tekstai.lt

Saulė Pinkevičienė. Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai (2008)

 

b_130_134_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_burokas_rimas.png       Rudenėjančiuose Druskininkuose savaitgalį šurmuliavo XIX tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo 2008“ (PDR 2008). Jame dalyvavo ir Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka. Įstaigos iniciatyva dar šiais metais leidykloje „Kitos knygos“ bus išleista knyga „Rimas Burokas. (Ne) gyvenimo fragmentai“ (eilėraščiai, šviesraščiai, prisiminimai), kurios sumanymas pristatytas ir festivalio dalyviams.

       „Kodėl šios knygos idėja visai natūraliai išsirutuliojo Alytuje? Aišku, ir dėl to, kad Rimas Burokas, nors tapęs Vilniaus legenda, vis dėlto buvo Alytaus miesto vaikas. Turėjo įtakos ir tai, kad šiemet pavasarį, balandžio 21-ąją, jam būtų sukakę penkiasdešimt penkeri. Bet labiausiai mūsų sprendimą lėmė Buroko poezija, kurios verte šiandien neabejoja literatūrinė bendruomenė, nors didelė dalis kūrybos iki šiol yra nepublikuota - tik rankraščiuose“, - pasakojo Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, pristatydama būsimo leidinio koncepciją.

       Knygą leidžia leidykla „Kitos knygos“, dizainą kuria idėjų dirbtuvė „Vario burnos“ ir dizaineris Tomas S.Butkus, kuris taip pat yra jos sudarytojas.

       Kaip pasakojo G.Bulgakovienė, iš pradžių sumanytas kaip poezijos knyga, vėliau leidinys (dėl minėtų kūrybinių pajėgų bei surinktos plačios dokumentinės medžiagos) įgavo platesnį užmojį - per vieną tragišką likimą, tapusį tikru epochos ženklu, atskleisti prarastosios kartos, kurios jaunystė sutapo su 8-uoju dešimtmečiu, dramatiškus išgyvenimus.


       Knygoje publikuojama poezija ir dokumentinė medžiaga - specialiai jai parašyti R.Buroko draugų, jį pažinojusių žmonių (Kęstučio Subačiaus, Arkadijaus Vinokuro, Edmondo Kelmicko, Liudviko Jakimavičiaus, Aleksandro Jegorovo-Džyzos, Tomo Čepaičio, Liutauro Kazakevičiaus ir kt.) prisiminimai. Taip pat sukrečianti dokumentika - archyvinė KGB medžiaga, asmens byla, bylojanti ne tik apie sovietmetį, bet - platesne prasme - ir apie kūrėjo santykį su jį gniuždančia sistema.


       „Tai nėra poezijos knyga. Tai - žmogaus kūrybinių ieškojimų, bandymų ir veržimosi į gyvenimo pilnatvę knyga. KGB byla joje - tarsi jungiamoji ašis, tai, kas Rimo Buroko kūrybą atitrenkė į mūsų laikotarpį - turbūt tam, kad jis būtų galutinai atrakintas“, - apie knygos sumanymą, kokį jį pamatė sudarytojas T.S.Butkus, PDR 2008 dalyviams pasakojo G.Bulgakovienė.


       R.Buroką prisiminė ir jį pažinojęs poetas, eseistas, literatūros kritikas Aidas Marčėnas, šiemet tapęs „Poetinio Druskininkų rudens“ Jotvingių premijos laureatu.


 

 

        Rimas Burokas. 1953-1980

 

       * * *

       Tą istoriją neįdomią sau pačiam seku,

       seku

       ir lengviau nuo monotonijos, nuo liūčių,

       kad ne kartu

       Kad pakėlė mūsų tiltus, kad visur kaip

       stotyse

       Aš esu, kad rytas pilkas nuo švelnumo

       ir tavęs

       Ir pavargęs jau kaip mano veidas

       tampantis migla

       Tuščios, vienišos estrados tau skaitys

       naktim eiles

       Jos ne mano, jos ne mano, čia manęs jau

       nebėra...


 

       * * *

 

       Tuštuma tuštuma tuštuma 

       tamsoje krentančių lapų 

       nesuprantamai liūdnos grimasos 

       tuštuma tuštuma tuštuma



      
* * *

 

       Vėjas, užuolaida, sapnas, rojalis 

       vaikystės dulkėtas šviesus kambarys. 

       Ten šoka Alisa ir miršta drugelis, 

       Jau beldžias gyvenimas, jis išvalys 

       tą kambarį, trapią užuolaidą, austą 

       iš mėnesienų, nuims ir subirs 

       kaip knygoje drugelis Alisa iš skausmo, 

       kaip balionėlis sprogs mano širdis.

 

       Ištrauka iš Liutauro Kazakevičius laiško Rimui Burokui, kuris bus publikuojamas knygoje „(Ne)gyvenimo fragmentai“. L.Kazakevičius - vienas iš nedaugelio R.Buroko draugų, kurio likimas susiklostė sėkmingai. Jau 22-ejus metus gyvena Briuselyje. Sovietiniais metais buvo vienas iš 45, pasirašiusių plačiai nuskambėjusią Baltijos šalių gyventojų deklaraciją. Jam nepavyko išvengti tuometinės valdžios represijų, tačiau pasisekė, nes vedė belgę. Dėsto lietuvių kalbą Belgijos institute. 



       Mielas Rimai,
 
       aš niekad gyvenime nesu Tau rašęs ir šiandien tai yra mano pirmas laiškas, su kuriuo kreipiuosi į Tave per visus tuos 35 mūsų pažinties metus. Tavęs jau senai nebėra tarp mūsų, bet Tavo įskiepyta į mus ir mūsų aplinką dvasia niekad neapleido mūsų ir visus tuos metus perspėdavo mus nuo pavojaus, pavojaus, kuris pastoviai gresia mūsų sielai ir širdžiai. (...)

       Vieno gero mūsų draugo senelis rusų filmų režisierius Leonidas Traubergas sakydavo: „Lengva yra išmatuoti miesto oro sudėtį. Bet kaip galima išmatuoti miesto dvasinio oro sudėtį?“ Kiekvienas miestas turi savo dvasią. Briuselis, Odesa, Paryžius, Konstantinopolis arba Niujorkas. Vienas jų yra Vilnius. Tu atvykai čia kaip prieš Tave atvyko kiti - Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, Josifas Brodskis. Arba dar kiti. Labai trumpam laikui. Ir kaip anie visi kiti, Tu palikai čia savo šešėlį. Ir kaip anie visi, visiškai neilgai pragyvenę čia, Tu palikai Vilniuje labai aiškų šešėlį. Tu atvykai čia tam, kad suteikti Vilniui aristokratišką titulą ir tuo pačiu gauti tokį pat titulą iš paties Vilniaus. Vilnius turi tokią kompetenciją - tituluoti žmones. Tu tapai tos stebuklingos Vilniaus dvasios dalele. Miesto dvasinio oro sudėties dalele. Visas Vilnius buvo pilnas Tavimi. (...)

       Buvo palėpės, buvo gatvės, buvo stotis, ar pameni? Tai buvo garbingos vietos, kurios užaugino ir išauklėjo gražią ir įdomią kartą. Tai buvo Universitetas aplink Universitetą. Vienas gatvės Universitetas, kitas tas oficialus. Ir iš ano oficialaus studentai dažnai „nusileisdavo“ į „Tavąjį“ tam, kad pasiklausyti, ką kalbi Tu. Arba ką kalba Tavo lūpomis kiti. Tu įvedei į Vilnių skaitymą. Tu įvedei į Vilnių knygą. Knygos, aišku, buvo skaitomos ir iki Tavęs. Bet gal kitos knygos. O anos, kurias įvedei Tu, galbūt buvo irgi skaitomos, bet tada tik tose aukštumose, prie kurių mes priėjimo neturėjome. (...)

       Tu įvedei į Vilnių Fridrichą Ničę. Ar pameni? Troleibusuose ir autobusuose aiškindavai keleiviams pasisemtos iš Ničės gyvenimo prasmės tikslą. „Štai taip Zaratustra kalbėjo...“ Štai taip kalbėjo Rimas Burokas. Kaip tas nekeistai gal ir atrodytų, Tu įvedei į Vilnių daug rusų. Su Tavimi Vilnius pradėjo skaityti Viačeslavą Ivanovą, Dmitrijų Merežkovskį, Zinaidą Hipius, Andriejų Biely, Aleksandrą Bloką. Po visą Vilnių Tu visada lakstei su knygomis, kurių visada trūko. Kserokopijos, spausdinama mašinėle spausdinti lapai, samizdatas, tamizdatas...

       Ar Tu pameni, kaip tam, kad gauti „deficitus“, mes įsidarbinome Knygų bazėje ir turėjome viską, ką norėjome? Ir aprūpindavome draugus? Džekas Keruakas, kurį, beje, įvedė į Vilnių Rimas Morkūnas su Ida Deič, Džeromas Deividas Selindžeris, Chulio Kortasaras, tik ką buvo išleisti to paties mūsų draugo mamos Natalijos Trauberg vertimai į rusų kalbą. Su knygomis gi buvo sunku. Net su tomis, kurios buvo leistinos. Naktimis eilėje stovėdavome Vilniaus gatvėje prie Prenumeratos knygyno su laužu, kava termose, sumuštiniais tam, kad ryte galėtumėm užsiprenumeruoti žymių rašytojų raštus. Būtų tai žiemą ar vasarą...

       Tu buvai toks gražus ir elegantiškas! Ir visiškai spalvingas mūsų visiškai nepilko gyvenimo fone! Nors yra tokių, kurie kažkodėl tvirtina, jog mūsų gyvenimas buvo pilkas. Ne. Jis buvo labai spalvingas! Ir teisę būti savimi turėjome. Nors yra šiandien tvirtinančių, jog ne. Meluoja jie. Man susidaro įspūdis, jog štai būtent dabar žmonės negali būti savimi. Ypač jaunimas, kuris visiškai pasimetė šio dabartinio gyvenimo peripetijose. Kuris šiandien daug mažiau turi savo nuomonės ir kalba iš anksto išmoktomis frazėmis. (...)
Tu buvai poetas. Rašei pastoviai. Senuose sąsiuviniuose, ant kavinių servetėlių, popieriaus skiautėse. Tavo 39 eilėraščius turėjau ir aš. Nebepamenu, kas man juos atsiuntė. Buvo mintis išleisti juos Amerikoje. Susirašiau su Kaziu Bradūnu. Kazys Bradūnas sakė - atsiųsk. Nusiunčiau. Jis man niekad daugiau neatrašė. Kodėl - nežinau.

       Vėliau juos išleido „savieji“. Buvo gera ir džiaugsminga, kai iš Vilniaus atėjo knygutė „39 eilėraščiai“. Išleido Vaidotas Oškinis. Ir kažkokia ilgai slegianti nuosėda paliko mane. (...)

       Aš, aišku, nebuvau Tavo kūno laidotuvėse. Bet kada jau turėjau galimybę, tuoj pat aplankiau jo kapą. Jis buvo tada labai sekamas. Mes su Silva statydavom kryžių ant kapo, vieną kartą, antrą, trečią - kitą dieną kryžius buvo pašalintas. Na taip gal ir turi būti tikrojo poeto likime. Kapai buvo bevardžiai. Taip yra laidojama visame pasaulyje, jeigu miršti kalėjime. Deja. Bet žmonės, kurie įvedė tokią tvarką, nesuvokia to, kad žmogus, kurį mes pažinojom gyvenime, nieko gal su tuo lavonu, kuris yra laidojamas, bendro ir neturi! Kryžiai ir antkapiai yra reikalingi pasilikusiems gyviesiems, amžinybe besidžiaugiantiems to jau nebereikia.

       Iki tos amžinybės atsisveikinti aš leidžiu sau panaudoti vieno kinų poeto, kurio vardo šiandien jau nebeprisimenu, žodžius, labai stipriai kadaise įstrigusius mano širdyje:

       „Tavo troškulys tai yra nežinoma pasauliui dykuma,
       skausmas Tavo ir Tavo kančia - niekam nežinomos žaizdos,
       Tavo vienišumas yra nepraeinama miško tankynė.”

       Sudie, Rimai, iki pasimatymo!
 
       (Laiškas neredaguotas)

       Alytaus naujienos
       2008 10 07