tekstai.lt

Giedra Radvilavičiūtė. Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)


andriuskevicius%20dumais.jpg          Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.

Apie A. Andriuškevičiaus knygą "Rašymas dūmais" gal ir galima kalbėti paprastai, emocingai, bet kažkaip netinka*. Vis dėlto gerai būtų pasakyti bent keletą elitinių, nenuvalkiotų citatų, liudijančių kalbančiojo erudiciją ir intelektą. Sušvytėti kokiomis nors sandūromis. Iš kur nors, apie ką nors. Kad meniniai kontekstai susilydytų su žmogiškais ir įvyktų trumpas, visus apšviečiantis jungimas. Bet intelektą ir erudiciją visada, o eidama senyn - ypač, laikiau didžiausiu ir svarbiausiu savo stygiumi. (Čia kaip tik ir atsiranda pirmoji proga pacituoti. Kaip pasakytų Alfonsas - "autorė jaučia stoką".)

Taigi bus taip, kaip bus.

Bandydama apibrėžti savo santykį su "Rašymu dūmais", prisimenu vieną esė, neįėjusią į šitą knygą. Autorius aprašo seną vasarojimą dzūkų kaime. Žmogus išeina pasivaikščioti į mišką. Gegužės mėnesį. Eina mišku statydamas kojas kaip Buda ir sutinka kaimynę Vladzią. Vladzia klausia, kur jis eina: gegužės mėnesį miške taigi nei uogų, nei grybų nėra. Išėjęs pasivaikščioti lemena... kad išėjo pasivaikščioti. Vladzia, irgi kiek sutrikusi, sako: "Tai nors karvį man parvestumėt..." (Iš pievos, kuri yra tame pačiame miške.) Žvelgdama iš to paties esė miško į A. Andriuškevičių, jį matau žingsniuojantį kaip Buda, o aš aiškiai žinau, kad į mišką esu atėjusi labai konkretaus dalyko - parsivesti karvės. Nors mes į mišką einame visai skirtingais tikslais ir skirtingais takais, dažnai susitinkam.

Taigi šitą lapą ir tekstą pavadinau

Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius

Nenorėčiau būti A. Andriuškevičius, nes man tektų bendrauti su daugybe labai intelektualių ir žymių žmonių. Įgyčiau dar daugiau kompleksų, nei jų turiu dabar. Užuot vaikščiojusi su vienu poetu po Leipcigą ir atidžiai klausiusi, ką jis tyli apie vaizdus, kuriuos matom aplink, turėčiau vaikščioti Lisabonoj ir būdama visai liūdna kitam palydovui deklamuoti IX a. arabų poeto Ibn al Mutazo eiles apie vyną stiklo drabužiais ir apie rytą, kuris suleidžia baltus dantis nakties nugarkaulin. Negana to, turėčiau taip kaip su žymiais žmonėmis išmokti bendrauti ir su žymiomis vietomis. O tai, it dulkes pavasario vėjai, iš mano tekstų išpūstų tetas ir dėdes, krosnies meistrą, vaikus ir kaimynus, kirpėjas ir pardavėjas, vyrus ir katiną, nes jiems paprasčiausiai ten pasidarytų nepatogu - ką nors apkalbėti, mylėtis su daržovėmis, švaistytis dulkių siurbliais ir nieko nenutuokti apie meną. Ilgainiui mane imtų guosti tik Dievo Motinos ikona Tretjakovo galerijoj, o dabar mane guodžia teta Roma Panevėžy.

Paskui reikėtų pratintis prie dar keistesnių dalykų. Užuot isteriškai, organiškai klyktelėjusi vakare pro langą dukrai, kad blynai aušta, sušnabždėčiau: "Ak, Beuysai, Beuysai (Boisai, Boisai)" ir pamiršusi vakarienę mąstyčiau apie mirtį, pavaizduotą jo kūriniuose. Ačiū Dievui, kad A. Andriuškevičiui ji beviltiška ir taukuota (antrasis būdvardis mane su autorium itin suartina).

Toliau būtų dar gražiau. Nors ir apsidairydama, ar kas nemato, imčiau glostyti statulas ir bučiuoti kinų vazų linkius muziejuose. Vašingtono sodelyje, prie Baltųjų rūmų, nemąstyčiau apie demokratiškiausią pasaulio valstybę, kuri, jeigu teisybė primygtinai reikalauja, demokratijos vertybes įtvirtina ir jėga, bet ramiausiai uostyčiau magnolijas.

Ilgainiui privalėčiau pasiekti ir ypatingą akiplėšiškumą. Imčiau gyventi su japonais. Be jokios teisės užimčiau gal prieš tūkstantį metų prikvėpuotas jų mylimųjų vietas. O dabar su japonais gyvenu savo kieme. Jei būčiau šios knygos autorius, imčiau susirašinėti su jais mobiliojo telefono žinutėmis. Haiku. O gal tankomis. "Praėjo dar viena diena. / O gegute, pavasarinį tavo balsą / Kada aš pagaliau išgirsiu?" Tie japonai atvažiuoja vasaromis į užsieniečių nakvynės namus, išmoksta sakyti "Vilnius gražus miestas", neatsiklausę vežioja motociklu mano dukrą, nors ir su šalmu, bet užkliudydami skalbinius, ir visai nedreba prie Aušros vartų, taip kaip A. Andriuškevičius kad virpėjo Jeruzalėj prie Raudų sienos.

Negana to, rašydama apie įžymybes, turėčiau nebebijoti pavartoti tikras pavardes, nelaukdama, kad kas gali įsižeisti, palaikyti tai negera užuomina. Kitaip tariant, mokyčiausi sau kol kas visai svetimo dalyko - aukoti draugystę, jei konkreti detalė gresia tapti geru tekstu. Citata: "Ko, pavyzdžiui, galėjau imtis Amsterdamo kekšyne pirmą kartą gyvenime matydamas, kaip kurvų, stovinčių ar sėdinčių savo languos, mūša talžo bažnyčios sienas? Nebent pranešti apie tai Vaitekūnui [...]. Taip ir padariau. Tačiau Lietuvoje informacija buvo iškreipta ir neblaivus Ričardas raportavo Gedai: "Andriuškevičius iš Amsterdamo sveikina su šv. Kalėdom ir rašo pirmą kartą gyvenime matęs, kaip kurvą muša bažnyčioj". Pats Vaitekūnas, sprendžiant iš kitos A. Andriuškevičiaus knygos, irgi be didelių skrupulų, bet vis dėlto iš pažįstamų net sapne palieka tik inicialus: "Keistas sapnas: lyg Totorių gatvėje, šurmulys, bohema, mergos dvi, daug sugėrovų; sapnuoju, kad tam šurmuly begerdamas užmigau. Pabundu, jau šviesu, sutvarkyta, mergos persirengę šviesiais rūbais - gražios, baltos ir gašlios. Nepamenu, ar prieš užmigdamas vieną bučiavau, ar pabudęs. Viena lyg ir V. G.?"

Nenorėčiau būti A. Andriuškevičius, nes tekstuose reikėtų įgyti drąsos tapti erotiškai, net ir nepalankiausiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, tada, kai bute vyksta remontas. Dabar tekste padarysiu tokį kandies judesį... Planuoju senus medinius langus pasikeisti tais, negyvais. Kai langus pakeičia, tarp sienos ir rėmo lieka plyšiai, pro kuriuos dieną naktį matosi kiemo filmo kadrai. Meistrai juos užpurškia koše. Panašia į pakulas. Drybsočiau ant sofos (jei būčiau erotiškasis Andriuškevičius, būtinai pavartočiau baisųjį žodį - kušetė) ir man ta lygi siena su dirbtinėmis pakulomis plyšiuose erotizuotųsi. Prie manęs prieitų dukra, ir aš, neišklausydama jos seno anekdoto, kuo skiriasi malda bažnyčioje nuo maldos kazino, mąstydama apie ką nereikia, paklausčiau: "Vaikeli, ar tu kopija, ar originalas".

Nenorėčiau būti A. Andriuškevičius, nes mane nuolatos ištiktų ekstazės, turėčiau besąlygiškai joms atsiduoti. Erdvėje ir laike, pamiršdama viską aplink. Turėčiau sutikti su ekstazės laiku taip, kaip statula susitaiko su užkrintančios snaigės pasirinkimo vieta. Nors ekstazes aš šiaip mėgstu, itin mėgstu jas, kai ištinka skaitant tekstus. Ekstazę gali sukelti vienas palyginimas: "San Marco, kai pamačiau, kad iš vidaus bazilika atrodo lyg nulipdyta iš aukso tešlos, o jos dešiniajame kupole - tarsi ką tik maltos auksinės aguonos". (Ekstazės "pakylėjimas" - dalelytės ką tik.) Arba kitas: "Visos kelionės metu dėl manęs kaip dėl kokio misinginio puodo varžėsi bažnyčios ir muziejai". Ekstazę (be abejo, kaip Vladziai) man kelia viena detalė iš autoriaus vaikystės: "Esu buvęs prie mirties. Sykį turėjau net 42°C ir išgėręs pieno, kurį padavė tėvas, tuoj pat išvėmiau varškę".

Man labai nepatiktų būti šiuo autoriumi ir dėl kai kurių smulkmenų. Visą gyvenimą maniau, jog miestas Hanza tikrai egzistavo. Jei būčiau A. Andriuškevičius, kokiomis nors aplinkybėmis, skaitydama protingas knygas, bendraudama su išmintingais žmonėmis, neišvengiamai sužinočiau, kad jo nebuvo. O dabar iki gyvenimo galo galiu sau leisti to nežinoti.

Dabar, jei jau tekste du kartus buvo paminėtas žodis mirtis, tai, kaip pasakytų Alfonsas, užtenka smulkintis, pradėkim stambintis.

Jei aš būčiau jis, nuolatos turėčiau galvoti apie tris esminius dalykus - vienatvę, anapusybę ir mirtį. Aš jų - bijau. O turėčiau tuos dalykus jaukintis. Estetiškai. Preciziškai. Nemigos naktimis parinkdama žodžius ir atsižadėdama dėmesio artimiesiems. Subtiliai kurdama vienatvės, anapusybės ir mirties nuo nieko nenukopijuotus originalius vaizdinius. Juk nepasibelsi į mirties temos duris tobulai nesuderinęs alyvų puokštės. Privalėčiau išmokti tapyti žodžiais: "Prie įsivaizduojamos Kristaus kančios labai tiko ir nyki alyvų chaki spalva, glūdinti po žiedais, ir jų ploni, diržingi (bet beraumeniai) kamienai, ir smulkūs pamėlę neskiepytų a. žiedai". "Paskui, jau daug vėliau, pabuvojau tikrajame Alyvų sode. Pamačiau tas tikrąsias, biblines, gumbuotas, kaip reumato susukiotas, alyvas kalkakmeninėje dirvoje. Supratau, kokia beviltė ir desperatiška turėjo būti kančia tarp jų, palyginti su kur kas viltingesne k. lietuviškajame alyvų darželyje".

Geri tekstai, kaip ir alyvos, plinta šaknimis. Iš estetinės tikrovės jie pereina į paprastą gyvenimą, šiek tiek mums padėdami ir šiame "sode". Į gerą tekstą gali įsinarplioti kaip į alyvų krūmą: "...iškišti galvą iš šakų ir lapų šiapusybės ir įkišti į dangaus anapusybę". Tikrame krūme šitas fokusas autoriui, kaip kad jis pats rašo, gal ir nebepavyks niekados, bet tekstuose - vis dar pavyksta dažnai. A. Andriuškevičius tekstuose apie mirtį mąsto daug. Ne vieną kartą - ir apie savižudybę. Kaip ir kiekvienas padorus žmogus. Tačiau skaitydami tuos itin įtaigius puslapius neapsigaukite fikcija. A. Andriuškevičius (kaip ir visas Vakarų menas) toli gražu nemiršta. Jis kartais tik apsimeta mirštąs. Ir dabar gal tiktų dar vienas haiku ar tanka, ar šiaip kažkas iš japonų poezijos, Vladziai tokie netikslumai atleistini: "Pavasarį gegutės balsas pilnas skausmo. / Įsiklausykite - išgirsite, ji apie vasarą kukuoja..."

 

------------------------------------------

 

* Kalba pasakyta per šios knygos pristatymą "Lietuvos aido" galerijoje balandžio 27 d.

         Šiaurės Atėnai
         2004 05 08