tekstai.lt

Gintarė Bernotienė. Nenugalėti kraštovaizdžiai

Gintarė Bernotienė
Gintarė Bernotienė
       2008 metų poezijos prieaugis telkiasi apie keletą dominuojančių programų, kurias, rizikuodama klasifikuoti taip pat sėkmingai kaip Borgesas, čia išvardysiu:

– sentimentalistai (Rimvydas Stankevičius, Aidas Marčėnas, Jonas Kalinauskas);

– natūralistai (Stasys Stacevičius, Gvidas Latakas, Gintaras Bleizgys);

– akademistai (Jonas Zdanys, Giedrė Kazlauskaitė);

– poetiškumo neigėjai (skirtingomis taktikomis – Gintaras Grajauskas, Žilvinas Andriušis);

– vizualumo importuotojai (Leonardas Gutauskas, Petras Rakštikas, Rolandas Rastauskas, Alis Balbierius).  

 

Tradicijų ir naujovių perskyra išryškina kintančius dydžius, todėl nėra ką daug pasakyti apie Justino Marcinkevičiaus rinkinį „Naktį užkluptas žaibo“ ar Aido Marčėno „Šokius“, nepranokstančius ankstesnių rinkinių. Marčėno „Šokiai“ – savęs perrašai, nujaučiamas apvertimų ir priešpriešų bangavimas, kultūros citatų pernarstomi karoliai – žaidimo imitavimas, o gal ir pats žaidimas. Tikėta Marčėno knyga.

 

Sentimentalistų gretoje įtaigiausia Rimvydo Stankevičiaus knyga. Už transcendencijos, mirties sodų godojimą šiųmetei poezijai vertintojų choras deda kokybės ženklą, kuris atrodo esąs indulgencija, atleidimas nuo estetinių kriterijų spaudimo. Antrasis planas eilėraščiuose, dvisluoksniškumas, polisemija panaudojama. Iššūkiai mirčiai, kuriuos rinkinyje „Laužiu antspaudą“ demonstruoja Rimvydas, grindžia teminį rinkinio vientisumą ir bemaž tolygų emocinį slėgį; riba čia yra potyrių. Aistros pažinti mirtį priartintas Georgas Traklis cikle „Valhala“ įrašomas ir kaip emocinių virškrūvių ištiktasis, ir sutampančiais vaizdiniais (medžių, vakaro gesimo – kitados tai buvo ekspresionistinio peizažo dalis). Stankevičius į gamtiškus pavidalus projektuoja būtį „po to“. Sudžiūvę vabzdžiai, pūkuoti vikšrai, vėjo išnaros – negyvi paukščiai, nendrės, išdygusios per valčių dugno lentas – tai, kas duoda dingstį nepaleisti, sugrįžti, duoti ženklą buvus. Veržimasis per mirtį iš gyvybės rato, laužavietės kaitros ir nuolatinis sugrąžinimas – atvirkštinė samsara, Valhalos ciklas – išsižudžius per dieną būti prikeltiems per naktį. Mąstymo laikas – naktis, mąstymo kryptis – mirtis. Turbūt nevalingai tai atskleidžia detalė: drugių sparnų šviečiančios dulkės naudojamos knygoms tamsoje skaityti – it žymekliai, anapusybės ryškalai. Iš pūgos, baltos nebūties Stankevičius įsitraukia pavidalus į mirties tranzityvumo koridorių, turbūt užmiršęs Gintaro Beresnevičiaus perspėjimą, kaip sunku virsmo neįveikusiems atkritėliams. Į mirties šviesą skrendantys drugiai vargu ar patvirtintų, kad karalystė su durimis be rankenų yra poezijos karių rojus. Greičiau jau visa Dantės apžvelgta teritorija sykiu. Tokia vizija Stankevičius savo kompetenciją ir išbaigia, ir ja suabejoja – ar tikrai tai riba, už kurios tik „Diktantai sielai“.

 

Prie sentimentalistų Jonas Kalinauskas pritinka ir knygos pavadinimu „Miego meistras“, ir gręžimusi į vaikystės kraštovaizdžius, ir artėjimu link tos miego ribos – baltos pūgos, pasak Stankevičiaus, mirties karalijos link. Jei taip programiškai nepabrėžtų savo miego meistro, pribaigto sapnų filė (p. 35), profesijos, akcentuodamas mirimą šiai realybei, sakyčiau, kad tikrasis jo rūpestis yra formos dalykai. Teksto trumpinimas, trupdymas, lakoniškumo siekis tik pavėdėja link miliauskaitiškos skaidros. Vizualumas Kalinausko poezijoje stipresnis už kvapų pėdsakus, faktūriškumą, kuriuos novelių knygoje „Niekada nežinai“ suregistravusi Danutė Kalinauskaitė lyrizmu brolį pralenkia. Į minimalizmą, miniatiūras linkstančiam Kalinauskui tik į naudą fabulinis eilėraštis, ne itin komplikuotas pasakojimas su įstringančiais vaizdiniais: kaimyno Izidoriaus / grojančio smuiku / pro langą matau / kaulinius pirštus ir stryką / judantį dalgio ašmenimis (p. 46). Mirties melodija, turėjusi išvesti motiną, lieka paslapties, futliaro muzika – neapskaičiuotais likimo, apmąstomo šioje knygoje, pasisukimais. Narpliojant dėsningą atsitiktinumų grandinę gražus laikų sandūrų sujungimas eilėraštyje „-----vėsūs gultai“ – daiktų laikas, žmogaus laikas, visas laikas vienu metu esti anapus užuolaidos (p. 66). Beje, anapus – slaptažodis (Marčėno „šiapus ir anapus tujų“).

 

Grįžimo gestas – Leonardo Gutausko poema „Švytintys kūnai“, laisvosiomis eilėmis perrašyta ankstesnių rinkinių landšaftų eksplikacija, pateikta gerokai suabstraktintu pavidalu. Tai nėra atvira knyga, jos hermetiškumas – iš sąsajų su bibline vaizdinija ir siužetais, pasaulio kultūrų patirtimi, perprasminant ir priartinant tai prie savojo pasaulėvaizdžio. Struktūros požiūriu tai išmėginimas, nes laisvų asociacijų junglumas kai kada nemotyvuotas ar komplikuotas. Vizijinis poemos fragmentų pobūdis dera su „ištraukomis“ iš „Simbolių žodyno“ (taip vadinosi Gutausko tapybos paroda), ir žmogiškos patirties universalumas, šeimos saga, kurią poezija ir proza stengiasi išrašyti Gutauskas, čia susijungia su savitais toposų apmąstymais – dykynės, pakrantės, kalnų, stepių. Tado paveikslų formų geometrizmas Leonardo susimbolinamas, ir šis labiau vidinės nei išorinės erdvės geografijos vadovėlis prašosi atidesnio, su metafiziniais peizažais susijusio skaitymo.

 

Peizažo gija, kraštovaizdžio tyrinėjimas ir „transliavimas“ bendras pietų Lietuvos įkvėptiems Gintarui Bleizgiui ir Stasiui Stacevičiui. Ir Bleizgiui, ir Stacevičiui būdingas nuo savidrausmės išsisukusio rašymo autoterapinis pobūdis, konkretikos lavina, kurioje Bleizgys nepaliaujamai stebi save („Tuštumon giedanti kariuomenė“), Stacevičius ieško anapusės įrėžų šiapusybėje („Ne ėriukai nakty“). Stacevičius išsiperka svetimų akinių ir idėjų neiškreiptu matymu, šlaku originalumo, ir „Ne ėriukai nakty“ ne itin sutelkta, bet vis dėlto įcentruota forma atlaiko namų mitą su visomis išdrikusiomis partizano Nykštuko įsiūbuotomis sielovaizdžio bangomis.

 

Gvidas Latakas, žemaitis tapytojas ir juvelyras, debiutuoja knyga „Kol išsiris varniukai“. Ar dėl to, kad originalumo nepašykštėjo dailininko prigimtis, ar dėl asmeninių ramaus, giedro žmogaus savybių ši knyga kelia simpatiją. Gražūs žemaitybių, kasdienės kalbos, šiuolaikinio folkloro, romansų (p. 76) intarpai eilėraščiuose. Jie atidengia subtilų juoko smilktelėjimą ir tiksliai charakterizuoja rašantįjį bei jo lauką, neslepiamą priklausymą miestelių kultūrai. Čia pečkuriai kačigarija, primindami ruskinius laikus, mastines bobas (p. 45) – Telšių „Masčio“ fabriko darbininkes. Natūralumas, išsaugotas Latako poezijoje, turėtų būti tapatinamas su sąmoningu estetiniu sprendimu nedauginti poetizmų, todėl Mėnuo kiša snukį pro obelis, / vadinas, pateka. / Grožis, bet nėr laiko poezijai, / kai subinė šąla (p. 48). Gražu ne tai, kad subinė, o ta sveika nuovoka, kuri ir sulydo, ir išardo pragmatinę ir estetinę plotmes. Net banalybė (žiema, snaigės veidą bučiuoja, p. 57) neišmuša Latako iš vėžių (kaip vis dažniau lietuvių poezijon besibraunantys religiniai šifrai, virstantys beskonėmis kartotėmis), knygelėje Marcelijaus Martinaičio, Maironio citatos prie savojo teksto prišliejamos taip tiksliai, kad persiduoda ir graudulys, ir ironija: Grįžta mastinės bobos / po pamainos [...] Chalatai žydruoja iš tolo / pro klevo šakas / aš, vaikas ant skardžio, / laukiu mamos. / Kuris tas chalatas – atskirk, / atspalvių mistika, / tapybos pirma mokykla, / plaukia ir plaukia, visas sužiūrėk, / nebeužtvenksi upės bėgimo, / grįžta bobos (p. 45).

 

Formos disciplinuotumu išsiskiria Jono Zdanio rinkinys „Tarpdury“, šalia mūsiškojo „jausmų srauto“ atrodantis it kokia anglosaksiškos tradicijos išugdyta jausmų užvarža. Logiškai konstruojamos pojūčių išklotinės, abstrahavimas, iš pradžių net keliantis abejonę dėl poeto vaizduotės. Nustebina santūrus moters adoravimas, toks skirtingas nei Lietuvos poetų distancija ir pagarba. Tikslus knygos pavadinimas – ir geografiškai, ir laiko atžvilgiu, su amerikietišku vektoriumi į ateitį. Į elementus skaidoma pasaulio įvairovė: vanduo, žemė, vėjas, lietus, merkiantis melancholija, dulkės, druska, nurodanti Loto istoriją, išeivių istorijas, druska – gyvenimo esencija iš kraujo ir akmens. Ciklas „Druska“ iškalbingesnis nei fabulinis „Dėdės laikrodis“, čia esmiškas Zdanio pakeitimas: mano menas negali būt atminties menas / o tik pagunda, vėjo alkis // ne surinktų daiktų sąrašai / o lemtingos valandos peizažas (p. 13). Abstrakcijų perteklius aiškinamas: Kalbu / atstumo ir perspektyvos kalba (p. 54); ieškant dvasios metafizikos, / o ne kūno menkų tikrovių (p. 44). Tačiau į išgyvenimų kambarius Zdanys veda ne kaip nurimęs kosmopolitas, o kaip paskutinis tos veislės (p. 47), ir vietos nostalgija jį laiko sukaustytą prieangyje, tarpduryje, kur veriasi praeities peizažai, kurių niekas nebesuras (p. 46), ir nebe laikui, o vietai sutankėjus iš visų pasaulio vietų / tiktai vienas aš žinau kur esu (p. 23). Savivokos prieštaktis vis dėlto viltingame ir darniame vidiniame kraštovaizdyje atskleidžia įvairių vietų dermę.

 

Saviraiškos ribotumą, stagnavimą konstatuoja Giedrė Kazlauskaitė: vis dar senkalbe rašomi mūsų eilėraščiai (p. 60). Senkalbė turbūt – knyginė kalba, aukštosios kultūros kalbos dalis, ją įkūnija biblinių įvaizdžių klodas ir inversijų pastiprinama poetiškumo simuliacija, psalmiškas kai kurių eilėraščių iškilmingumas. Emociškai stiprioje knygoje Giedrė ironiškumu ir seksualinių tabu nepaisančiu atvirumu su ta senkalbe kaunasi. Intensyvi kūno raiška kuria viso žmogaus, ne vien jo dvasingosios dalies, pavidalą. Natūralumas priešinamas sukonstruotai dorybei, juslės ir instinktai vaduojami iš drausminančių ir slegiančių struktūrų (personažai, mikroliteratūros organizmai – dėdė Zigmundas, dievologą atstojančios psichoterapeutės). Būdinga sandūra: jei turėčiau tokį skaistumą, būčiau pavasaris be pašaukimo (p. 46) ir iš vieno gražiausių eilėraščių – eik ir save patirk – liepė vanduo, medis ir vėjas (p. 54). Moteriškos teritorijos gintis svarbi, todėl ir „Heterų dainos“, amazoniškos bičių moterys, ir aukštoji mezginių ir rankogalių kultūra, seserys rankraščiuose. Nors reflektuojama tam tikra izoliacija, rašoma raštingo akvariumo žuvims (p. 39), knyga pilna žaismės, subtilaus humoro, žeidžiančiai tiksliai įvardytų dalykų. Knyga su individualumo žyme, dėl patetiškos poezijomanijos anatemos (p. 17) baimintis nereikėtų.

 

Kitos debiutantės Agnės Biliūnaitės pirmoji knyga „Miegantys sufleriai“ atrodo silpnesnė, dar kiek mėgėjiška – maža kliautis kitų dar neatrastomis žodžių samplaikomis. Eilėraštį išbalansuoja ir pernelyg komplikuojama kalba (daugiaaukščiai / kvadratinėm sirenom mikčiotų laiką, p. 28), ir monotoniški išvardijimai. Punktyriškumas (punktyras – dažnas žodis Biliūnaitės poezijoje) čia ne apibūdina stilių, o praneša apie atsiskiriančius autoriaus ir skaitytojo suvokimo horizontus. Gal trūksta garso ir vaizdo takelių, nes daiktų ir pojūčių tirštuma akivaizdi, gal truputėlio poetinės disciplinos, o gal tiesiog nesiekiama aiškaus prasmės pasirodymo.

 

Naujos kalbos paieškos ne visada pasiteisina, bet labiausiai nuvilia laike įstrigusi, nuvėsusi poezija. Gaila, kad Evaldo Ignatavičiaus rinkinys „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ neprikelia iš letargo buvusios eilėraščių kokybės. Ir Erikos Drungytės „Rūkas ir vėjas“ lieka bendrame literatūros arsenalo, galimybių, bet ne inovacijų lauke. Tautvydos Marcinkevičiūtės „K. E. Lionėje“ faktų inkliuzai eilėraštyje (pavardės, vietovardžiai) autentiškumo įspūdžio esmingai nesustiprina, atsitiktinių sąskambių ekploatavimas primena konvejerinius Gintaro Patacko eilėraščio rašymo principus, įkyrius mąstymo šablonus, atgrasius kaip ir Tomo Staniulio knygoje „Diena, kurią verkiau visą“. Postmodernistinė eklektika žaidybiškai išstumia kadais didžiausią įspūdį kėlusį elegantiškai taupų aprašymą, tačiau apostrofai, pasvirieji brūkšniai, skirtingi šriftai patirties užrašymo galimybių nepraplečia, ir demon’ai su monstr’ais labai neprofesionaliai, be intrigos ir paslapties išryškinami. Nepaisant maskuojančios Marcinkevičiūtės ironijos, absurdo ir fantazijos žaismo, knygoje išnyra beprasmybės, devalvuotų vertybių nukamuotos moters, poetės pavidalas, suvoktinas kaip rimtas socialinės tikrovės signalas.

 

Laiku, kada rašyti eiliuotą poeziją yra beveik anachronizmas, ryškios pastangos praplėsti poezijos galimybes pasitelkus vizualų pradą. Fotoetiudai, eilėraščiai-daiktai, eilėraščiai garso ir vaizdo terpėje, iš regėjimo paradoksų ir vaizdų metamorfozių išaugintas eilėraštis nėra nauja. Svarbi tik teksto kokybė.

 

Išlaisvinta Žilvino Andriušio onirika geriausia pačiose nešvankiausiose frazėse gal todėl, kad trumpa, aišku, įtaiga prilygsta keiksmams.

 

Petro Rakštiko miniatiūros („Genys kala tylą“) yra tikslūs žodiniai jo piešinių vertimai, išsilaikantys dėl nuolatinių prasminių inversijų. Norint suprasti vis dėlto logišką minčių seką, Rakštiko sakinį būtina dešifruoti, tada imtis kito sakinio ir t. t. Paradoksas, atvirkštinis priežastingumas skelbia amžiną žaidimą ir garantuoja sakinio rėmuose telpančią istoriją, todėl miniatiūros ekstensyvios iki tam tikros ribos. Šių fragmentų dydį lemia vaizdų gausa, tačiau svarbu, kad Rakštikas sustoja vietoje, prieš pat išsisemiant galimybėms aprėpti vaizdinį perteklių, ir šiuo požiūriu formai nenusikalsta.

 

Alio Balbieriaus „Formų knygos“ pavadinimas kiek klaidina. Tai peizažinė lyrika. Regėjimo disciplina trieiliuose vizualumą skleidžia stipriau nei santūrūs ir saikingi „formų“ eilėraščiai (kerpių ratilais / apie vienatvę / rašo ir rašo akmuo, p. 8). Regėjimo geba skiriama turiniams gelbėti. Eilėraštyje „baltas apie apleistį“ pasakomas esminis dalykas – rega neprarado šventumo. Yra įmatymo galimybė, būdas išsaugoti atmintį, atpažinti jos ženklus, kai kraštovaizdyje ir sieloje – nykuma.

 

Rolando Rastausko fotoesė Klaipėdai „Kranto erdvės scena“, palyginti su „Berlynalijomis“, kiek diskredituoja ir autorių, ir sumanymą. Laisvos asociacijos nuotraukų temomis, socialiniai žvejų portretai plius patosas „Mūsų miestas!“ primena optimistinę sovietmečio retoriką, kiek prigesintą standartinių tokio pobūdžio leidinių klišių ir, žinoma, visa tai apžaidžiančio bravūriško, iš kiekvieno sakinio aforizmą skeliančio Rastausko stiliaus. O „Berlynalijos“ fotoesė žanrą pateisina puikia paskutine esė, nebanaliais sąlyčio taškais su fotodarbais, primenančiais ofortus. Nėra iliustratyvumo varžtų, berlynietiškoms istorijoms šmaikščiai dėstyti tik ir skirta pabrėžtinai kultūros įspaudus sauganti albumo erdvė. Istorijų parinkimą motyvuoja vizualios asociacijos (p. 19 juodos ir baltos romanetės fotografijoje ir diafilmo stilistika pasakojant, „kadruojant“ II pasaulinio karo istoriją, kolonos bazė ir Vaizenzė žydų kapinės). Skaitydamas nuotraukas kaip fotografo vidaus peizažų atitikmenis, šmėklaerdvėje įžvelgdamas beketiškos tuštumos dozes, Rastauskas su kadrų vaizdinija susidoroja.

 

Skaitant pastarųjų metų knygas susidaro įspūdis, kad poezija vis labiau tampa minties menu. Kinta lyrinės kalbos formos: stiprėja naracinis pradas (ciklai, fabuliniai eilėraščiai, autokomentarai), daugėja mažųjų formų; kliaunamasi medialumu; depoetizacija lenkia kalbėjimo registrą prie kasdienės kalbos, aukštumas, poetiškumas ironizuojami ir simuliuojami. Klesti postmoderni pasaulėvaizdžių įvairovė. Jei agrarinį pasaulėvaizdį galime laikyti išardytu, vis dar stipri gamtojautinė linija, susijusi su vietos svarba. Kraštovaizdžiai nenugalimi.

 
Šiaurės Atėnai
2009-02-13