Kurt Vonnegut. SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2009.
Vos prieš porą metų žemiškąją padangę palikęs K. Vonnegutas (1922–2007) nejučia ir vėl prisikelia pas mus nauju lietuvišku vertimu. Antrasis jo apsakymų rinkinys „Sveiki atvykę į beždžionyną“ JAV pirmą kartą pasirodė dar 1968-aisiais, pas mus atvyko beveik po keturiasdešimtmečio. Galime padėkoti nuosekliam puikaus vertėjo Povilo Gasiulio ir „Kitų knygų“ bendradarbiavimui, vien jų dėka mūsų asmeninės bibliotekos pasipildo tokiomis smagiomis knygomis.
Pasak paties K. Vonneguto, „Sveiki atvykę į beždžionyną“ yra „privačios verslininkystės vaisius“. Į šį rinkinį įtraukti 25 apsakymai, kuriuos rašytojas praėjusio amžiaus viduryje rašė žurnalui „Playboy“. Intriga iškart garantuota – komercija versus literatūra. Kas laimės?
Nuoširdusis cinikas, nenuilstantis mūsų ydų kritikas, satyros ir juodojo humoro tėvas – visi šie epitetai tiktų rašytojui ir tokiu atveju, jei „Sveiki atvykę į beždžionyną“ būtų vienintelė parašyta knyga. Asortimentą sudaro dar daugiau – nuo cinizmu trykštančių karo ar pokario epizodų iki futuristinių trilerių, perpildytų unikalia rašytojo satyra. Atkreiptinas dėmesys, kad visos istorijos turi antrąjį planą, kuris išryškina pagrindinę perduodamą žinią.
Apie ką pasakoja K. Vonnegutas? Nepatikėsite. Tolimoje ateityje žmonės geria „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, o didžiausia jų dorybė – savo noru atvykt į Malonios savižudybės centrą ir be skausmo nusižudyti. Didžiausias epochos maištininkas anarchistas Bilis Poetas siautėja aplinkui keldamas siaubą dorovės policijai, o labiausiai – Malonios savižudybės centrų darbuotojoms, nes būtent joms poetiškasis gangsteris siuntinėja nepadorius eilėraštukus, siekdamas suvilioti, sugundyti ir pamylėti.
Teksto magijoje nėra nieko vulgaraus. Rašytojas atvirai, bet be dirbtinės patetikos atkuria paradoksą apie žmogaus prigimtį. Nekaltybė, kuria taip didžiuojasi 68-erių sulaukusi moteriškė, išgėrus „tiesos serumo“ jos pačios lūpose virsta žodžiu „Beprasmiška“. Cituodamas savo proprosenelio dienoraštį Bilis Poetas sako: „Dienoraštyje jo parašyta, kad nuotaka visą naktį praverkė ir dukart apsivėmė. Bet laikui bėgant ji seksą dar ir kaip pamėgo.“
Stilius, kuriuo taip žavi K. Vonnegutas, galėtų būti apibūdinamas įgimto paprastumo terminu. Nors apsakymo „Karalius ir jo kariauna“ naudojama „gyvų šachmatų“ idėja ir nėra perdėm nauja (prisiminkime „Lygiosios trunka akimirką“ arba „Cirko direktoriaus duktė“), veiksmą rašytojas perkelia į vidurio Aziją. Čia susitinka Pi Jingas ir amerikiečių pulkininkas Džeris Kelis. Juodosios figūros medinės, o baltosios – du pilotai už rikius, seržantas ir leitenantas už pėstininkus, dvyniai sūnūs už žirgus ir žmona už karalienę. Kiek erdvės dramai!
Tie, kas perskaitys šį apsakymų rinkinį, nenusivils. Galiu pažadėti, kad sužinosite, kokią paslaptį saugojo Tomo Edisono šuo, kaip pasigaminti euforijos aparatą eufą ir kaip sureguliuoti savo mintis, kad jos sukeltų Barnhauso efektą. Galbūt išmoksite šio paslaptingo rikto, o galbūt pasijusite atvykę į tikrą beždžionyną, kuriame karaliauja žmoniškosios ydos – tuštybė, puikybė, godumas, pavydas ir paleistuvystė.
Vis tik derėtų žinoti, kad savo kūriniais K. Vonnegutas nesiekia užsidėti pajaco kaukės – kiekvienas jo apsakymas neša aiškią humanistinę žinią: „Žmonės, jeigu mes nesikeisime, pabaiga bus skausminga.“ Kaip teigia autorius, „rašydamas tampu tuo, kuo, matyt, privalau tapti“. Tuo, kuris auklėja rupiu žodžiu. Ne moralizuoja ir ne pamokslauja. O tiesiog parodo tai, kas mums patiems mumyse nepatinka.
Ką gi – „Sveiki atvykę į beždžionyną“! Eksponatų nešerti ir neglostyti: „PAVOJINGA.“ Jei pamatysite ką poruojantis, nekreipkite dėmesio. Daugiau galite nieko nebijoti, prižiūrėtojas K. Vonnegutas pasistengs, kad ši ekskursija pavyktų sklandžiai, tik reikia nepamiršti pasiimti į kelionę humoro jausmo.