kestutis navakas      Prieš keletą mėnesių pasirodė antroji poeto bei eseisto, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Navako esė knyga „Du lagaminai sniego“. Tekstai, sugulę į šią knygą, paties autoriaus žodžiais tariant, buvo rašomi trejus metus, nors yra ir senesnių esė. Kaip taikliai knygą apibūdino eseistė Giedra Radvilavičiūtė, „nuo gero gyvenimo kronikų rašytojas pasuko filosofinių gyvenimo kronikų link.“

 

Jūsų kūryboje daug materialumo ženklų. Ar kuriant Jums svarbi aplinka, ar ji daro įtaką, o gal kurdamas paskęstate mintyse, ir aplinka tampa nebesvarbi? Gal galite kurti bet kur, o gal turite tam tikrą aplinką, kurioje kuriate visada?

 

Kadaise visų pirma susikurdavau aplinką. Su žvakėm, specialiai perkeistais kambario daiktais, šešėliais, fono muzika. Daug kas išgyvena tokį ankstyvojo romantizmo laikotarpį, kai rodos, jog rašydamas patenki į dievų prieangį, o ten juk viskas turi būti kitaip. Smagūs, nepavojingi žaidimai greitai išaugami. Dabar kai kuriuos tekstus galiu rašyti beveik bet kada, tačiau yra ir tų, kurie turi ne būti parašomi, o „atsitikti“. Tai sėdžiu ir laukiu, kol atsitiks. Ir atsitinka, kur jie dėsis. Aplinką regėti jau lioviausi, ji seniai vidinė.

 

Perskaičius Jūsų esė atmintyje lieka buities vaizdas, net konkretaus namo, kambario. Ar tai nupasakotas Jūsų namų, kuriuose gyvenate, ar tik sukurtas literatūrinis vaizdas?

 

Ir taip, ir taip. Daug kas yra iš konkrečių mano namų, bet daug kas – iš iliuzinių. Per savo gyvenimą esu prisisunkęs įvairių materijos formų: turėtų, matytų, įsivaizduotų. Tai mano vidinė „Ikea“, nuolat atsinaujinanti. Jos sandėliuose dar ilgai užteks viso ko mano tekstams apstatyti bei įrengti.

 

Ir materija, ir kartu tuštuma yra nuolat minimos Jūsų esė. Kas svarbiau – ar tuštuma, ar materija? Kuri iš jų labiau įkvepia kurti?

 

O kas svarbiau – gyvenimas ar mirtis? Man svarbu abu dalykai, t. y. nuolat kintantis, tačiau iš esmės pastovus jų santykis. Bet nemanau, kad mano tekstuose daug grynosios materijos ir tuštumos, taip būtų pernelyg abstraktu, aritmetiška. Dažniausiai abi jos reiškiasi konkretesniais savo pavidalais, nuo liūdnų iki juokingų.

 

Ar Jums reikalingas bohemiškas gyvenimas, kelionės, tam tikras žmonių ratas, kad sukurtumėte esė ar eilėraštį?

 

Visi tie dalykai tikrai reikalingi, kol žmogus kaip kūrėjas dar bręsta. Tuo metu labai svarbu kuo daugiau pamatyti, patirti, apkeliauti, perskaityti, apmąstyti, suvokti. Vėliau tos visos programos tampa instaliuotos visiems laikams, sudarydamos kūrėjo asmenybę, kurią vėlesni išoriniai dalykai jau vargu ar pakeis. Tačiau šį bei tą keisti reikia, tai provokuoja kūrybingumą bei pačias gyvybines jėgas. Tik niekad nežinai, kas ir kaip tave paveiks. Štai dabar grįžau iš Japonijos ir sėdžiu beveik depresuodamas. Kažkaip gerai ten buvo, tad grįžęs jaučiuosi tarsi apvogtas.

 

Ar rašydamas esė galvojate apie būsimą skaitytoją? Gal Jūs žinote savo nuolatinius skaitytojus ir apie juos galvojate kurdamas? Gal yra toks žmonių tipas, kurio jokiu būdu negalėtumėte įsivaizduoti skaitant Jūsų kūrybą?

 

Manau, kad mano kūrybą gali skaityti bet kas, ji pakankamai demokratiška (išskyrus dalį eilėraščių). Nemažai rašau į „Šiaurės Atėnus“ ir kai kuriuos jų nuolatinius skaitytojus bei komentatorius pažįstu. Kartais žinau iš anksto, kurie mano tekstai jiems patiks, kurie – ne. Niekada nerašau tam, „kad patiktų“, skaitytojo paveikslas išnyra irgi jau vėliau, parašius tekstą. Nes, pirma: nėra jokio statistinio skaitytojo. Yra daugybė skirtingų žmonių, į kuriuos visus atsižvelgti neįmanoma. Be to, rašytojas turėtų eiti skaitytojo prieky, o ne sekti jam iš paskos. Žinoma, skaitytoją dera gerbti ir lepinti kuo geresniais tekstais.

 

Ar būna, kad rašydamas taip ir įsivaizduojate, kaip Jūsų kūrinį, kurį rašote, laiko rankose ir skaito koks nors konkretus asmuo: koks nors politikas, Jūsų draugė ar koks Aidas Marčėnas? Ar buvo kada, kad dėl kokio nors žmogaus numanomos reakcijos ko nors neparašėte? Ar esate parašęs tokių esė, kurias kūrėte netiesiogiai dedikuodamas tam tikram asmeniui?

 

Esė, parašytų galvojant apie konkretų asmenį, knygoje yra. Tačiau aš vengiu konkretumo diktato, todėl ir tie žmonės labiau virtę sapnais, archetipais, metaforom. Arba kartais ir rašau konkrečiai, minėdamas tuos asmenis tikraisiais vardais. Tuomet įsivaizduoju juos ir kaip skaitytojus, ir niekas netrukdo man mirktelėti jiems kokia pastraipa. Jie tai pamatys, o visiems kitiems nuo to nebus blogiau. Tiesą sakant, kartais mirkteliu ir nepažįstamiems žmonėms, tiems, kurie pajėgs suprasti vieną ar kitą kodą. Ir tokių vis atsiranda.

 

Ar „kraujagyslių pančiai“ (giminystė) Jums yra trukdę kurti, atvirai, be cenzūros, reikšti mintis?

 

Kraujagyslių pančiai neleido man elgtis chamiškai ar lengvabūdiškai. Jei jau turime žmonių, kuriuos mylime, savaime nenorėsime jų nuvilti savo elgesiu ar tekstais. Todėl yra temų ar stilistikų, kurios man svetimos vien dėl šios priežasties. Kūrybinės laisvės tai niekaip neriboja, tiesiog, net žinodamas, kad literatūra nėra gyvenimas, kai kurių „juodesnių“ jos sričių nesirenku. Apie cenzūrą čia apskritai kalbėti neverta. Cenzūruotini tik vienos rūšies tekstai: netalentingi.

 

Ar būna, kad jaučiatės pranašesnis už tuos, kurie nekuria, nes galite juos aprašyti, „padaryti literatūra“, gal net savaip padaryti amžinus?

 

Mano skaitytojas yra toks pat kaip aš, nes skaitydamas patiria tokių pat ar labai panašių dalykų, liudijančių ir panašią dvasinę patirtį. Be to, labai gerai, kad technologine prasme jis nekuria. Kūrimas yra pretenzija, kartais – tuščia. Tad jau prieš ką jaučiu pranašumą, tai prieš kai kuriuos rašytojus (ar „rašytojus“). Čia neturiu galvoje kokių provincijos grafomanų, daugelis jų labai mieli žmonės, ir jų kūriniai man įdomūs. Tačiau yra mūsų rašytojų bendruomenėje tokių popierinių tigrų, kurių susireikšminimas, paskaičius jų tekstus, kelia mažų mažiausiai šypseną. Kartais tokią plačią, lyg būtų nupiešta ant sienos.

 

Jūs pats esate literatūros kritikas, ar rašydamas esė galvojate apie tai, kaip kiti kritikai vertins Jūsų kūrybą? Ar nebandote pats rašymo (ar po rašymo) metu užbėgti kritikai už akių, objektyviai vertinant kažką taisyti, o gal rašote remdamasis tik įkvėpimu, nepaisydamas jokių literatūros kanonų?

 

Dabar jau nebevadinčiau savęs literatūros kritiku, nes neberašau ilgų ir detalių recenzijų. Ir tingiu, ir yra kas tą daro geriau. Tačiau, šiaip ar taip, komentuoju literatūros procesą, taip pat ir vertinamuoju aspektu. Bet jei visi kritikai žinotų, kaip reikia rašyti, geriausi rašytojai būtų jie. O jei jau taip nėra, vadinasi, kritikai ne visagaliai, ir nėra ko į juos kreipti daug dėmesio. Ornitologai irgi, regis, viską žino apie paukščius, bet nei skraidyti moka, nei patiems paukščiams rūpi. Taigi, kritikus gerbiu, bet atsižvelgti į juos neketinu.

 

Ar jaučiate, kad kitos literatūros skaitymas daro įtaką Jūsų kūrybai?

 

Žinoma, daro, kaip daro ir kiekvienas pasaulio reiškinys, tarkim, sniegas ar dvasinis nuovargis. Knygos man dažniausiai parodo, kaip nereikia rašyti. Arba todėl, kad jos parašytos blogai, arba todėl, kad gerai, tačiau – jau. Jei kas jau parašyta, nereikėtų kartoti. O knygų kaip mokymosi priemonių nebenaudoju, rašymo mokslus esu baigęs ir sėkmingai pamiršęs. Tiesa, kitos (ypač – bičiulių) knygos dar sugeba kelti pavydą, o tai dažniausiai konstruktyvu. Bliamba, pagalvoju, kaip čia tas Marčėnas/Kajokas/Jonynas parašė. Va imsiu ir parašysiu dar geriau.

 

Daugelis Jūsų esė yra parašytos remiantis praeitimi arba dabartimi. Ar mąstymas apie ateitį Jus kada nors inspiruoja rašyti? Kaip manote, ar netekęs atminties vis dar galėtumėte būti rašytoju? O gal ir praradus atmintį Jums užtektų seno laikraščio skiautės? Kas svarbiau Jums kaip rašytojui talentas ar patirtis?

 

Ateitis, tiesą sakant, manęs nedomina, nes jos ir nebus. Na, stovės gatvėse kitokie namai, važinės kitos mašinos, tačiau žmogus bus toks pats kaip Homero laikais. Ir jo vertę nulems ne tai, ko jis tikisi ateityje, o tai, ką jis yra sukaupęs, užgyvenęs, patyręs, suvokęs. T. y. dabartyje projektuojama praeitis. Rašytojui atmintis yra vienas esminių instrumentų. Ar galima apsieiti be jos? Nemanau. Nors be akivaizdesnių jos ženklų, žinoma, galima. Tik man ir tie ženklai gražūs. Viskas taip žaibiškai virsta praeitimi, kad mes apskritai esame tik kažkokie atminties priedėliai, tarpininkai, modemai.

 

Ar galėtumėte teigti, kad Jūsų esė dominuoja fikcija arba, atvirkščiai – tikri, nesukurti įvykiai, jausmai?

 

Kadangi rašau ne apie pokemonus, net ir labiausiai fikciniuose mano tekstuose turėtų dominuoti tikri įvykiai ar jausmai. Net kai jie šimtu procentų sukurti, dažniausiai turi prototipus arba atspindi realiai egzistuojančius dalykus. Kartais tie dalykai abstraktūs (koks nors Weltschmerz arba Das ewig Weibliche, abstrakčius dalykus ir reikia įvardyti vokiškai), kartais visiškai konkretūs, kartais mėgsta apsimetinėti vienokiais ar kitokiais. Manau, skaitytojas supranta, kad literatūros kūrinyje realybė yra kiek kitaip dislokuota negu gyvenime, todėl neieškos persikų ant klevo ir nesipiktins, kad jų ten nėra.

 

Ar pritariate, kad Jūsų esė primena dienoraščio žanrą? Ar dėl to gyvenimas netampa kiek literatūriškas?

 

Dienoraštis yra gana monotoniškas mechanizmas, be to, labai priklausomas nuo pačių dienų. O man norisi šiek tiek paneigti dienų kontekstus bei konotacijas. Gi kartais, rodos, tą dieną nieko neįvyksta – lyja, niūru, vieniša, nusipirkai pyrago, o neskanus. Tada sėdi ir parašai kokį sapną atmerktomis akimis. Ir viskas nušvinta, lietus liaujasi, pyragas burnoj tirpsta. Gal tai jau literatūrinis pyragas, bet jei nuo to tik geriau – tegu.

 

Ar rašydamas esė Jūs bandote sukurti tam tikrą pasakotojo tipą, ar rašote apie tai negalvodamas?

 

Kiekvienas tekstas turi savas vidines taisykles ir savą stilizacijos lygį. Tad ir pasakotojo tipas geriau „tam tikras“, negu bet koks arba jokio. Tas tipas irgi yra stilistinė priemonė, jis kinta, nesistengiu kurti tik vieną man būdingą pasakotojo tipą. Kartais gražu, kai tie tipai netipiški, o kartais – kai tipiniai kaip miegamieji rajonai.

 

Skaitant Jūsų esė susidaro įspūdis, kad pasakotojas yra atsiribojęs nuo vertinamų visuomenės tipų, nepriskiriantis savęs prie nė vieno iš jų. Ar dėl savo bohemiško gyvenimo jaučiatės išsiskiriantis visuomenėje? Ar galėtumėte pritarti, kad savo esė netiesiogiai sukūrėte bohemišką gyvenimą gyvenančio žmogaus tipą?

 

Bohemiškumas visų pirma yra laisvė, tiek vidinė, tiek išorinė. Tuo tarpu visuomenės sąranga pagrįsta vienokiu ar kitokiu laisvės atsisakymu ar suvaržymu, polinkiu būti „kaip visi“. Žinoma, kad bohemininkas (alkoholinę to žodžio konotaciją gal palikim pradinukams) visuomenėje išsiskirs. Ir gerai, kuo daugiau išsiskiriančių, tuo turtingesnė bei kūrybingesnė visuomenė. Šiuo atžvilgiu aš mielai prisidėčiau prie kūrybinės bohemos gretų gausinimo, visų pirma savo tekstais.

 

Kuo Jums patrauklus esė žanras? Kaip manote, kodėl esė rašymas šiandien daugeliui kuriančiųjų yra priimtiniausias? Ar nemanote, kad eseistika pamažu susitapatina, supanašėja su novele, apsakymu?

 

Esė žanrui šiuo metu Lietuvoje sekasi geriausiai. Įdomiausi tekstai parašomi būtent eseistų. Nereikia minėti net meistrų, užtenka pažvelgti į „bendrą lygį“, tarkim, „Šiaurės Atėnuose“. Esė yra atviras žanras, iš jo nesunku, tarsi metro stotyje, persėsti ir į poezijos, ir į novelės linijas. Poezijos linija kaip tik atvažiavau. Ir nė kiek neabejoju, kad kita mano knyga bus novelių. Taip ir svetimoteriauju su visais žanrais.

 
Susirašinėjo Živilė Petkevičiūtė
 
Bernardinai.lt

2008 11 26