tekstai.lt

Agnė Biliūnaitė. Ne mes renkamės žodžius (interviu, 2009)
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/images/stories/biliunaite agne.jpg

agne biliunaite
agne biliunaite
      Praėjusiais metais poezijos lentyną papildė Agnės Biliūnaitės knyga „Miegantys sufleriai“. 2008 m. Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ poezijos konkursą laimėjusi poetė pasakojo apie savo gyvenimo suflerius, savo vietą skirtingų kultūrų apsuptyje, ir kuo gali pasibaigti nekaltas žaidimas žodžiais. Poetę kalbina Dalia Rauktytė.

 

Kaip pradėjote rašyti ir kodėl pasirinkote poeziją?

 

Užaugau Anykščiuose, iki mokyklos tekdavo eiti porą kilometrų per visą miestą, tada atgal namo pietų, tada dar tris kilometrus iki dailės arba muzikos mokyklos ir vėl tiek pat atgal. Gana daug tylios, meditatyvios erdvės, kai norom nenorom imi kuistis ir skverbtis gilyn į tai, ką matai, ir į tai, kas susikaupia galvoje. Be to, nuo mažų dienų tėvai skatino neapsiriboti viena veikla. Dailės mokykla, muzikos mokykla, sportiniai šokiai, teatras. Džiaugiuosi, kad manyje buvo „sudėti“ tokie skirtingi pamatai, dabar turiu ką tobulinti, statyti. Visa ta erdvė skatino analizuoti ir suprasti, kas čia, po šita saule, dedasi ir ką aš čia veikiu. Rašymas, kaip ir visiems, matyt, prasidėjo nuo prasmės paieškų. Gūdžioj „kūdikystėj“, ketvirtoj klasėj surimavau eilėraštuką apie meškinus – tą pirmąjį kartą, kada susidėjau su kalba, kada ji suvedžiojo mane, o aš sužaidžiau su ja. Tai nutiko 1998 metais. Tiesiog mintis labai lengvai nusliuogė per kalbą ir išsirinko sau tinkamus žodžius, o aš juos užrašiau. Tada pirmą kartą pajutau, jog kalba man šiek tiek pasiduoda ir kad tai yra ir didelis malonumas, ir didelis darbas. Sudarinėdama knygą, tą eilėraštuką įdėjau, nes jis man liko brangus kaip simbolis, kaip raktas į platesnius sodus, nes iki tol rašymas tebuvo savotiški gotiškos atmosferos persisunkę paaugliški būties-mirties užkalbėjimai.

 

Skaitytojas su Jumis turi atrasti, kartu prarasti ar ką nors nauja išrasti? Ar paliekate jam erdvės?

 

Man patinka mėtyti pėdas, išbarstyti akmenis kaip tame japoniškame sode, kad negalėtum eiti tiesiai prie esmės plačia asfaltuota gatve. Todėl palieku skaitytojui laisvę susidėlioti kirčius, sujungti žodžius į frazes tokia seka, kokia jam girdisi, žaidžiu „klases“. Žinoma, norisi, kad skaitytojas atpažintų situacijas, potyrius, regėjimus, kad mano tekstas rezonuotų jo atmintyje, tačiau jei jis mano eilutėse ar tarp jų randa daugiau, vadinasi, taip ir turėjo būti, juk eilėraštis nusileidžia iš pasąmoninės erdvės, jis nėra išprotautas ir racionaliai sukaltas, aš pati nežinau, koks jis bus, kol palikusi kelioms dienoms ataušti vėl perskaitau ir pamatau – tai štai koks jis šį kartą. Įtariu, kad mano poezijai tokiame vyriškame lietuviškos poezijos peizaže įsikomponuoti lengva nebus, matysim. Norėčiau paskaityti moters rašytą mano knygos recenziją, nes kol kas mačiau tik vyriškas. O jie, pasirodo, pasigedo brutalumo, kūniškumo, reklamiško šūkaliojimo. Kai kuriuos jų pastebėjimus priėmiau, bet su kai kuriais nenoriu sutikti iš principo. Man norisi kalbėti apie daug jautresnius, vos vos apčiuopiamus dalykus, kurie purto, griauna ir vėl iš naujo sulipdo mano pasaulį, kurie perbėga per kelią tą sekundę, kai užsimerki, ir atsimerkęs spėji nebent užuosti sukeltas dulkes, nors matai, kad viskas iš esmės pasikeitė.

 

Ar išleidusi pirmąją knygą jaučiatės įvertinta?

 

O kaipgi kitaip. Džiugu, kad mano tekstai pasirodė verti knygos. Vadinasi, neklaidžiojau ten, kur neturėčiau, ten, kur skirta ne man. Vadinasi, tai, ką rašau, yra, egzistuoja, matoma. Malonu užfiksuoti tam tikrą veiklos etapą, įvardyti ir įforminti iki šiol chaotiškai išsimėčiusius tekstus. Tai tarsi galimybė padėti dvitaškį vietoj taško. Kol kas pats netikėčiausias ir gražiausias įvertinimas man buvo vieno iki tol asmeniškai nepažinoto fleitisto prisipažinimas, kad jis perskaitė mano knygą. Jis savo muzikalia klausa išgirdo „Miegančių suflerių“ ritmą, svingą. Tikrai stebuklinga, kai per knygą susikalba du iki tol nepažįstami skirtingų kartų, skirtingų aplinkų, skirtingų profesijų žmonės.

 

Kas Jums perdavė visas rašymo subtilybes? Rašyti gali išmokti kiekvienas, ar tam reikia specialių gabumų?

 

Abu mano mamos tėvai buvo raštingi žmonės. Abu buvo ištremti į Sibirą, prieš tai partizanavo, jų unikali istorija tikrai verta ekranizacijos. Močiutė tremtyje rašė eilėraščius. Dabar daugelis jos eilėraščių virtę dainomis, juos atlieka chorai. Močiutės nebėra, bet jos tekstai liko. Ir skirtingais gyvenimo etapais iš naujo juos atrandu, esu nepaprastai laiminga jausdama, kad taip ryšys su ja išliks ir tęsis, ir net mano vaikaičiai galės ją justi. O mano mamos tėtis apie savo partizanavimus ir sibirus papasakojo tokia jautria ir šmaikščia intonacija, kad jo knyga galėtų gultis greta Balio Sruogos „Dievų miško“.

Neišmanau genų inžinerijos, tik įtariu, kad gabumas valdyti žodį yra duodamas arba ne. Anokia tai laimė. Rašantys, galintys rašyti žmonės pasmerkti neturėti ramybės, vis sukus apsukus kažką vėl rašyti, paskui nerimti, kol tai išspausdinama, o tada – jausti sąžinės kaltinimus ir nepasitikėjimą. Man patinka posakis „Jei gali nerašyt – nerašyk“. Tad štai ir rašau. Nes negaliu.

 

Kokia aplinka Jus turi supti, kad gimtų eilėraštis?

 

Jeigu esi atviras visoms, pasak kinų, penkioms pasaulio kryptims, lokatorių ūseliais gaudai pasaulio sąskambius, tai neišvengiamai net ir pati banaliausia kasdienybės detalė gali vožti lazda per galvą tarsi dzeno mokytojas ir akimirką švysteli praregėjimas, akibrokštas (beje, puikus žodis). Štai ir dabar, šioje kavinėje, ant raudonų sofų ritmiškai atsikartojantis juodų paltų ritmas yra mažytis akibrokštas. Reikia tik klausytis – visa aplink kuždasi.

Kartą su jaunaisiais poetais surengėme akciją „Skalvijos“ kino teatre – žiūrėjome Aleksandro Sokurovo filmus ir čia pat ekspromtu rašėme eilėraščius. Žinau, tai buvo šiek tiek prieš kiekvieno poeto valią, nes jie nesirenka tikslios valandos ir minutės, kada pradėti rašyti, tačiau tai buvo bandymas, ir jis realizavosi šauniais tekstais (man regis, jie buvo šiame laikraštyje spausdinti).

Kartais kūrybinius vandenis suteliūskuoti gali tarpinės – beveik bardo – būsenos. Turiu omeny ir tokius buitinius bardo, kaip, pvz., persikėlimas iš miesto A į miestą B traukiniu ar lėktuvu. Tuo metu erdvėje ir laike prasiveria plyšys, persmelkia kažkoks metafizinis skersvėjis, aplinkos kampai nusmailėja ir ima braižyti sąmonėje savo pasakojimus.

 

Kokiai muzikai negalite atsispirti? Teko girdėti, jog pati mokate skambinti gitara. Ar niekada nekilo noras eilėraščių pauzes papildyti gitaros akordais?

 

Muzika turbūt yra pati gyviausia ir betarpiškiausia meno forma, jai nereikia ekspozicinių salių, nereikia vertimo. Nuolat ko nors klausausi. Tiesa, turiu silpnybę atrastus atlikėjus ir albumus „nugroti“ iki blogumo, įsiskverbti į pačią kūrinio pasąmonę, išgerti iki dugno. Stengiuosi plėsti akiratį, neapsiriboti žanrais. Patinka folkrokas, džiazas, simfoninis rokas/metalas, dainuojamoji poezija, tai, kas yra profesionalu ir turi autorystę, unikalumą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vis daugiau gero ir gražaus jaunimėlio susirenka paklausyti dainuojamosios poezijos. Džiugu, kad Lietuvoje tai virto judėjimu. Savo tekstus vis dėlto mieliau atiduodu profesionaliems kompozitoriams, užtenka, kad savo tekstus fantastiškai dainuoja mano brolis Kostas, šeimai ir vieno bardo užtenka. Tačiau savo tekstuose visada išsaugau vidinį ritmą, eilėraštis turi „važiuoti“.

 

Teko girdėti, kad muzika Jus supa ir kasdienėje veikloje. Ar dera Jūsų kasdieninis darbas ir kūryba?

 

Kol galiu, tol renkuosi tokį darbą, kuris būtų neatsiejamas nuo kūrybos, būtų mene, aplink meną, menui. Esu dirbusi tarptautinių programų kuratore Rašytojų sąjungoje, filmus kūrusioje įmonėje. Šiuo metu dirbu Operos ir baleto teatre, naujų pastatymų ir gastrolių skyriuje. Čia turiu unikalią galimybę matyti, kaip gimsta didžiuliai kelių šimtų žmonių kūrybinės energijos ir patirties reikalaujantys meno kūriniai, dalyvauti nuo pirminės idèe fix iki premjerinės šampano taurės. Žinoma, esama ir teatro dulkių, bet šiame sumaterialėjusiame pasaulyje operos ir baleto teatras, sakyčiau, vis dar yra meno stebuklo oazė.

 

Tad gal visą savo kūrybą ir dovanojate darbui, o laisvalaikį leidžiate monotoniškai?

 

Kai pajuntu monotoniją – iškart pasipustau padus ir įsibėgėjusi niurkteliu į kuo platesnius veiklos ir kūrybos vandenis. Gal tai paaiškinama ir tuo, jog magistro studijoms pasirinkau Kultūros politikos ir kultūros vadybą Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedroje. Ilgą laiką aktyviai dalyvavau menų sintezės judėjime „Sintezija“, pernai su jaunais Vilniaus muzikos akademijos kompozitoriais surengėme pirmąjį trumpametražių operų festivalį NOA, jame pagal mano libretą buvo pastatyta opera „Dviskaita“, kuriai muziką kūrė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Šio kūrybinio proceso metu susidūriau su žodžio išskleidimo muzikoje niuansais ir iki šiol ieškau atsakymo, kodėl lietuviškas tekstas operos žanre ištirpsta, jo paprasčiausiai nebesigirdi. Vis dėlto noriu tikėti, kad tai – ne mūsų kalbos prigimtis, tiesiog reikia ypatingo įsiklausymo, kiekvieno garso ir skiemens suderinimo. Vadinasi, yra kur tobulėti. Apskritai man įdomu žiūrėti į poeziją ne kaip į mirusią karalaitę stiklo karste, bet kaip į vieną iš sielą maitinančių dvasinių maistų, vieną iš paslaptingų prieskonių, kuris, suderintas su kitais prieskoniais, kitomis meno rūšimis, galėtų pamaitinti grožio, gėrio, prasmės, atradimo džiaugsmo alkstantį šiandienos žmogų.

 

Užsiminėte, kad knygos irgi yra Jūsų įkvėpimo šaltinis. Kas Jums yra skaitymas? Kokia literatūra Jus žavi? Ar skaitymas padeda kūrybai?

 

Ši liga, įtariu, jau tapo chroniška, tik nebėra ko užkrėsti, nes aplink mane visi tokie pat nebepagydomi ligoniai. Jei neskaitau savaitę, pajuntu alkį – žodžiams, sakiniams, mintims. Jaučiuosi lyg neprivalgiusi. Kadangi skaitau dažniausiai tik labai geras knygas (nes kitokioms neturiu laiko), tai nuolatos jaučiu baltąjį pavydą ir kosminį liūdesį, kad tai jau kažkieno parašyta. Mėgstamiausia knyga dažniausiai būna ta, kurią tuo metu skaitau. Paskutinės pačios geriausios buvo Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“ (kažkada Santaros-Šviesos konferencijoje vienas vaikinas, kurį buvau slapta įsimylėjusi, kaip tik vaikštinėdavo šitą knygą skaitydamas, nuo tada ir aš vis kaupiausi ją perskaityti) bei Fridos A. Sigurdardottir „Ir slenka naktis“ (islandų autorės knyga, moteriška pačia geriausia prasme; rudenį lankiausi toje stebuklingoje trolių ir lavos šalyje ir grįžusi ėmiau ieškoti islandų literatūros vertimų). Iš lietuvių poetų kūrybos man labiausiai imponuoja A. Marčėnas, D. Kajokas, A. Ališauskas, D. Petrošius. Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaruosius dvejus metus pats gražiausias ir svarbiausias man yra kinų autoriaus Gao Singdzian biografinis romanas „Dvasios kalnas“. Vos prieš kelias dienas pagaliau baigiau jos vertimą iš kinų kalbos, turėtų greit pasiekti leidyklą, o tada ir skaitytojus. Tikriausiai vertimas yra tobuliausias knygos skaitymo būdas, autoriaus mąstymas, minties konstravimas ir pasaulio matymas įtraukia tiek, kad net naktį sunku užmigti.

 

Jūsų kūryboje galima rasti rytietiškos kultūros motyvų. Visa tai – iš lyginamųjų Azijos studijų? Kurioje kultūroje save atradote Jūs? Kas padarė didžiausią įtaką formuojant savą pasaulėžiūrą?

 

Rytietiškas motyvas teksto audiniuose „įsimetė“ jau „Šiaurės Atėnuose“ publikuotuose Taivanio – Formozos salos – laiškuose. Trečiame kurse laimėjau valstybinę Taivanio stipendiją, kuri metams atvėrė man tos tolimos šalies kultūrą per kinų kalbos studijas. Siurbiau, gėriau, kvėpiau į save viską: arbatos gėrimo ceremonijas, taiči, kaligrafiją, makramė, ryžių laukus, sausakimšus metro, SARS epidemijos psichozę, senolių ir vaikų akis. Kaligrafijos pamokos, kurias lankiau pusę metų, buvo ypač užvaldžiusios, gal todėl, kad buvau trumpai lankiusi Dalios Dokšaitės sumi-e japonų tapybos ir kaligrafijos kursus. Kiekvienas hieroglifas yra tarsi mažytė mandala, kosmosas, paslaptis, raktų ryšulėlis nuo paslaptingų kultūros istorijos palėpių. Visas tas kitoniškumas privertė ieškoti kitokių regėjimo galimybių. Man regis, Rytai įsiskverbė ir paveikė mano kūrybą ne tiek tiesiogiai, kiek pasąmoningai. Rytai pakeitė mane pačią, gal ir mano kalbėjimo būdą. O tai, kad gilinausi į indų, kinų, japonų, tibetiečių kultūras ne kaip turistė, o kaip kultūros antropologė, manau, leidžia išvengti tuščio populistinio egzotinio Rytų įterpimo į savo tekstus. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią prabangą „iš reikalo“ ar netgi „egzaminams“ skaityti nuostabius senuosius Rytų išminčius, Rytų ir Vakarų komparatyvistines studijas, gilintis į budizmą, ypač į daoizmą. Vakarai juk nusveria vieną sielos svarstyklių lėkštelę, o Rytai – kitą, tad siela, maitinama puikiai subalansuotu kultūriniu lesalu, turėtų kada nors pasiekti harmoniją.

 

Kodėl knygą pavadinote „Miegantys sufleriai“? Ką ji Jums reiškia?

 

Knygai duoti pavadinimą nebuvo lengva, visai kaip žmogui – žiūri į akis, o jos tik mirkčioja ir tyli. „Miegantys sufleriai“, mano galva, gana gerai atspindi tekstų nuotaiką, susieja turinį su knygos išoriniu drabužiu. Norėjau, kad išoriškai knyga turėtų grynųjų spalvų, nebūtų murzina, kaip daugelis lietuviškų poezijos knygų. Tam panaudojau kažkur Pietų Europoje savo pačios darytą nuotrauką. Jeigu taip vienu žodžiu – knyga man dabar reiškia ramybę. Kad ji jau yra, kad jos nebereikės gimdyti, kad ji jau gimė, pačiu laiku, nė sekunde ne per anksti ir ne per vėlai. Jei taip būtų prieš keletą metų – būčiau labai savimi didžiavusis, jei po trisdešimto gimtadienio – būtų buvę nebejauku. O dabar viskas savo vietose. Juk iš tiesų ne mes renkamės žodžius, viršelius ir knygas, kurias parašome, – tai jie mus pasirenka.

 

Literatūra ir menas

2009 01 16