tekstai.lt

Tautvydas Nemčinskas. Išėjimo knyga? (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)


andriuskevicius%20priespaskutiniai.jpg       Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2005.

       Pradžios žodis

       Savo nauja knyga Alfonsas Andriuškevičius tarsi pradeda Atsisveikinimą… Apie kokią Pabaigą jis užsimena, taip pavadindamas rinkinį „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai?“* Kaip tai siejasi su paties poeto egzistencija ir kūryba?

       Leidinys puikiai apipavidalintas, tačiau ką reiškia nuolat besikartojantys autoriaus vardas ir pavardė su išskirtomis (juodesniu šriftu) pirmosiomis mažosiomis raidėmis? Savanorišką nuolankumo, paprastumo ar asmenybės mažareikšmiškumo liudijimą, tokį nemadingą mūsų dienomis? O gal tai aliuzija į sąmoningai suvoktą ir būtent taip vizualiai išreikštą judesį „ištirpimo“ link? Tuo labiau jog poeto kūrybos samprata yra radikaliai priešinga vakarietiškajam supratimui („…daug skaičiau senuosius kinus ir japonus“).

       Poeto įžvalgos

       A. Andriuškevičiui svarbiausia – pastebėti, įsižiūrėti, pajausti ar tiesiog būti apimtam „blyksnio“ – intuityvios pagavos gūsio („…nesu parašęs beveik nė vieno eilėraščio neapimtas silpnesnės ar stipresnės ekstazinės būsenos“). Po to jau galima visa tai išreikšti sąvoka, be jokių pretenzijų – tiesiog „eskizuojant“ įspūdį.

       Trumpi vaizdeliai, išdėlioti labai kompaktiškai ir „režisūriškai“ įtaigiai, spinduliuoja autentišką poeto išgyvenimą – tą pirmapradį žvilgsnį, nuostabą, nesuinteresuotą santykį su pasauliu. Rašytojas tiesiog medituoja Gamtos Grožį.

       Labai įdomiai šiame kontekste nuskamba vieno kunigo palinkėjimai, išgirsti „per“ radiją: „Būkime dėmesingi, skaidrūs ir tikri!“ Bet A. A. toks ir yra („…mano vidinis natūralumas kontrastuoja su mano amžiumi, išvaizda, pozicija visuomeniniame gyvenime (…). Man smagu elgtis natūraliai“)!

       Ar poetas-rašytojas-kritikas nuolat buvo toks paprastas, skaidrus, atviro žvilgsnio, ar, sukaupęs didžiulę patirtį (teorinę ir empirinę), iš naujo atsivėrė Gyvenimui su tokia meile, dėmesingumu ir šventa pagarba, kuri išsiliejo poetine „tapyba“ (pirmoje knygoje – 1994 m.) ir kukliais filosofiškai teologiškais atodūsiais (ketvirtoje – 2005 m.), nėra taip svarbu. Skaitytojus labiau žavi rezultatas. Koks jis?

       Rinkinys „33 eilėraščiai“ – ištisa spalvų paletė (spalvų „kokteilis“), gamtos tapyba žodžiais. Kaip kitaip, jei iš 33 eilėraščių tik dviejuose (!) neradau spalvos pavadinimo (o balta spalva buvo paminėta 13 kartų, raudona ir žalia – po 12, kitos spalvos drauge – 13 kartų).

       Naujoje knygoje akcentai jau kiti – ne vizualūs (iš 42 eilėraščių raudona įvardyta tik 6 kartus, balta – 5), nors ir vėl matome gamtos fragmentų ekspoziciją. Jau pirma pirmojo eilėraščio eilutė „Bekrypstant (kam?) kažkam į šaltus šaltus bekraščius kraštus“ suponuoja pojūtį, jog kažkas pozityvaus, gero, džiugaus blėsta, nyksta ir prasideda kažkas naujo – nepažįstamo ir nejaukaus… Pirmasis eilėraštis – tai kamertonas, duodantis toną, pirmąją gaidą atlikimui kūrinio, kuris vadinamas knyga. „Beslapstant debesiui (…) paraudusius kraštus“ – rezultato dar nėra, tik užuomina, nuojauta, slinktis. „Bebaigiant prieblandai nutrinti ir šešėlių, ir šviesos raštus“ – tas kažkas jau čia pat! Kas vis dėlto atsitiko „Visai betemstant. Besiniaukiant sielai (…) Bežiemėjant“? Šito protas iki galo galbūt nesuvokia, todėl autorius bando jautriais „štrichais“ aptikti patį pirmą vidinį pasikeitimą sieloje, kuris užgriūva dažniausiai visai neįspėjęs.

       Debesys, tamsa, prieblanda, žiema – išgąsdina („jau beverkiant“).

       Poetas tiesiogiai neįvardija, kas tai, nieko nekaltina. Tiesiog laukia, delsia, leidžia vykti, viską tik stebi (kinų įtaka – Dao atspindys? Netrukdyti, įsilieti, sutapti…).

       Antrajame eilėraštyje – vėl minoras: „Pavasaris kaip niekad buvo kietas…“ Trečiajame – niūri konstatacija tęsiasi:

       Ir šitaip buvo įveikta žiema:
       su nuostoliais, praradus dalį sielos.

       Toks autentiškas, atviras prisipažinimas (gili refleksija) suteikia aiškumą, jog gyvenimas keičiasi ir tu pats keitiesi, artėji link to, ko netikėjai taip greitai ateisiant. Pajunti (meta)fizinį Gesimo, Grįžimo į Rimtį Procesą.

       Kitos ištarmės („Visa diena bejausmė“ – 4 eil., „Kaip pilka, kaip pilka sieloj“ – 5 eil., „Šviesa nuo ąžuolų viršūnių staigiai dingo“ – 6 eil., „Miškas atrodė apmiręs, bet to ir reikėjo tikėtis“ – 7 eil.) taip pat nežada nieko gero.

       Tačiau tik gamtoje A. Andriuškevičius suranda savo vidinių nuojautų atitikmenis ir per augalus, debesis, spalvas ir formas perteikia savuosius giluminius susimąstymus – išreiškia slegiančius klausimus, abejones ir savaip artikuliuotus atsakymus.

       Gamtoje poetas suvokia savąją indentifikaciją ir gamtos bei kūrybos sintezėje randa išeitį.

       Keistokas ruduo

       Jei pirmoje knygėlėje ruduo atrodė švelnus: „Laikyti rankoj spalio sutemų gyvybę malonu“, tai naujausiame rinkinyje – jis jau grėsmingas:

       Už nugaros negailestingai viską užėmė ruduo
       (…)
       Dabar jis grasė man…

       „33 eilėraščiuose“ poetas tiesiog mėgavosi peizažais ar jų detalėmis (per ekstazę). Net S. Geda jais kvietė mėgautis: „…trumpučius jo eilėraščius reikia skanauti: gerti jų spalvas, uosti kvapą“.

       „(Prieš)paskutiniai“ dažniau išreiškia poeto vidines būsenas, mintis, nuotaikas, aplankiusias besikeičiant metų laikams, žvelgiant į mėnulį, akmenis, rožę…

       Anksčiau ruduo dar buvo estetinio (erotinio?) suvokimo objektas: „Ak, sužavi mane liguistai gyvybingas spalio mėnesio žalumas“, „patraukia širdį smaragdinė (…) šio rudenio žolė“, „o kokios raudonos ir skaisčios šio rudenio lūpos“. Dabar ruduo – gyvenimo brandos, apmąstymų metafora. Realiai – spalvingas, tačiau atšiaurus ir nykimą išryškinantis metų laikas. O sielai – dėkingiausia „zona“ apmąstymams apie anapusybę. Šito labiausiai ir „išsigando“. G. Radvilavičiūtė, „Šiaurės Atėnuose“ (2004 05 08) recenzuodama poeto eseistikos rinktinę „Rašymas dūmais“: „Nenorėčiau būti A. Andriuškevičius, nes mane nuolatos ištiktų ekstazės, turėčiau besąlygiškai joms atsiduoti (…), nuolatos turėčiau galvoti apie tris esminius dalykus – vienatvę, anapusybę ir mirtį. Aš jų – bijau. O turėčiau tuos dalykus jaukintis…“

       Puiki užuomina – „jaukintis“… Mano galva, A. Andriuškevičius minėtus dalykus jaukinasi jau seniai ir sėkmingai.

       Be abejo, rudeniškai gūdi žmogaus išnykimo suvoktis gąsdina. Todėl suprantama, kodėl jis rudens jau nelaukia: „Aš šito rudenio čia nekviečiau, kad jis čionai ateitų, neprašiau“.

       Nors aišku, kad „teks šitai iškęst“, tačiau nugali tuštuma: „aplink plytėjo vis dėlto ne ta šviesa“, „peizažas nebuvo jaukus“.

       Šioje vietoje poetas D. Kajokas turbūt išmintingai pasiūlytų: „Mirti reikia rudenį“!

       Keletas laisvų asocijacijų

       Knygoje „Eilėraščiai“ (2000 m.) yra tokios dvi eilutės:

       Lojimas šunų daugiabalsis (iš kaimo) į kapines šitas ataidi.
       Ir pavardės mirusių (ypač auksuotosios) stengias įtempti ausis.

       Ši paradigma, kad kapinėse nuščiuvę, susikaupę, nugrimzdę savin ypač ryškiai išgirstame kitus garsus, turbūt yra universali.

       Kadaise tokį išskirtinį pastabumą (garso – tylos opozicijos prasme) radau D. Kajoko meditatyviniuose proveržiuose:

       Ėglis. Trys paparčiai. Guoboj dūzgia širšės.
       Stabteli prie akmenio, perskaitai: „Čia ilsis…“

       Kaip ir fantastinį jo minties blyksnį apie gėles:

       VIEN GĖLĖS YRA IŠMINTINGOS:

       vakare
       netgi keisdamos spalvą
       jos visai nesistengia
       pakeisti pasaulio

       („Drabužėliais baltais“, 1994)

       Jos atšvaitų atsiranda ir A. Andriuškevičiaus kūryboje: „…tik gėlės, ko gero, rugsėjo gale šitaip žvelgti į dangų tegali“.

       Garsai, tyla, spalvos, gamta, sielos būsenos etc. – toks „interesų ratas“ būdingas visiems kūrėjams, kurie yra „nuo Dievo“. Juk dvasios dvyniai (ar Kūrybinio Kelio Asketai) atpažįsta vienas kitą iš vieno gesto, žvilgsnio, frazės. O mums, skaitytojams, belieka tik ieškoti prasmių, gaudyti eilučių aidą.

       O štai šis psichologinis A. Andriuškevičiaus pastebėjimas: „Aš žvelgiu į tave, tu žvelgi į mane, bet jau tokie tušti tieji žvilgiai…“ – nuskamba M. Martinaičio „Atminčių“ (1986) tonacijoje:

       Štai tylime patyrę dievišką absurdą
       mylėdami praradę meilę ir nuskurdę…

       A. Andriuškevičius – nuoširdus dar ir savo įsijautimais, šūksniais, kreipiniais, kurie būdami visiškai natūralūs kartais panašėja į (be abejo, labiau egzaltuotus) poeto ir kunigo R. Mikutavičiaus nustebimus, retorinius žodžius – jausmingus sielos himnus.

       Pripažinkim – kažkas kunigiško yra poeto-dailės kritiko eilėse: įkvėptasis polėkis, proveržis už proto ribų, akimirkos praregėjimai, intymus šventumas, pagarba ir meilė viskam, kas gyva po saule, švelnus nuolankumas – tylioji metaforų malda…

       Priešpaskutinis žodis

       Net knygos pabaigoje dar negalima tiksliai ir aiškiai diagnozuoti rašytojo kūrybinės programos, visus eilėraščius vienijančio siužeto. Vis dėlto epizodiški Dievo, Dangaus paminėjimai ir kitos panašios užuominos rodytų, jog ši knyga – tai atsargus ir lėtas artėjimas Didžiosios Paslapties link. Tarsi Dvasios ruošimasis ir kilimas nuo žemiškosios Būties iki Metafizinio Vienio.

       Man pasirodė įdomus Šviesos fenomeno statuso kitimas. Knygos pradžioje – viskas ne taip: „šviesa (…) dingo“ (p. 14), „ne ta šviesa“ (p. 22), „šviesa jau baiginėjo (…) ciklą“ (p. 26), „ėmės ją užgesinėt“ (p. 27). Bet vėliau jau atsiranda ir pozityvus momentas: „tamsoj žiūrėjom į šviesą“ (p. 28). O štai priešpaskutiniame rinkinio eilėraštyje (!) jau artėja Išsipildymas – autoriaus savaip suprasto Laukimo realizacija: „sunkėsi ir sunkėsi šviesa“ (p. 52).

       Ir pagaliau „finalinė scena“ – paskutinis rinkinio eilėraštis, be abejonės, turintis apibendrinti visą leidinio kompoziciją:

       Sėdėjau nutviekstas gėlių.
       Aukštai dangaus auksinė tuštuma be perstojo pulsavo.
       Žemai į kvepiančią žolių nirvaną greitai niro žemė.

       Gal tai ir yra poeto siekiamybė, galutinė Tiesa ir Atsakymas, kuris išvaduos ir suteiks žmogui maksimaliai įmanomą Harmoniją.

       Šis meistriškas etiudas – lyg numanomas Rojaus paveikslas.

       Kokie puikūs štrichai: „nutviekstas gėlių“, „žolių nirvana“, „auksinė tuštuma (…) pulsavo“.

       Dabar - jau paskutinis...

       Knyga, iš pirmo žvilgsnio atrodanti gana kukli, slepia siurprizą – paprastą ir nuoširdų dalijimąsi Gyvenimo Akimirkomis tarsi duona kasdiene… Ir apipavidalinimu, ir pavadinimu, o ypač eilių parinkimu ji gali būti vienas geriausių pavyzdžių, kaip reikia siekti kūrinio vientisumo ir harmonijos, tikros kokybės. Knyga, kurioje jau pačiame pirmame sakinyje slepiasi atsisveikinimo ir netiesiogiai įvardijamo liūdesio nuojauta, nėra niūri. Už autoriaus „piešiamų“ žemiškų gamtos vaizdų pamažu skleidžiasi kaži kas vis didingesnis, šviesesnis ir visuotinesnis, lyg A. Tarkovskio filmų poetinėje kadrų statikoje…

       Gal tai Visatos Begalybės, mistiško Gyvenimo Pilnatvės pajutimo, Kosminio Šalčio dvelktelėjimai, aptinkant esminius Gamtos Dėsnius ir priimant juos visiškai natūraliai ir ramiai. Tokia bendra rinkinio nuotaika.

       Jei reikėtų išskirti svarbiausią knygos mintį, pasirinkčiau šią:

       Kur ketini padėt žemėtą savo sielą,
       Kai ims žiemėt, o ji nekils (netilps) į dangų?

       Ji galėtų būti šios knygos kodas, visus eilėraščius vienijanti grandis (kaip švariau gyventi, kad būtų lengviau išeiti?).

       Todėl „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ yra tarsi lėtas žmogaus ruošimasis išeiti ir poetiško atsisveikinimo testamentas.

       Nemunas
       2006 02 08