tekstai.lt

Laimantas Jonušys. Besieniame prieangyje (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)


andriuskevicius%20priespaskutiniai.jpg       Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai. V.: Apostrofa, 2005.

       Vieną iš meno traktuočių galima nusakyti, tarkim, taip: kūrinys yra prieangis, priartėjimas prie didingo rūmo, į kurį patekti neįmanoma arba labai sudėtinga, bet kūrinio – prieangio – kompozicijoje galima pajausti, įžvelgti, išgirsti rūme skambančios muzikos aidus, kurie pakeri.

       Šiame Alfonso Andriuškevičiaus poezijos rinkinyje prieangis erdvus – kaip ir ankstesniuose, čia daug gamtos, metų laikų, spalvinių potėpių, šviesos ir tamsos poslinkių. Tiesa, gamtos lyrika šias eiles galima pavadinti tik tiek, kiek taip vadintini, tarkim, haiku, su kuriais akivaizdaus panašumo esama. Vis dėlto autorius nesistengia mėgdžioti haiku struktūros, net ir tokiame į tai linkusiame eilėraštyje:

       Be geismo
       saulėlydis lėtai, likimiškai užlieja pievas.
       Sustingsta gėlės, užsimerkia.
       Greitai nuskrenda drugiai.

       Nemažai ir kitų „(prieš)paskutinių“ eilėraščių taupiais štrichais perteikia būsenų kaitą – saulėlydį, metų laiko atėjimą ir panašiai. Pirmajame eilėraštyje nykimo, saulėlydžio, žiemos atėjimo jautimas išreiškiamas padalyvio „kabėsena“: „Bekrypstant (kam?) kažkam į šaltus šaltus bekraščius kraštus“, – tokia yra pirma pirmojo eilėraščio eilutė; tokia gramatika eilėraštis ir baigiasi – „Besiniaukiant sielai (jau beverkiant). Bežiemėjant“. Padalyvio grupė čia nėra priedas prie pagrindinio sakinio sando – ji čia nuogas vienintelis elementas. Tai yra akivaizdus klasikinės japonų ir kinų poezijos modusas, angliškuose vertimuose labai sėkmingai reiškiamas gramatiškai erdviu dalyviu (-ing).

       Parašiau „jautimas“, bet eilėraštyje neminima, kad autorius arba lyrinis herojus jaučia tą nykimo artėjimą: tas „bekrypstant“ ir panašiai. yra tiesiog duotybė – ne subjektyvus jausmas. Tačiau duotybė plevenanti, neapčiuopiama, efemeriška – padalyvio viešpatijos dvasia. „Bekrypstant (kam?) kažkam“, – į japonų poezijos eilutes nesibraudavo žodžiai skliausteliuose su klaustukais, – čia jau kalba abejonę ir reliatyvumą pabrėžiantis postmodernistas Andriuškevičius.

       Ta įterptinė abejonė kartu yra lyg ir žaibolaidis, neutralizuojantis raišką, kuriai galbūt kyla grėsmė nuslysti į romantišką jausmą. Tai būdinga šio autoriaus poezijai apskritai – štai kad ir čia tulpės „paraudonina beužsimirštančią prie savo antkapinio veido, tarkim, sielą“ (kursyvas – L. J.).

       Eilėdara sustyguota mąsliam, lėtam skaitymui, neapibrėžtumui ir abejonei („Viskas kito ir drauge nekito: / Ir sakėsi, ir likos vis dėlto nepasakyta“, p. 50). Estetas Andriuškevičius čia smuikuoja subtiliai. Esama muzikalių rimų, įsiklausius skambančių sklandžiai, o įsižiūrėjus parinktų labai sąmoningai. Eilėraščiuose „Man patinka alėjos…“, „Mėnulis…“ tas pats rimas skamba visose šešiose arba penkiose eilutėse, kitame („Aš pamačiau žiemos žemėtą veidą…“) kas antrą eilutę „veidas“ kaitaliojasi su „veidrodžiu“. Esama ir gražaus vidinio rimo: „Štai kenčia palinkę lelijos ir nė negalvoja vaduotis. / Štai kenčia papilkę alyvos, lietų ir sausrų nunaudotos“ (p. 31).

       Eilėraštis, kuris prasideda žodžiais „Turėjau eit į Grįžulo ratus, / bet niekaip man paskirto tako neradau“ ir baigiasi: „Pastėrusiuos rytuos / kažkas tąryt suplėksėjo. Aš supratau, kad tuoj“, – užuomina į asmeninę transcendentinę kelionę ir lemtingo momento suvokimu primena kai kuriuos Dante’s motyvus. Dar ryškiau tai suskamba gretimo kairiojo eilėraščio pabaigoje: „Prisėdau kiek; bet veikiai pats save pakėliau / ir kluptelėjęs pasukau aukštyn, kur sielas svėrė“ (p. 46). Gretimuose puslapiuose pateikti abu eilėraščiai dvasiškai ar bent temiškai siejasi ne tik čia: kitur juos jungia žiemą išstumiantis pavasaris (p. 10 ir 11), šviesos blėsimas (p. 14 ir 15), mėnesiena (p. 50 ir 51) ir taip toliau.

       A. Andriuškevičus byloja iš efemeriškos erdvės – nuojautų, pagavų, jausenų, – tai yra žinoma ir iš ankstesnių rinkinių. Bet, sakyčiau, kad čia reliatyvistas Alfonsas atsiduria esencialistinės transcendencijos prieangyje.

       Abejonė, neapibrėžtumas, nutylėjimo ir neužbaigtumo raiška čia kuria labai subtilią, įvairių potencijų kupiną atmosferą – tai yra tarsi erdvus, net lyg ir besienis prieangis, už kurio prasideda aukštesniojo lygmens valdos – arba Dievo, arba absoliuto, arba kokios nors kitokios Esmės, kurios vis dėlto negalima nei įvardyti, nei apibūdinti, nes žodžiais ji neišreiškiama. Ir jau labai akivaizdžiai transcendentinė pagava atsiskleidžia eilėraštyje „Tą dieną, tą popietę šaltis mane palytėjo…“, – nors, žinoma, Tas, „kurs (…) palytėjo“, „Jis“ (didžiosios raidės – eilėraščio autoriaus) lieka neįvardijamas ir nematomas. Arba skurdaus peizažo („trys nuskurę kalvelės“) blausoje kažkas protarpiais lyg ir (iš anapus?) suspindi, ir čia jau tiesiogiai paminimas Dievas, bet, suprantama, tik „atrodė, kad Dievas“ (p. 23). Andriuškevičiaus lyrinis „aš“ visada tvyro prieangyje, dar ne Ten, ne pas Jį – „Aplink plytėjo vis dėlto ne ta šviesa“. Tai primena ir kitą taupių subtilybių, jausenų bei dangaus prieangio poetą – Donaldą Kajoką („matyt ne ta dar valanda atėjo / matyt kad ši tik nuojauta anos„ – „Toji valanda“).

       Kai kur tos pereinamosios būsenos nėra taip aiškiai nukreiptos į anapusinę plotmę, bet visada įtaigiai subtilios. Tarkim, pavasaris įveikia žiemą – iš to sukuriama labai intymi, specifinė lyrinė drama su paslaptimi ir abejone paskutinėje eilutėje:

       Ir šitaip buvo įveikta žiema:
       su nuostoliais, praradus dalį sielos.
       Pavasario bedugnė
       jau čia pat (prie batų purvinų) žalsvai
       žiojėjo,
       kai išgirdau: kažkas kažką iš ten
       dar šaukia man.

       Kadangi rūmas, esantis už prieangio, yra labai neapibrėžtas, tai, visų pirma, prieangis yra tarsi besienis, beribis. O antra, gali, žinoma, kilti įtarimas, kad tas rūmas apskritai neegzistuoja. Tokiu atveju iš meno transcendencijos idėjos visai būtų įmanoma nusileisti iki kūrinio, kaip sau pakankamo esinio, sampratos. „(Prieš)paskutiniuose eilėraščiuose“ esama tiesiog žavinčių meniškų frazių. Štai viename eilėraštyje ruduo yra „įžūlus, parudęs priešžieminis tipas“, kitame – „žiogų kariuomenes vien užmoju privertęs staigiai pasiduot“.

       Melancholija čia neslogi – lengvasvorė. Meniškas nykumos vaizdavimas įveikia nykumą – štai jau ankstesniame rinkinyje („66 eilėraščiai“) buvo gražus eilėraštis „Pilka ilga ilga pilka diena…“, o čia pilkos dienos tema išreikšta dar grakščiau:

       Visa diena bejausmė, o bejausmė.
       Kažkas paskyrė jai bejausmiškumo
       bausmę.
       Ji stovi nuo pat ryto tarsi antkapis
       vos pridengtas sniegu
       ir nieko, nieko neįstengia jausti.

       Perskaitęs tokį eilėraštį, pažvelgiu į pilką bejausmę dieną ir matau: diena spindi. Tai irgi transcendencija.

       Literatūra ir menas

       2005 04 29