tekstai.lt

Monika Kutkaitytė. V. Braziūno knygos pristatyme – latvių poetai (interviu, 2009)

Vladas Braziūnas PRIEDAINĖ
Vladas Braziūnas PRIEDAINĖ
       Vladas Braziūnas savo naujos eilėraščių ir latvių poezijos vertimų knygos pristatyme sulaukė svečių – iškilių šiuolaikinių Latvijos poetų.

 

 „Labai myliu Lietuvą. Kartais man Vilnius yra artimesnis už Rygą“, – prisipažįsta poetė Ana Rancanė iš Latgalijos. „Mano tėvas svajojo, kad kiekvienas piemuo mokėtų ir latviškai, ir lietuviškai. Tai utopija, bet turėtume mokytis vieni kitus suprasti“, – pabrėžia Knutas Skujeniekas. Susitikime, kuriame buvo skaitoma ir dainuojama lietuvių ir latvių poezija, taip pat dalyvavo ir latvių poetas Juris Kronbergas bei muzikantas Austris Grasis.

  

K. Skujeniekas, paklaustas, kaip šiandien jaučiasi poetas Latvijoje, atsako: „Kiekvienas gyvena, kaip gali, net ir poetai.“ Poetas pasidžiaugė, kad spėjo išleisti paskutinį savo „Raštų“ tomą – esą Latvijoje ekonominė, o ir politinė krizė labai gili. „Latvijoje situacija yra sudėtingesnė ekonomine ir politine prasme nei Lietuvoje. Daug bedarbių. [...] O kultūros srityje visada neaiški situacija. Pavyzdžiui, dabar laukiame žinios, kas bus mūsų naujasis kultūros ministras. Žinote, Latvijoje norėjo sujungti Švietimo ir mokslo bei kultūros ministerijas. Mes protestavome, kad nesujungtų. Panašu, kad ir nebus sujungtos“, – lietuviškai pasakoja latvių poetas.

 

Tuo tarpu A. Rancanė pastebi, kad šiuo metu latvių poezija išgyvena pakilimo laikotarpį ir yra atradusi savo tikrąją vietą. „Buvo laikas, kai latvių poezija buvo tarsi šventa knyga: ja poetai išsakydavo tai, ko nebuvo galima garsiai pasakyti. Vėliau rodėsi, kad poezijos laikas baigėsi, kad ji yra nemadinga, nenaudinga. Dabar vėl poezija yra atradusi savo vietą. Sakyčiau, tikrąją vietą. Ji bando iššifruoti ir laiką, ir žmogų. Tai yra, žinoma, be galo sunku, o žmonės tikisi iš poetų, kad šie pasakytų ką nors daugiau, kad jie numatytų ateitį. Žmonės tikisi, kad poetai geba pamatyti daugiau nei kiti“, – mintimis apie poetus ir poeziją dalinasi A. Rancane.

 

A. Rancanė yra ir žurnalistė: ji sako pripratusi rašyti ir tada, kai norisi, ir tada, kai reikia. „Rašyti poeziją – retas užsiėmimas. Tai tokia būsena, kai esi tarp žemės ir dangaus. Žodžiai savaime atsiranda. Ir niekuomet nežinau, kuom baigsis mano rašymas. Ir tai laimė – kurti poeziją“, – sako viešnia.

 

Poetas K. Skujeniekas įsitikinęs, kad poezija turi gimti pačiame žmoguje – tuomet ji esą niekada nemeluos. „Eilėraščius rašau įkvėptas. Svarbiausia, kad poezija būtų natūrali, organiška: tada ji nemeluos niekada. Nereikia nieko prigalvoti – tai išeina iš žmogaus būtybės. Jaunas poetas yra mokinys – jis turi visą laiką galvoti, o kai jis jau subrendęs, jis yra laisvas paukštis“, – lrt.lt kalbėjo svečias iš Latvijos.

 

„Laisvu paukščiu“ galėtų būti pavadintas lietuvių poetas, vertėjas V. Braziūnas. Jis pastebi, kad ne visi lietuviai drąsiai prabyla apie savo šaknis, etninę kultūrą. „Latviai gi priešakyje su K. Skujenieku gražiai teigia, kad jų poezijos pagrindas yra liaudies dainos“, – pastebi poetas. Savo naujoje eilėraščių knygoje jis sudėjo ir latvių poezijos vertimų. V. Braziūnas teigia norėjęs parodyti vertimo svarbą: kad vertėjas irgi yra kuriantis žmogus.

 

Jūsų naujoje eilėraščių rinktinėje „Priedainė“ (išleido „Apostrofa“) – ne tik sava kūryba, bet taip pat net 12-os latvių poetų eilėraščių vertimai. Sakykite, kas sunkiau – rašyti savo eilėraščius ar versti?

 

Jeigu vertintume pagal darbo prakaito sunkumą, žinoma, versti yra sunkiau, nes pats savo kokio srauto pagautas rašai ir gan lengvai, ir gan greitai. Aišku, pasiruošimas rašymui, pasąmoninis kaupimasis, kol iki eilėraščio pribręsti, irgi yra darbas, bet jis slaptas.

 

Vertimas yra eilėraščio atkūrimas. Latviai turi labai gerą žodį „dzeja“ yra poezija, „dzejolis“ – „eilėraštis“, o versti poeziją yra „atdzejot“, t. y. „atpoetinti“ ar pan. Tai yra, kai savo kalbos priemonėmis mėgini sukurti kuo adekvatesnį eilėraštį originalui. Žinoma, tai yra kitas eilėraštis, tačiau turi sutramdyti visas savo, kaip poeto, ambicijas, kad tai būtų tai, ką sukūrė verčiamas autorius. Kad viskas būtų kuo arčiau jo. Darbo tuomet yra daug, o save lyg ir turi paslėpti po autoriumi: vertėjas neturi kyšoti, vertimas neturi jaustis. Neturi jaustis ir jokio prakaito ir, kaip kad ir tavo eilėraštis, turi būti su įkvėpimu parašytas.

 

Knygos forma kiek neįprasta – šalia savo kūrybos sudėjote ir vertimų. Kodėl taip?

 

Norėjau parodyti vertimo svarbą. Latviai tai daug geriau yra įsisąmoninę. Jiems knygos, kuriose kartu eina poezija ir autoriaus vertimai, nėra didelė naujiena. Jie nuo seno tai daro ir taip įtvirtina vertėjo, kuris irgi yra kaip kuriantis žmogus, statusą. Man be viso kito norėjosi ir to.

 

Be to, kaip ir daugelyje mano knygų, mano paties kūryboje, yra latviškų motyvų, kitoniškos sąsajos su žmogumi ar geografine vieta, pagaliau daugelis šios knygos eilėraščių buvo parašyti man pačiam būnant Latvijoje ar iš Latvijos važiuojant, ar su latviais būnant visai kitoj šaly. Vis dėlto tas latvių peties jausmas visada buvo šalia, todėl pagalvojau, kad bent kai ką iš daugybės mano vertimų, kurie knygose nėra skelbti, galėtų čia eiti kartu ir natūraliai tiktų.

 

Kęstutis Nastopka suskaičiavo, kad mano knygoje – 12-os latvių poetų vertimai. Pats nelabai kreipiau dėmesio į skaičius ir net nelabai kreipiau dėmesį į autorius. Pasižiūrėjau iš savo turimo gilaus aruodo latvių poezijos vertimų, kai ką išėmiau, kad natūraliai komponuojant šitą knygą tiktų. Eilėraščiai čia patys susiranda savo vietą be kokių nors norų parodyti vieną ar kitą autorių.

 

O ar galėtumėte palyginti šiuolaikinę lietuvių ir latvių poeziją? Kokių skirtumų įžvelgtumėte?

 

Šiuo metu Lietuvoje pastebimas individualybių proveržis. Galėtume pastebėti, kad latvių poezija konkretesnė, labiau daiktiška nei lietuvių. Bet čia yra tam tikri pasaulėjautos skirtumai. Tada neišvengiamai galėtum kalbėti apie dominuojančias religijas: mūsų barokinę ir šiek tiek romantinę katalikybę, jų visuomenę persmelkusią protestantizmo dvasią. Tai ateina ir į poeziją.

 

Ir jiems (latviams – lrt.lt) labai lengva – kai mus dažnai įveda į kokias nors romantines miglas tokie pakylėti žodžiai kaip, pavyzdžiui, „tėvynė“, tai jie sugeba tai natūraliai pasakyti, jeigu tam žmogui tai irgi yra natūralu.

 

Lietuviai lyg ir labiau romantikai, bet gėdijasi sakyti apie savo šaknis, etninę kultūrą, o latviai gi priešakyje su K. Skujenieku gražiai teigia, kad jų poezijos pagrindas yra liaudies dainos. Ir kadangi jie nėra linkę į romantines miglas, šie žodžiai skamba natūraliai ir, vadinasi, taip ir yra.

 

Ar galima sakyti, kad lietuviai turėtų to pasimokyti iš latvių – nesigėdyti lietuviškų šaknų?

 

Negalime apibendrinti ir sakyti, kad visi lietuviai gėdijasi savo šaknų. [...] Skirtumas yra tai, kaip jos transformuojasi, kokiais žodžiais, kokiame kontekste apie jas pasakoma. Ir aš jau esu tas, lyg ir vienas iš tų, kurie labiausiai „šaknistai“ (juokiasi), bet juk sutariu puikiausiai su visais. Galų gale tas dalykas darosi netgi kai kam įdomus.

 

Nieko nepadarysi – kaip ir daug kas kūrybos idėjų lauke eina spiralėmis, apskritimais, tai nutolstama, tai grįžtama ir neaišku, kuriame spiralės taške dabar mes esame. Toli nuo savo šaknų nepabėgsime, o kokiais žodžiais, kaip ir ką mokėsim išsakyti, tai yra daugiau kūrybiniai dalykai, iš kurių būtų juokinga reikalauti, kad kas būtų taip, o ne kitaip. Tai yra bendras veikimo laukas.

 

Nuo atgimimo laikų buvau su žaliaisiais ir mūsų buvo toks beveik ir šūkis: „Žolė – šaknų revoliucija“. Vadinasi, jeigu nori ką pakeisti, reikia labai iš giliai ir labai po truputį, kol į kiekvieną pievos žolelės kamieną ateis tie kitoniški syvai.  

 
lrt.lt
2009-02-16