tekstai.lt

Agnė Narušytė. Transcenduoti su A. A. (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)


andriuskevicius%20dumais.jpg        Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.

        Prisipažinsiu, kad rašydama apie Alfonso Andriuškevičiaus esė rinktinę „Rašymas dūmais“ susiduriu su netikėta problema – perskaičius knygą, norisi vėl iš naujo (arba gabalą šen, gabalą ten) ją vėl skaityti, o ne rašyti. Vos tik pamėginu atsispirti nuo kokio nors smagaus posakio, pavyzdžiui, apie Prahon įtranscendavusius tarybinius tankus, tekstas ir vėl mane įtraukia, tiesiog įsiurbia, ir aš nuvinguriuoju dažniausiai įstrižai aukštyn kylančiu dūmeliu. Kad rašytum, reikia atsidurti kiek aukščiau teksto, o ne likti tekste. Įdomu, ar yra ne tik (p)rašymų, bet ir skaitymų dūmais? Šiaip ar taip, net jei tokių ir būtų, net jei jie turėtų tokią pačią transcendavimo galią (bet tikrai neturi – skaitytojas yra tik prašymo garsiakalbis), laikraščiui jų neužtektų. Laikraštis negali liautis pats (p)rašyti, kol gyvas. Tad teks ir man, kartais iššokant iš to padūmavusio A. A. tekstų rojaus (kurį laiką juk tapau jų susitikimo vieta), ką nors čia parašyti.

        Veiksmo vieta. Tiesą sakant, sprendžiu, ar pradėti skaityti knygą, pagal veiksmo vietą – norisi man ten pabūti, ar ne. Iš dalies todėl, kad tuo metu (paauglystėje), kai formavosi mano skaitymo įgūdžiai, pasaulis buvo nuo manęs atitvertas. Todėl visada traukė iš čia, kur viskas (išskyrus pavasarį) atrodė drumzlina, į ten, kur tvieskė neregėto ryškumo spalvos, ten, kur visko yra, kai čia nėra nieko. Knygos iš dalies kompensuodavo to ten neturėjimą, vis dėlto nesugadindamos apibendrinančio tolumos grožio. „Rašymo dūmais“ veiksmas dažnai vyksta kaip tik ten: liūdesys Lisabonoje, šiltos Kalėdos Europoje, transcendencija Prahoje, švitinimas Jeruzalės akmenimis (ir supratimas, kad „Vilniuje, kaip jį besugriautum, negali „nelikti akmens ant akmens“, nes jo ant jo čia beveik nėra“), apsimestinė senovė Amerikoje, net Japonijos dvaras, Volga ir Uralas. Menkutės užuominos į Zagrebą: „Niekados nenorėčiau į tave bepakliūti, skyle“, – pakanka, kad jausčiausi ten pabuvusi. Bet, aišku, svarbu ne pats pabuvojimas, o persiėmimas specifine vietos esatimi. Skaitytojui pačiam ten būnant, ji pasirodytų beesanti kitokia, bet ar anas variantas būtų geresnis, net jei čiupinėji patį daiktą, o ne kito padirbinį – tekstą? Nebūtinai. Ir ypač todėl nebūtinai, kad šiuos tekstus pagamino geresnis meistras, nei kada nors būtum tu.

        Vis dėlto, praleidžiant tas vietas, kurias kasdien mindau ir aš – Sereikiškių parką, Kauną (mindžiau jį prieš dešimt metų), nepaisant Rytus ir Vakarus (bet ne Šiaurę ir Pietus) dengiančios geografijos, man dar įdomesnės kitos buvimo vietos, kaip antai: buvimas lape, tarpe, inter, in, trans – buvimas ten, kur iš vis nežinojai, ar galima būti. Bet buvai. Net kai tai neįvardijama, skaitytojas nuolat įkurdinamas tarpuose – vos tik pasiekiamas aiškumo krantas, niekada jame neapsistojama, bado akis antrasis – toks pats aiškus, bet priešingas. Pavyzdžiui, herojus vis neapsisprendžia, būti ar nebūti statula, nes „ką aš žinau, kur mane pastatys?“... bet gal ir gerai „pažvelgti į savo asmeninės istorijėlės galiuką“, „vis dėlto nenorėčiau“, „nepasiruošęs“, „bet gal vis dėlto? Ir vis dėlto – ne.“ Ir kurgi ta galutinė riba, neleidžianti susižavėti statulos nirvana? Neleidžianti nusižudyti? Daug kam gali pasirodyti keista ir nepakankama, bet, kaip rašo autorius, „lieka vienintelė neatmetama priežastis – aš noriu dar pamisti tekstais“. O tai reiškia – pabūti tarp, neužimti galutinės pozicijos, neteigti ir neneigti (nors tekstuose daug kas teigiama, bet ne taip, kad neliktų tarpo), ir čia palaikyti skaitytoją. Nes juk tuose A. A. apgyvendintuose tarpuose veriasi skaitytojo tarpai, pro kuriuos matyti dar nežinia kokios konsteliacijos, o tarp jų (po jų) – „betarpė būtis“.

        Herojus. Dabar laikas aprašyti susitikimą su herojumi (tikėkimės, reikiama sielos briauna). Būtent jis skaitytoją visada labiausiai gundo (arba atstumia). Ne veltui sėkmingai gundantys herojai, pavyzdžiui, Šerlokas Holmsas, prieš jų pačių valią verčiami keliauti iš vieno pasakojimo į kitą, rašytojas jais tiesiog naudojasi, žinodamas, koks stiprus meilės ryšys užsimezga tarp herojaus ir skaitytojo. Kai mylimas herojus taip ir nepasirodo (rašytojui nusprendus ištrūkti iš jo nelaisvės), skaitytojas niršta ir dažnai meta knygą jos nė neįpusėjęs, net nepasivarginęs pabendrauti su naujais jam siūlomais herojais, mat knygą jis ėmė jau atsukęs anam herojui reikiamą sielos dalį. Taigi nuo pat pirmų puslapių herojus arba patraukia paskui save, arba ne. Jei patraukia, jis gali ir nieko neveikti, jam pakanka gulėti automobilyje, vežančiame į Nidą, ir perpasakoti bendrakeleivio patirtis. Aš su juo! Man daug įdomesnė jo, gulinčiojo, net menkiausia (ne)patirtėlė, nei kokio nors kito man dar nepažįstamojo didingi darbai ar nuotykiai.

        Ir kuo gi šitas herojus taip mane traukia? Juk jis nėra toks jau geras, pats prisipažįsta: „Mano gyvenimas – tikri blogų darbų Himalajai“. O kur dar artimo nemeilės (vadinasi, ir nemeilės man, skaitytojai – tikrai neprotinga į jį investuoti jausmus) Džomolungma? O ką reiškia pasakymas, kad nusitrynus jo tekstams „liks, greičiausiai, koks nešvankus skiemuo“, – ar tik ne per dažnai jis juos vartoja nuo skaitytojo virtuoziškai po grakščiais žodžių viražais slepiamoje gyvenimo dalyje (juk visada nujauti herojų turint ir tą neviešą, per menką patekti į knygos puslapius gyvenimą)? O visi tie liežuvio kruopų matavimai? Taip, bet... Tekstinio gyvenimo logika kita nei „tikrojo“. Ten, tekste, Himalajais virtę blogi darbai yra didingesni ir arčiau Dievo (nes kad tai iš viršaus pamatytų, sielai tenka pakilti į mažiausiai dvidešimties tūkstančių metrų aukštį) nei kokios nors (o dar jei prastai aprašytos) gerų darbų plynės arba pagyrūniškos gerų ketinimų Alpės. O vieno vienintelio likusio nešvankaus skiemens įvaizdis skaitytojo galvoje sukelia vėją, akimirksniu nušluojantį visas šitos knygos raides it lapus rudenį. Kai vyksta tokie dalykai, argi skaitytojas gali likti abejingas herojui, sugebančiam išvalyti ir jo(s), skaitytojo(s), darbų sąrašus (sąšlavas?), kad balto lapo tuštumoje galėtų pradėti iš pradžių? Negali.

        Ypač po to, kai šitas herojus, lengvai žongliruojantis patirtimis, metaforomis ir palyginimais, laiku ir vietoje sužaidžiantis žodžių daugiaprasmiškumu, įsibraunantis į skaitytojo kalbos namus naujadarais ir prikeltais archaizmais, ironizuojantis net pačią mirtį, staiga prisipažįsta: „Mat mano siela (tiksliau – kažkuri jos dalis) verkia naktimis. Ir aš nenoriu, kad ji neverktų.“ Čia jau skaitytojo(s) siela visiškai sudrėksta, kaip šlapias lapas prilimpa prie herojaus kūno, aišku, prisidengdama intencija paguosti, pasijusdama šiek tiek globėjiškai ir kartu regėdama dar neužmatytas herojaus asmenybės gelmes ir tolumas. Juk verksmas ir liūdesys, girdžiu sakant ne vieną filosofą, esą gilesnė būsena nei džiaugsmas ir juokas (girdžiu, bet nebūtinai turiu su jais sutikti – juokas gali taip skimbtelėti liūdesiu, kad atsivers begalinė, verksniui pro ašaras neįžiūrima erdvė). Deja, skaitytoja(s) nepajėgi(us) herojaus paguosti, juos abu paguodžia fiziką ir meta- jungiantis vaizdinys: „Ir štai raudotoja jau jaučia, kaip vaizdinio plaukai (sakiau, kad rankos nereikalingos) šluosto tas josios neįkainojamas ašaras; kaip vaizdinio lūpos jas nusiurbia; o jojo liežuvis – nuliežia liežte...“ To ir pakanka. Ypač gerai, kad verkiama tik viename tekste, taip sakant, taupiai, nešvaistant ašarų, šio brangaus skysčio, galinčio ir paskandinti skaitytoją.

        Gal šitas herojus būtų kaip visi kiti, įklimpę ir klampinantys skaitytoją į savo problemas, jei kiekviename tekste nepalypėtų medžio viršūnėn (kartu tempdamasis ir skaitytoją) ir nekyštelėtų galvos anapusybėn. Iš ten viskas atrodo kitaip, pavyzdžiui, Žemė tampa panaši į ką tik nužydėjusią pienę su juodai išdažytomis sruogomis. Aišku, kad ir ašaros buvo numatytos iš aukščiau: „Didžiajam Žaidėjui (Didžiajam Žodynui?) reikėjo, kad liūdesys į Jį tekėtų būtent manuoju kanalu...“ Bet ši kukli, tarsi DŽ vadeles atiduodanti pozicija, jas ir atima – pasilypėjęs ir pakeitęs perspektyvą herojus įgyja bent šiek tiek DŽ galių, na, bent jau galią regėti daug ką iš kelių taškų vienu metu. Ką jau ir kalbėti, tokia būsena visur iš paskos sekiojančiam skaitytojui maloni ir naudinga – pats jis niekados tokios nemokėtų susikurti.

        Naratyvas. Klysta tie rašytojai, kurie mano, kad galima skaityti knygą be naratyvo. Apsimesti skaitant galima – atliekant mokyklos užduotis, siekiant intelektualų elito pripažinimo (pavyzdžiui, Sue Townsend sukurtas paauglys Adrianas Moulas užsibrėžė tikslą – Joyce’o „Ulisas“ jam privalo patikti). Bet šiaip tik naratyvas verčia versti vieną puslapį po kito, o priėjus pabaigą vėl juos versti atgal. Tas verčiantysis yra ne tik (ir visai nebūtinai) „kas toliau“, bet ir paslaptis, kuri aiškiausiai įvardijama detektyvuose: „kas tai padarė?“, o geras atsakymas priverčia pakeisti perspektyvą, dažnai net kur nors transcenduoti. Šion knygon sudėti tekstai tokį naratyvą turi, nors akivaizdžios įvykių sekos ir nėra. Ir atsakymas į klausimą „kas tai padarė?“ visada iš esmės tas pats – tas „kas“ visada lieka iki galo nesuprantamas ir neapčiuopiamas, nes valdo mus iš anapus, pavyzdžiui, paverčia „liūdesio kanalais“, bet žinomas. Tai štai netvarkingus žiemos orus (o kada jie Lietuvoje buvo kitokie?) lemia kosmoso ir chaoso tarpusavio trauka ir atostūmis, yra vilties, kad lapo ir teksto grumtynės baigsis teksto naudai („Nes jei pradžioj buvo žodis, matyt, tik jis bus ir gale.“), o visi visi tekstai yra kelias, būdas, galimybė ir būtinybė transcenduoti. Krypties žinojimas, priešingai nei gali pasirodyti nepatyrusiam skaitytojui, ragina skaityti, nes iš anksto virpėdamas nujauti, kur nuves tokios kasdieniškos banalybės kaip Sereikiškių parke plaukiojančios antys, alyvos, antrą kartą rašymui naudojamas pergamentas, tau dar nežinomos knygos (kaip Alexanderio Theroux „Pagrindinės spalvos“), tokie nemalonūs dalykai kaip pataisos namai ir stuburo problema, anksčiau neįsivaizduotas gyvenimo plotis, tokios iš pažiūros pseudoproblemos kaip originalo ir kopijos santykiai ar tiesiog nei iš šio, nei iš to herojaus galvoje atsiradęs pavadinimas. Nes juk norisi būti ten nuvestam(ai).

        Taigi – vietos, kur norisi būti (įskaitant ir anapusybę), herojus, su kuriuo norisi būti, ir naratyvas, kurio takais norisi, kad tave vestų. Kodėl vis maga skaityti, aišku, bet kodėl vis nesiryžau rašyti? Čia ir prisiminiau, kad pats knygos autorius (o gal jau herojus?) sako, kad „jau seniai, pačioje pradžių pradžioje pa(p)rašyta“. Na žinoma! Argi galima dar ką nors prie šių tekstų bepridurti? Tik pridūmijau...

        7md, 2004 05 07