tekstai.lt

Aleš Steger. Ištrinta Karta (2008)

Ales Steger
Ales Steger
       Gatvė vis dar vadinasi maršalo Tito. Tai ne bet kokia gatvė, o pagrindinė sostinės arterija, perverianti torsą sudaužyto miesto, kuris lėtai lipdo save iš naujo. Šįkart ji yra Sarajeve neįprasto įvykio – minios knygyne – liudytoja. Net ir iš išorės matyti, kad kažkas čia ne taip. Iširusios Jugoslavijos šalių knygynuose rašymo priemonės, kopijavimo popieriaus šūsnys, suvenyrai, net žaislai dabar dauginasi lyg termitai, įsiverždami į vitrinas ir beveik visiškai išstumdami gaminį, kurį reklamuoja ženklai Knjigarna, Knjizara, t. y. knygas. Jos nyksta nuo 1992 metų. Nuo to laiko, kai buvo pasirašyta Deitono taikos sutartis, kartą ar du kartus per metus užeinu į šį knygyną, bet pirmą kartą jame esu ne tik aš su pardavėja, o gerokai daugiau žmonių.

 

      Maniau, kad pamatysiu ją kaip visuomet sėdinčią atokiame kampe, tuščiomis akimis spoksančią į tuštumą, pilkuose pirštuose suspaudusią cigaretę ir palinkusią virš peleninės, padėtos ant dulkėtos klasikos krūvos. O dabar nei iš šio, nei iš to – minia, todėl pardavėja baisiai užsiėmusi. Ji aptarnauja damą, kurios veidas uždengtas feredza. Slapčia žvilgteliu į knygą, kurią ji laiko kairėje rankoje, dešiniąja skaičiuodama konvertuojamas markes. Perdėčiau sakydamas, kad knyga, kurią ji laiko, yra tokia pati, kokia guli ant naktinio stalelio mano viešbučio kambaryje. Ne, ponia su vualiu laiko rankose knygą apie Bosnijos virtuvę, o ant mano naktinio stalelio tokia tikrai neguli. Bet, kadangi jai nepakanka konvertuojamų markių, savo išsirinktą virimo knygą ji uždeda ant kitų perkamiausių knygų, sudėtų ant prekystalio, ir, tik pamanykite, knyga, kurioje rašoma apie Bosnijos virtuvę, pridengia tą, kokia guli ant naktinio stalelio mano viešbučio kambaryje. Panašiai užsiklojama antklode, jei kambaryje tvyro ledinis šaltis.

 

Ką bendra turi Bosnija, Sarajevas, knygynas maršalo Tito gatvėje, viešbutis „Saraj“, naktinis staliukas mano kambaryje su naująja slovėnų literatūra? Sakykime, šios esė autorius Balkanų įpročiu keletą savaičių atidėliojo recenzijos parašymo terminą. Atidėliodamas jis įkliuvo į laiko spąstus. Likus dviem valandoms iki skrydžio į Sarajevą, nubėgau į Liublianos biblioteką ir bandžiau gauti paskutinį egzempliorių knygos, apie kurią ketinau rašyti. Nervingai pažvelgiau į bibliotekos kompiuterį: visos paimtos. Tą akimirką prisiminiau pasakojimą apie tai, kaip šios nepaprastai populiarios knygos autorius Interliber knygų mugėje Zagrebe dvi valandas be pertraukos pasirašinėjo slovėniškas kišeninio formato savo knygas. Tokios istorijos galbūt standartinės didelėse knygų rinkose, bet ne Slovėnijoje.

Taigi, reikiamos knygos nėra, ir ką man daryti? Bibliotekos kompiuteris išspausdino dar dvi nuorodas paimtų knygų sąrašo apačioje: viena informavo apie šio autoriaus naujausio veikalo vertimą į vokiečių kalbą, antra – apie sutrumpintą adaptaciją slovėniškai. Nulėkiau į antrą bibliotekos aukštą prie lentynos su užrašu dvasingumas. Kaip beprotis perkračiau knygas apie kundali, čakras, meditacijos meistrus, dvasinį prabudimą ir piramides, apie Atlantidą ir kosmosą, kol pagaliau radau ne vietoje padėtą knygą, kurios taip ilgai ieškojau. Nusileidęs laiptais žemyn, sėdau į automobilį ir, norite tikėkite, norite – ne, suspėjau į lėktuvą, skrendantį į Sarajevą.

Kai žvelgiu pro savo viešbučio langą, matau vertikalią sieną, ant kurios krinta pavakarės šešėlis, – niūri akmeninė siena kyla dešimt metrų aukščiau už mano viešbučio langą. Turėčiau būti patenkintas šiuo vaizdu, nes, jeigu kaip dauguma kitų svečių turėčiau kambarį su langu priešingoje pusėje, žvelgčiau į šviežius kapus, išsimėčiusius ant kalvos, nutviekstos vakaro šviesos. Kur pažvelgsi, visur švieži kapai ir jauni medžiai, nes senuosius iškirto malkoms per karą. Tad verčiau jau spoksoti į tuščią pliką sieną. O geriausia, užuot žiūrėjus pro langą, sėsti ir imtis rašymo.

Autorius, kurio knygos karštligiškai ieškojau, šiuo metu yra turbūt iškiliausias veganų maisto propaguotojas pasaulyje ir vienas iš nedaugelio žmonių, sugebėjusių tapti net dviejų skirtingų valstybių prezidentu. Perkamiausių dvasinių knygų autorius Janezas Drnovsekas turi tokį pat pasą kaip ir aš, kalba ta pačia kalba, kuria aš rašau. Jis yra iš Posavjės – vieno labiausiai užterštų Slovėnijos regionų – kilęs ekonomistas. Šis regionas be tonų atliekų, dūmų ir neperdirbamų nuodų pastaraisiais metais davė ir keletą pozityvių dalykų – pavyzdžiui, roko grupę „Laibach“ ir choreografą Iztoką Kovacą. Drnovsekas buvo byrančios Jugoslavijos prezidentas, po to daug metų – Slovėnijos premjeras, kol galiausiai tapo jos prezidentu. Šį postą jis užima ir dabar. Dvidešimt metų būdamas susijęs su aukščiausiais Balkanų politikos sluoksniais ir sugebėjęs išvengti tautiečių neapykantos, jis neabejotinai daug pasiekė. Tačiau jo istorija ypač reikšminga darosi dabar, kai Slovėnijos prezidentas išleido ciklą knygų, rodančių, kad jo gyvenimo būdas ir politika radikaliai keičiasi.

Slovėnijos prezidento knygų pavadinimai daug pasako apie jų turinį – „Pasaulio esmė“ (Bistvo sveta), „Mintys apie gyvenimą ir sąmonę“ (Misli o zivljenju in zavedanju), apmąstymų rinkinys „Auksinės mintys apie gyvenimą ir sąmonę“ (Zlate misli o zivljenju in zavedanju), kuris, beje, ir guli ant mano naktinio stalelio. Pasaulio religijose apstu pranašų, kilusių iš karališkų šeimų, patyrusių prašviesėjimą ir tapusių dvasinio gyvenimo aktyvistais. Šių žmonių esminis pasikeitimas akimirksniu įteisino jų mokymą ir veiksmus, jie savo noru nusišalino nuo vadovavimo, atsisakė privilegijų ir pasaulietiško gyvenimo, pagrįsto galios kaupimu. Kad manasis prezidentas šitai irgi suvokia, iliustruoja rinkinys „Auksinės mintys apie gyvenimą ir sąmonę“, dekoruotas auksiniais apvadais, elipsėmis ir su aukso žodžiais centre. Drnovseko filosofijos žodynas, viena vertus, sudarytas iš įprastų raginimų puoselėti nuosaikumą, patirti kosminės sąmonės prabudimą, pasitikėti vidiniu balsu, skleisti pozityvią energiją ir dvasingumą, tinkamai maitintis, patiems kepti duoną, laikytis subalansuoto, nors ne pernelyg griežto, fizinio režimo ir, žinoma, siekti kontakto su gamta. Antra vertus, jį nuspalvina perspėjimai apie pasaulio pabaigą, ekologinę katastrofą ir atominio susinaikinimo grėsmę. Kulminacija vadinčiau štai tokias mintis:

 

„Politikai sako tai, ką, jų manymu, žmonės nori girdėti. Jie nekalba aukštesnės sąmonės kalba. O jei ir kalba, daro tai neįtikinamai. Lengviau kalbėti neapykantos, godulio, kito baimės kalba. Svarbu postas, prestižas, šlovė. Jiems rūpi tik jie patys.“

 

Asmeniui, norinčiam daryti gera, nešti šviesą į politinę sferą, trūksta tik vieno dalyko – gebėjimo būti pavyzdžiu. Pakeitęs pasaulėžiūrą Drnovsekas tam tikru atžvilgiu tai ir daro, pavyzdžiui, neseniai jis įkūrė organizaciją „Sąjūdis už teisingumą ir plėtrą“, savo idėjas jis propaguoja ir kaip Slovėnijos prezidentas. Tačiau būtent todėl, kad užėmė ir užima oficialų postą, Drnovsekas netapo garbinimo objektu ir juo netaps tol, kol neatsisakys galios ir visų su ja susijusių dalykų. Stokodamas tokio pasiryžimo, auksinių minčių mąstytojas kolektyvinėje sąmonėje liks pragmatiškas ir nuosaikus politikas, padaręs daugiau gero negu blogo. Jis bus prisimenamas dėl savo kuklaus šypsnio, mizantropiško pareigų atlikimo ir ciniško savųjų komentarų tono. Tačiau dėl to mums nederėtų skųstis, nes Drnovseko požiūris funkcionuoja kaip pramoga pilkame ir nuspėjamame Slovėnijos viešosios erdvės peizaže. Kas dar galėtų pasigirti, kad turi prezidentą, aistringai propaguojantį sveiką mitybą ir raginantį savo šalies piliečius, daugiausia krikščionis, per Velykas vengti kumpio ir liautis valgius kiaušinius? „Auksinės mintys...“ yra puikus išsekusios pagelbėk sau pobūdžio ir ezoterinės lektūros pavyzdys, o šioji vis labiau dominuoja Slovėnijos ir kitų buvusios Jugoslavijos šalių knygynų lentynose. Išsekimas akivaizdus artikuliacijos lygmenyje, kai imamasi glaustų apibendrinimų. Raktas į tokio pobūdžio lektūrą – kuo paprastesnis žinių perteikimas, svarbiausia, kad rašymas nepasižymėtų stilistikos individualumu (kiekvienas gali lengva ranka pritarti abstrakčiam gėriui ir paakinimams daryti gera). Ši lektūra apeliuoja į skaitytojų ribotumą, o komercinė jos sėkmė dar labiau sustiprina autorių ir leidėjų įsitikinimą, kad literatūrinės rinkos ateitis priklauso būtent šio pobūdžio knygoms. Tai nubrėžė užburtą ratą, kuriame esminis elementas yra pamėkliški skaitytojai, kuriems tokia lektūra skirta, o kitokie skaitytojai beveik neegzistuoja, jie tėra vaiduokliai. Drnovsekas – tipiškas atstovas pereinamojo būvio visuomenių, kurios kankinasi dėl prarastų vertybių, iširusių socialinių ir religinių struktūrų. Tai ypač tinka kalbant apie visuomenes, kurios į tokią padėtį pakliuvo po komunizmo žlugimo.

Suskeldėjusį postkomunistinį pasaulį tyrinėja ir Andrejus E. Skubicas romane Popkorn. 2006 metais Mladinska knjiga, didžiausia Slovėnijos leidykla ir daugiau nei 70% šalies knygynų savininkė, paskelbė konkursą geriausiam romanui apie šiuolaikinį gyvenimą. Premijos dydis – 12 000 eurų, beveik tris kartus daugiau negu Slovėnijoje gauna eilinio romano autorius. Atsakas atitiko premijos dydį ir laimėtojo pavardė nieko nenustebino. Skubicas, sociolingvistikos mokslų daktaras, gerai žinomas ir jau pelnęs apdovanojimus už ankstesnius romanus „Kartus medus“ (Grenki med, 1999), „Fuzino bliuzas“ (Fuzinzki bluz, 2001), savo literatūrinį stilių grindžia atpažįstamomis prielaidomis: pirmiausia, pasakojimais apie urbanistinę Liublianą, antra, naracijos daugiasluoksniškumu, dažnai griebdamasis skirtingų dialektų, trečia, personažais, kurie dažniausiai yra savęs nekenčiantys nevykėliai, o jų galvos prikimštos liguistų minčių, fantazijų ir baimės. Popkorn (2006) variklis irgi yra Liublianos dialektai. Kalba veržte veržiasi iš jo personažų lūpų ir yra tokia specifiška, žavinti ir užburianti skaitytojus, kad sunku iš jos išsivaduoti net užvertus knygą. Pagrindinis Popkorn antiherojus, ciniškas ir pašėlęs trisdešimtmetis gidas Valteris Korenas, paskendęs sumaištingoje, kupinoje nesėkmių kasdienybėje, žengia per laukinę turbokapitalistinę Liublianą pasitikti savo lemties. Jis skeptiškai vertina bet kokius tikrus žmogiškus santykius, griebiasi finansinės apgaulės, svajoja Liublianoje įkurti kankinimų muziejų. Seksualinės Valterio fantazijos, galiausiai demistifikuojama tuštuma ir žiaurumas, lydintis kiekvieną jo žingsnį, atskleidžia savijautą sutrikusios kartos, kurios vienintelis atspirties taškas – abejingumas, o liguistos fantazijos padeda jai išgyventi.

Skubico veikėjai vyrai pratęsia sąrašą šiuolaikinių nevykėlių, kurių naujojoje slovėnų prozoje apstu nuo 1991 metų. Dusanas Cateris, Jurijus Hudolinas, Andrejus Morovicius, Janis Virkas, Mohoras Hudejus, Milanas Klencas sukūrė kolektyvinį portretą žmogaus, atsidūrusio ties praraja ir viską praradusio. Socialiai nuskriaustas ir dvasiškai palūžęs, savo bejėgiškumą jis skandina – o ar galėtų būti kitaip? – alkoholyje (paprastai dar socialistinės gamybos degtinėje, pavyzdžiui, pelinkovec), narkotikuose arba leisdamasis į retus ne itin sėkmingus ar net visai nesėkmingus erotinius nuotykius.

Šiai autorių kategorijai priklauso ir Alešas Caras, jei ne stiliaus, tai tematikos požiūriu. Po trijų knygų – dviejų romanų „Angelų ir šikšnosparnių žaidimas“ (Igra angelov in notopirjev, 1997), „Šuns tango“ (Pasji tango, 1999) ir apsakymų rinkinio „Neveikia“ (V okvari, 2003) – naujas penkiasdešimties apsakymų ar kone vinječių rinkinys, pavadintas Made in Slovenija, pasirodė 2006 metais. Caras, panašiai kaip ir Skubicas, šaltai analizuoja socialines ir dvasines šiuolaikinės Slovėnijos visuomenės nesėkmes. Kiekviena iš penkiasdešimties istorijų pateikiama kartu su trumpa, glausta ir keista citata, paimta iš dienraščių straipsnių. Kiekviena iš jų turi gausybę sąsajų su tomis citatomis, nuo suliteratūrintų ištraukų, tokių kaip pasakojimas apie automobilio avariją arba internetinių pokalbių svetainių įtaką realybės perkeitimui, iki skubotų nuorodų, pavyzdžiui, „Daug kalbama apie kolektyvinę vyrų kaltę ir apie tai, kad dėl žiaurios prigimties jiems turėtų būti uždėtas savanoriškas mokestis“ (istorija Nr. 5). Po šios citatos pateikiama santykių tarp tironiškos moters ir nuolaidaus vyro – tai balkaniško stereotipo apvertimas – mikroanalizė. Daugumos šių akimirksnio istorijų paskutiniai sakiniai labai netikėti. Prieš mus prazvimbia spiečius žmonių santykių, kurie nepaliaujamai transformuojasi. Šiuose neeiliniuose ekonominiuose naraciniuose eskizuose užtenka vos dviejų trijų sakinių ir personažas iš darbščios bitelės virsta bitininku, kuris nusprendžia padegti avilį. Šie eskizai aukščiausią tašką pasiekia tais momentais, kai pereinama į laukimo būseną – viskas tampa aišku, nors nieko nepasakyta.

Skubicas, Caras ir daugelis kitų autorių nagrinėja disfunkcionalius interkultūrinius santykius tarp socia-linių grupių narių po Jugoslavijos valstybės žlugimo. Šie literatūros kūriniai – tai etninių bendruomenių nesugebėjimo prisitaikyti ir gyventi kartu studijos. Juose įtikinamai aprašomi stereotipiniai pietiečių mafiozai, mišrių šeimų vaikai, Jugoslavijos besiilgintys pensininkai, buvę jugų kareiviai, Juodkalnijos paskolų rykliai, pietiečių gražuolės, bosnių ir serbų darbininkų kvartalai Liublianoje...

Be temų, susijusių su daugiatautės valstybės nunykimu, su politinio ir sociokultūrinio klimato pokyčiais, Slovėnijos literatūrinėje erdvėje pastaruoju dešimtmečiu išryškėjo ir moterų kūryba. Tai ne kas kita, o istorinis ir biologinis pokytis. Pirmą kartą slovėnų literatūros istorijoje naujos kartos rašytojų santykis lyties atžvilgiu yra ne tik subalansuotas, bet net šiek tiek pakrypęs moterų naudai. Naujos aplinkybės paaiškėjo 2006 m. gruodį, kai tarp dešimties geriausių debiutantų septynios buvo moterys. Priešingai negu minėti autoriai vyrai, moterys rašytojos yra labiau linkusios domėtis problemiškais lyčių santykiais ir socialiniais dabarties klausimais. Drastiškas ir atviras gilinimasis į kasdienybę, radikaliai realistinis stilius, net menkiausių psichologinių pokyčių tyrinėjimas, stereotipų apie literatūriškumo aukštumas erozija, šokiruojantys naraciniai apvertimai, itin dažni jaunų rašytojų vyrų kūriniuose, retai pasitaiko moterų kūryboje. Debiutinis veikalas, kuriam atiteko pagrindinė premija, buvo kelionių apybraiža, pavadinta „Tavo žvaigždės vardas yra Bilhadi“ (Ime mi tvoje zvezde je Bilhadi, 2006), jo autorė Magda Reja nukelia skaitytojus į Malio dykumas. Be ilgų, muzikaliai sukomponuotų meditatyvių pasažų, kuriuose vaizduojama nomadų tuaregų kelionė karavanu į Bilhadi ir atgal, galima sakyti, daugiau nėra jokio veiksmo. Nepaisant to, autorė sėkmingai išsaugo svaiginantį teksto gaivumą. Panaši stilistika būdinga ir kitų jaunų autorių, tokių kaip Suzana Tratnik, Mojca Kumerdej, Irena Svetek, Nina Kokelj ir Karina Marincic kūrybai.

Slovėnija, priešingai negu kitos buvusios Jugoslavijos respublikos, išsaugojo socialinį literatūros reikšmingumą. Tai pavyko padaryti iš dalies todėl, kad apie literatūros įvykius plačiai informuoja žiniasklaida, daugėja literatūros pristatymų, festivalių, viešų skaitymų, apskritojo stalo pokalbių, o visa tai apžvelgiama labiausiai žiūrimu TV laiku, paminima dienraščiuose, recenzuojama beveik dešimtyje Slovėnijoje leidžiamų literatūros žurnalų.

Šios tendencijos būdingos ir tiems žanrams, kurie sunkiau įveikia atstumą tarp autoriaus ir skaitytojų – poezijai ir dramoms. Pastaraisiais metais poetai ėmė aktyviau bendradarbiauti su muzikais, buriasi grupės, kurių tikslas – grąžinti poeziją prie jos oralinės tradicijos. Tai propaguoja Matjazas Pikalo, Primozas Cučnikas, Gregoras Pologaras ir kiti. Slovėnų poetinis peizažas tapo itin įvairus, bet kol kas dar per mažai interaktyvus. Atrodo, kad poetams labiau rūpi monologas apie save, bet jie visiškai nesidomi kitais. Vis dėlto vienas slovėnų poetas pastaraisiais dešimtmečiais nepasidavė bendrai krypčiai ir ėmėsi tarpininkauti tarp dviejų skirtingų poetikų – tai Niko Grafenaueris, pagrindinio literatūrinio Slovėnijos leidinio Nova revija redaktorius. Išskirtinis eseistas, viena svarbiausių Slovėnijos politinio sąjūdžio devintuoju dešimtmečiu asmenybių, Grafenaueris 2006 m. išleido jau aštuntą poezijos rinkinį „Nakvynė“ (Nocitve). Naujajame rinkinyje pasiektas magiškas balansas tarp neįtikėtino jo paties estetikos tirštumo, tankaus nuorodų, vaizdinių tinklo ir melancholiško susitaikymo su pačia kalba. Tokia subalansuota poetinė galia kaip šio rinkinio eilėraščiuose pasitaiko retai. Jie yra negatyvi gyvenimo išraiška, atsiskleidžianti per mirties dalyvavimą mūsų kasdienėje egzistencijoje, per laiko, pokyčių ir pasitraukimų manifestaciją. Penkiuose temiškai susijusiuose cikluose skaitytojų akyse konstruojamas kontorų ir biurokratijos pasaulis kartu su erotiškos meilės mirusiems draugams akimirkomis. Kai skaitome tylias šios knygos eiles, sūkurys įtraukia mus į transracionalią erdvę, kurios negalima apibūdinti kitaip kaip eilėraštį, anuliuojantį jį sukūrusį įstatymą. Laikas kitapus teksto sustingsta. Mes spoksome į eilėraštį ir jame matome tolstantį pasaulį:

 

Niekur nėra tvirtų rėmų. Baisi spūstis kyla iš gyvenimo šukių, traškančių mums po kojomis, balti fragmentai, prabėgantys pro ore kybančius veidus.

 

Slovėnų dramaturgai priešingai – per pastarąjį dešimtmetį neparašė nieko, ką vertėtų paminėti. Ypač vaisingi septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai pateikė neįprastą socialinio maišto, estetinio užbaigtumo ir naujų eksperimentų simbiozę. Devintajame dešimtmetyje visa tai tęsė politiškai angažuotos Dusano Javonovičiaus ir Drago Jančaro pjesės. Deja, dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo originalios draminės kūrybos atoslūgis ir dramaturgai pamažu pasitraukė iš plačiosios publikos akiračio. Šią tendenciją rodo ir slovėniškų pjesių publikacijos, kurioms suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Dėl šios priežasties pomirtinė Dane's Zajco – slovėnų poezijos ir dramos milžino pjesių publikacija 2006 metais buvo itin reikšmingas įvykis. Jagababa, kurią Zajcas parašė dveji metai prieš mirtį, dėl radikalios savo estetikos ir tyrinėjimų specifikos tapo vienu svarbiausių slovėnų dramos veikalų. Jagababa – tai poezija, įvilkta į dramos formą. Veikalas peržengia ne tik žanro, bet ir apskritai visas ribas, atverdamas erdvę tarp gyvenimo ir mirties, tarp faktų ir išmonės, tarp vizijos ir poetinio pasaulio realybės. Pagrindinis Jagababa personažas yra mirtis Dekelcos pavidalu, įsiveržianti į neaiškios kaltės kamuojamą pasaulį ir turinti išspręsti ginčus tarp vienuolikos miškininkų, kurie tradiciškai dega anglis Tolmino kalnų viršukalnėse. Mirtis yra sąskaita, kurią subalansuoja žodžiai, prisiminimai, miškininko Gregoro – dar vieno iš Zajco įsivaizduotų poetinių personažų – siautėjimas. Jagababa yra pasakojimas apie buvimą erdvėje, kurioje nebegalioja tariamai griežtos čia ir dabar taisyklės. Jei amžinas literatūros idealas yra pagauti tai, kas nepagaunama, tuomet Zajcui savo poetiniame testamente pasisekė atverti beketišką erdvę, kur žodžiai paprastai baigiasi, erdvę, tvyrančią tamsiojoje mūsų egzistencijos pusėje, erdvę, kurią – jei nuplėštume uždangą – apšviestų stačiakampis šviesos atspindys iš viešbučio lango, žvelgiančio į šešėlyje skendinčią sieną ir šviežius kapus kitapus.

 

Vertė Almantas Samalavičius

Kultūros Barai
2008-11-11