juk ne vieną kartą Lietuvos istorijoje skaitymas reiškėsi kaip tautinės bendrystės jausmas.
Šį vaidmenį dar kartą suvaidino išeivijos rašytojų kūryba, o tarp jų ir Kazio Bradūno poezija. Esu liudininkas, kaip mus, tada dar jaunus literatus, sutelkė jo poezija, stiprino atsakomybės jausmą savo kalbai, kultūrai, tautos praeičiai.
Saugau dvi keistas Kazio Bradūno eilėraščių knygas: „Morenų ugnys“ ir „Sidabrinės kamanos“, kurios nebuvo žinomos nei to meto sovietinei cenzūrai, nei pačiam autoriui. Tas mano abi knygas poetas pamatė tik atvykęs į Lietuvą jau atgavus Nepriklausomybę. Kai jas jam parodžiau, jis nustebęs ir susikaupęs vartė, paskui pasirašė savo bradūnišku braižu. Supratau, kad jam buvo labai malonu įsitikinti, kad Lietuvoje net ir tokiu būdu jis buvo žinomas ir skaitomas.
O tos mano knygos: susegti pageltę prasto sovietmečio popieriaus lapai, ant kurių būdavo spausdinami įvairūs biurokratiniai raštai, rašomi eilėraščiai, laiškai. Kitokio popieriaus tada beveik nebuvo, kaip nebuvo ir knygų pasirinkimo, ypač knygų „iš ten“.
Nei K. Bradūnas, nei kiti išeivijos poetai H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema ilgai nežinojo, kaip ir kokios jų knygos skaitomos Lietuvoje, kaip jos atrodo, kad šalia pogrindinės bei disidentinės savilaidos veikė ir literatūrinė.
Ne visi išeivijos poetai nežinojo, kaip mes kur nors suvirtę prie žvakių šviesos skaitome tuos tekstus iki išnaktų. Ant tų pageltusių mašinraščio puslapių yra likę kavos, pigaus vyno dėmių, ilgai kvepėdavo į juos įsigėrę cigarečių dūmai. Tokia buvo mūsų bohema, vienijusi jaunąją literatų kartą, lyg ir sąmokslas prieš to meto oficialią sovietinę literatūrą. Todėl nemažai K. Bradūno poezijos pėdsakų galima rasti to meto jaunųjų poetų kūryboje. Lietuvoje, galima sakyti, poetas turėjo ir savo būrį augintinių, kurie vėliau nuėjo savais, nepriklausomais keliais.
Taip vyko unikali literatūrinė komunikacija, panašiai plito lenkų, rusų, kitų sovietizuotų kraštų tekstai, vertimai ar Vakarų literatūros rankraštinės ar mašinėle perspausdintos kopijos. Vienas kitas tekstas pasitaikydavo atspaustas dauginimo aparatais, bet tai buvo retenybė, nes tie dauginimo aparatai būdavo kruopščiai saugomi rakinamose patalpose, prie kurių prileisdavo tik su oficialiais leidimais.
Čia šiek tiek nutolau nuo prisiminimų apie K. Bradūną, norėdamas priminti, kas tuo metu Lietuvoje buvo skaitymas, kaip jisai laisvėjo. Išeivijos autoriai laisvino ne vien skaitymą, bet ir kūrybą. Įvairūs suvaržymai, patiems represijų sumanytojams nesitikint, ėmė mažai mus veikti. Ko gero, nei K.Bradūnas, nei kiti išeivijos rašytojai nežinojo, kaip mes skaitome. Panašiai badmečiu valgantys duoną laiko abiem rankom, ne taip, kai jos daug, kai numetama net kiaulėms. Mes panašiai skaitėme knygas laikydami abiem rankom, kartais dengdami jas nuo pašalinių akių.
Vienos pirmųjų knygų „iš ten“, kurias perskaičiau vos baigęs universitetą, buvo K. Bradūno „Morenų ugnys“ ir A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigilija“. Neprisimenu, iš kur jas gavau, o ir nebuvo klausiama, kas šį ar kitą tekstą paleido per rankas, nes tai galėjo tapti įkalčiais. Jais ir tapdavo, kai žinomų disidentų namuose būdavo daromos kratos.
Buvo toks nelegalus paštas knyga vienai nakčiai arba iš po skverno. Knyga turėdavo apkeliauti nemenką ratą patikimų žmonių, ji vėl kažkur dingdavo, net nebuvo įprasta teirautis, kas ją turi, kas davė ar kam perdavei. Kiek prisimenu, iš kažko gavęs minėtus K. Bradūno rinkinius sėdau ir perspausdinau per naktį dar nelabai išsimiklinęs spausdinti mašinėle. Beje, spausdindavom paprastai tris egzempliorius (tiek būdavo galima atspausti įskaitomų tekstų) – vienas sau, du savo draugams.
Tuo metu poeto žodžiai biro jau į paruoštą ar tik ruošiamą dirvą maždaug septinto dešimtmečio viduryje, kylant visai naujai literatūros ir meno kūrėjų kartai. Visokiais kanalais mus ėmė pasiekti literatūros ir meno naujovės – režimas pastebimai silpo, nors ir ne vienam skaudžiai įkąsdamas.
Tada kaip tiktai kilo vadinamoji folklorizmo banga, kaip priešprieša vadinamajai sovietizuotai liaudies kultūrai. Čia K. Bradūno įtaka turbūt buvo labiausiai žymi. Pradėta ieškoti savo ištakų tautosakoje, senuose istorijos šaltiniuose, literatūros klasikoje, senuose raštuose, dievdirbių mene. Ypač tuos senus dalykus pakėlė folklorinis jaunimo sambūris Ramuva, imta autentiškais balsais dainuoti senas mūsų dainas, švęsti kalendorines šventes, lankyti pilkapius ir pan. Kilo susidomėjimas baltų mitologija. K. Bradūno rinkinys „Morenų ugnys“ buvo kaip tik tas rinkinys, kuris patraukė mus giliausiomis mitinėmis žodžių ir įvaizdžių atodangomis, priminė archainius užkalbėjimus, kažkokį tolimą protėvių balsą. Tai buvo mums nepaprastai naujas dalykas. O patį poetą pažinau jau tik viešėdamas Amerikoj, kai Sovietų Sąjunga jau buvo pradėjusi laisvėti. Jis pats man pasirodė lyg ir iš mito, toks lietuviškas sakmių kaukutis, kažkoks iš Suvalkijos žemės, ko neperdirbo nei europos, nei amerikos, kaip ir jo žodžių, jis man buvo labai panašus į savo eilėraščius. Gaila, jo padovanotas knygas man tada konfiskavo sovietinė muitinė, bet turėjau savo ranka atsispaustus egzempliorius, o daug ką – jau ir atmintyje.
Kai žmogus išeina, kaip tik tada norisi daug ką apie jį pasakyti, prakalbinti. Bet lieka tik eilėraščiai, su kuriais ir apie kuriuos kalbame, nes tik jie, atrodo, mus vieninteliai girdi. Dabar, skaitydamas jo eilėraščius, girdžiu ir tokį ypatingą poeto balsą, tarsi vis dar susikalbame, jau atskirti ne geležinės uždangos, o nebūties. Juk panašiai sunkmečiais kreipiamės į savo klasikų kūrybą, ji mums daug ką atsako už pačius kūrėjus. Ten dabar yra jau ir Kazys Bradūnas, su kuriuo tokiu būdu jau amžinai kalbėsimės.
Dabar daugiau nieko negaliu padaryti – tik skaityti poeto eilėraščius, kurių balsas ateina iš giliausios praeities, kaip morenų ugnis. Poeto atminimui paimu ir skaitau „Morenų ugnis“. Nors tiek. Tegul būna poeto eilėraščiams maloni ir dėmesinga Lietuva, o jo kūnui – Vilniaus Antakalnio kalnelis, kuriame renkasi kultūros ir meno kūrėjai.