tekstai.lt

Audronė Žukauskaitė. Filosofija be mėšlungio (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)


andriuskevicius%20dumais.jpg       Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.

       Kai paimi kokią nors knygą į rankas, pirmiausia turi apsibrėžti, kaip ją skaitysi – kaip tinginiaujanti mama, valandai atsikračiusi savo rėksmingo „darbo“, kaip neapibrėžtos krypties filosofė ar šiaip kaip būtybė be amžiaus, identiteto ir lyties. Labai dažnai renkuosi pastarąjį variantą ir beveik visuomet laimiu, – turiu unikalią galimybę konvertuotis į svetimą tekstą.

       Perskaičiusi kokius tris Alfonso Andriuškevičiaus esė rinktinės „Rašymas dūmais“ sakinius suprantu, kad jis nieko daugiau ir nedaro – tik konvertuojasi į svetimus tekstus. Žinoma, dėl to ir pavydu, ir pikta, – vieniems sunkus darbas, o kitiems – teksto jouissance. Tačiau po dar kelių sakinių suprantu, kad malonumas abipusis. Kiekvienam, pavarčiusiam knygą, aišku, kad Andriuškevičius ne tik skaito su malonumu, bet ir džiaugsmingai skaitosi. Kadangi vieną po kitos buvau perskaičiusi dvi garsiausių Lietuvos eseistų knygas, jau iš anksto bijojau, kad puslapis po puslapio privalėsiu pamaldžiai gėrėtis autoriaus egzistencija, sekti beveik su religiniu virpuliu aprašomas kūno skysčių tėkmes arba, kaip kitoje knygoje, pusantro šimto puslapių laikotarpiui būsiu įkalinta sunkesniame kūne nei mano, todėl drebėsiu nuo celiulito ir celibato naštos. Tačiau Andriuškevičiaus knyga neturi to privalomo gender ir body komponento, todėl skaitoma „lengvai ir saldžiai“, mintys dėstosi lengvai, todėl filosofuojama be mėšlungio.

       Dar po kelių sakinių suprantu, kad šią knygą galiu skaityti kaip tam tikrą intelektualinių idėjų istoriją: atrasti, kokia eiliškumo tvarka, kokiomis aplinkybėmis šios idėjos pateko į Lietuvos žemę ir kalbą, kaip jos buvo suprastos, teisingai ar klaidingai interpretuotos, kol galiausiai nusėdo lietuviškuose tekstuose. Žinoma, būtų galima ją perskaityti ir kaip svarbų posovietinių studijų dokumentą, – knygos tekstai apima periodą nuo 1992 iki 2003 metų, – fiksuojantį daugybę unikalių sociokultūrinių fenomenų: pavyzdžiui, „iki-postmodernų būvį“, kai Lietuvoje nebuvo nė vieno "McDonald’s", arba politinį lūžį, kai imta lietuvius masiškai vežti į Vakarus. Tačiau įdomiausias čia yra visų jau minėtų dalykų ir autoriaus biografijos miksas, sukuriantis unikalų tekstą-performansą. Man ši knyga unikali tuo, kad intelektualinė istorija čia virsta private story, o meniniai artefaktai atsiduria kasdieniame „vartotojo krepšelyje“.

       Vargu ar šią knygą galėtume vadinti biografine; nebent tuo atveju, jei sutiktume, jog tai ne rašymas apie gyvenimą, bet veikiau gyvenimas, tapęs tam tikru raštu. Prisimindama biografijos terminą, noriu aktualizuoti graikiškąją žodžio bios prasmę: graikams bios reiškė ne pliką gyvenimo faktą (tam jie turėjo sąvoką zoe), bet gyvenimo būdą ar formą. Taigi biografija – jei ne „gyvenimo būdo žurnalas“, tai bent jau savotiškas laikraštis, suteikiantis plikam gyvenimo faktui meninę formą. Ilgalaikė priklausomybė tarp bios ir grapho nusako pačios knygos žanrą ir tuo pat metu yra viena svarbiausių aptariamos knygos temų. Tiesą sakant, knygoje beveik negalima atskirti to, kas kalbama, t. y. knygos temų, nuo to, kas ir kaip apie jas kalba, nuo minėtojo bios faktoriaus – „gyvenimo būdo žurnalo“. Taigi norėdami aptarti pagrindines knygos temas, turime imtis teoriškai neįmanomos performansų kritikos, kuri tik žiūri ir stebi, kaip filosofinės idėjos pamažu įauga į gyvenimą.

       Šią gyvenimo ir teksto, bios ir grapho samplaiką pats autorius pervadina lapo ir teksto sąvokomis. Lapas ir tekstas – tai tokia „ofisinė“ kūno ir sielos, materijos ir dvasios dialektikos versija, kurią autorius „įveikia“ teksto nenaudai. „Geras lapas visai netrokšta gero teksto. Negana to: tekstas jam iš viso nereikalingas. Tuo tarpu bet koks tekstas geiste geidžia kuo geresnio lapo, o be jokio jis išvis negali egzistuoti“, – teigia autorius. Šią mintį galėtume performuluoti taip: kiekvienas lapas turi savo raštą, t. y. tekstą, tačiau ne kiekvienam tekstui reikėtų duoti po lapą, – žinoma, Andriuškevičiui tikrai verta duoti lapą, ir ne vieną, – bet daugybė kitų tekstų tegul iš pradžių užsiaugina savo lapus. Andriuškevičius rašo, kad rojų įsivaizduoja kaip „būtį, kur galima gyventi pagal teksto principus ir nesusilaukti už tai lapo sankcijų. Kaip būtį, kur gali klestėt be lapo, bet tarsi su lapu“. Tačiau, man regis, autorius pats nelabai tiki šia išgarinto teksto technologija, nes, pasibaigus „smulkiam poststruktūralizmo ir postmodernizmo lietučiui“, visi suprato, kad tekstas vis tiek kažkur baigiasi, – dažniausiai po lapu ar ant lapo. Ir net jei žodis buvo pradžioje, net jei jis bus pabaigoje, viduryje žodis neišvengiamai virsta kūnu.

       Teiginys „ir žodis virsta kūnu“ – tai pats tiksliausias performatyvo apibrėžimas. Jei šiaip tekstai tiesiog konstatuoja, nusako, aprašo tai, kas galėtų būti arba kas yra, performatyvai tiesiog atlieka, įgyvendina tai, ką nusako, paversdami tekstą kūnu, realiu veiksmu. Būtent tai ir turėjau galvoje, teigdama, kad kiekvienas tekstas turi užsiauginti po lapą, kad kiekvieną tekstą reikia / pageidautina paversti lapu. Pavyzdžiui, jei ištariame tekstą „skelbiu jus vyru ir žmona“ arba „prakeikiu tave“, tai turime žinoti, jog žodžiai išsipildys su visomis pasekmėmis. Taigi performatyvai yra teiginiai, kurie turi galios veikti realų gyvenimą, o performansai – veiksmai, pretenduojantys sukurti prasmingą tekstą. Performeriai – „naujieji kankiniai“ – bando iš savo kūno lapų sudurstyti tekstą, siekia paversti savo kūną atviru tekstu. Perskaitę Andriuškevičiaus knygą suprantame, kad autorius žavisi tiek performatyvais, tiek ir performansais. Pavyzdžiui, garsusis Andriuškevičiaus (p)rašymas dūmais – tai pats tikriausias performatyvas, t. y. teiginys, paverčiantis viską dūmais ir pelenais. Kartu tai ir performansas, nes kai viskas virsta dūmais ir pelenais, tuomet autoriui atrodo, kad tai viso labo tekstas, raštas, kad postmodernistinės frazės ima (deja) ir išsipildo, todėl dūmus tenka paskelbti nematomais.

       Žinoma, kiekvienas performatyvas – tai citata ir pakartojimas, iš kurio performatyvus teiginys atgaline data pasisavina įtaigumą ir galią. Andriuškevičius taip pat cituoja – tiek brolius performerius Abelį ir Kainą, (p)rašančius dūmais, tiek menininką Kieferį, kuriam „tapyti – tai deginti ugnimi“. Žinoma, cituoja ir save, paskutinėdamas savo vaikystės palimpsestą. Tačiau kam rūpi, kur čia citata, o kur originalas? Kaip teigia Andriuškevičius, „kiekvienas originalas geidžia kopijos, o kiekviena kopija – originalo. Kopijoje originalas pamato savo savybes, būdą, o kopija originale – savo esmę, prigimtį“. Autorius mano, „kad riba tarp kopijos ir originalo neapčiuopiama ir paslanki, kad jiedu kaip niekur nieko gali susimaišyti nelyginant nealiejus su nevandeniu, tūnoti vienas kitame, drauge sudarinėti sekas, grandines, aibes...“ Ši mintis man patinka ne dėl to, kad paneigia moralinį originalumo autoritetą, ir ne dėl to, kad Gertrude Stein ėmė ir nupanašėjo į Pablo Picasso nutapytą portretą. Čia, man rodosi, svarbiausia tai, kad kiekvienas elementas ima funkcionuoti reikšmės sistemoje tik tuomet, kai gali būti pakartotas, pacituotas, nukopijuotas. Kita vertus, tik cituodama(-as) savo murmesiams suteikiu intersubjektyvią, t. y. ir kitiems suprantamą reikšmę, o savo veiksmams – legitimacijos galią. Taip nevalingai cituojant prarandama bet kokia tapatybė, tačiau kas yra tapatybė, jei ne pakartojimas?

       Jei norėtume ką nors sužinoti apie šiuolaikinio subjekto tapatybę iš Andriuškevičiaus knygos, nelabai ką peštume, nes subjektas čia visuomet arba yra išvykęs (tas nesibaigiantis nomadizmas), arba išėjęs iš savęs, t. y. išgyvena ekstazę. Šios dvi išvykų formos sufokusuoja šiuolaikinę tapatybę, apie kurią žinome tiek, kad ji visada yra kita ar kitokia nuo to momento, kai išsiruošė kelionėn arba kai išmoko pasigaminti ekstazę. Kai nebūna nei kelionių, nei ekstazių, tapatybė ilsisi tarpe – tarp ligos ir sveikatos, tarp meilės ir nemeilės, tarp šventvagystės ir ne. Būtent šitie tarpai yra labiausiai be/netarpiški, pritraukiantys, prikabinantys kiekvieną mąstantį subjektą, kuris jau apsiprato su mintimi, kad yra ne apribota substancija, o intarpas būtyje. Tie skaitytojai, kurie dar turi vakarykščių žinių apie sielą ir tikėsis ją atrasti knygos puslapiuose, taip pat turės nusivilti, nes ras jų ne vieną ir ne dvi, o galiausiai sužinos, kad siela „dekonstravosi ant amžių amžinųjų“. Taip jau atsitinka su tais biopalimpsestais: gyvenimas visada apauga vienokiais ar kitokiais tekstais (pavyzdžiui, sąskaitomis faktūromis), dėl kurių nereikia išskusti savo tapatybės, tačiau kai tekstai įauga į gyvenimą, gali tekti išskusti ir tekstą, ir tapatybę.

       Kuo mažiau tapatybės – tuo daugiau lengvumo. Apie tai, kad visos postmodernistinės frazės išsipildė ir įsikūnijo Andriuškevičiaus tekste, suvokiame „lengvai ir saldžiai“, be jokios įtampos. Neprisimenu jokios knygos, kuri būtų tokia intymi, bet išsauganti socialinę dimensiją, tokia privačiai konkreti (balandžiai, alyvos) ir šiuolaikiškai filosofinė, atverianti svarbiausias teorines problemas ramiai, be mėšlungio. Todėl prieš imdamiesi skaityti knygą išjunkite savo tapatybę ir laikinai pasirinkite profilį „biopalimpsestas“.

       Šiaurės Atėnai
       2004 05 01