Evaldas Ignatavičius. Laikinųjų reikalų patikėtinis. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 71 p.


       1993-ieji, vėlus ruduo, vėlus vakaras, beveik naktis, Vilniaus universiteto V. Krėvės auditorija sausakimša, šviesos išjungtos, didelė juoduma, knibždanti, pilna jaunatviškai prisirpusių kūnų, kvepalų, plaukų, kuždesio, ir žvakė, kuri apšviečia prie tokios truputį gremėzdiškos tribūnos savo eilėraščius skaitantį garbanotą, ilgaplaukį ir gražiabalsį jaunuolį, ne, ne jaunuolį – iš tamsos išniręs tik veidas ir garbanos, kaip iš kokio viduramžių paveikslo. Angelas? Na – juodasis angelas, „svetimas“ angelas Valdas Gedgaudas. Paskui Dainius Dirgėla, Alvydas Šlepikas, Evaldas Ignatavičius, Donatas Valančiauskas... „Svetimi“ buvo įvykis. Buvo daug diskusijų, daug ambicijų, daug bohemos, daug maišto ir taip pat poezijos.

       Po šitiek metų (t. y. po penkiolikos) Evaldo Ignatavičiaus pirmoji knyga – tarsi iš kokio subyrėjusio laivo, legendinio. Gal kokio „Skrajojančio olando“, ant kurio borto (t. y. knygos viršelio) puikuojasi įrašas: „Eilėraščius pradėjo spausdinti 1985 m., didesnė publikacija almanache „Svetimi“ (1994).“ Ką nori sakyk, bet „Svetimi“ buvo rimtas reikalas, bent jau tiek, kad tai – vienintelė tokia poetinė (sakyčiau: boheminė) grupė (sakyčiau: grupuotė) nuo Nepriklausomybės paskelbimo iki dabar. Buvo kitų, kurie apsimetinėjo „grupėmis“, bet tai buvo apsimetinėjimai, įsivaizdavimai, savęs apgaudinėjimai. „Svetimi“ irgi kažkiek buvo savęs apgaudinėjimas. Pavyzdžiui, Alvydas Šlepikas – kaip nori sukiok, bet juk iš tikrųjų tai jokio svetimumo jo kūryboje, taip pat ir Donato Valančiausko. „Svetimiausias“, matyt, buvo Dainius Dirgėla, bet jis susvetimėjo tiek, kad literatūros kaip ir nebeliko (laikinai, tikiuosi). Valdas Gedgaudas. Jis yra neabejotina žvaigždė, bet apie jį parašysiu, kai ateis laikas rašiniui (būtent rašiniui, nes rašau rašinius, o ne recenzijas) apie jo knygą. Na, o E. Ignatavičius – kažkaip niekad neturėjau aiškaus jo vaizdo. „Jo“ – tai ir paties autoriaus, ir jo kūrybos. Čia specialiai taip rašau: „ir paties autoriaus, ir jo kūrybos“, nes „Svetimi“, kurių jau nebėra, labai supyktų dėl kalbų apie autorių. Almanache „Svetimi“ išspausdinta svetimumo kvintesencija griežtai teigia, kad autorius su savo kūryba neturi nieko bendra. Bet, pasirodo, turi. Praėjus penkiolikai metų, E. Ignatavičius ima ir negailestingai prikelia mirusį autorių mėgindamas „suverti ant vieno siūlo“ įvairias savo gyvenimo patirtis: „Mano akyse baigėsi keletas šimtmečių. Senas pasaulis, kurį vėliau radau aprašytą prozos klasikų knygose, buvo padalintas staigiais ir giliais skalpelio kirčiais. Ir šiandien atskiros to sraunaus laiko atkarpos man atrodo nugyventos vis kito žmogaus. Labai sunku jas suverti ant vieno siūlo – nebent sapne ar eilėrašty“ (p. 69).


       Taigi – Autorius. E. Ignatavičiaus knygą nusipirkau „Poetiniame Druskininkų rudeny“, nusipirkau ne dėl to, kad pavartęs radau geros poezijos, bet pirmiausia todėl, kad šitos knygos autorius yra E. Ignatavičius. Seniai girdėtas. Iš mano praeities, iš „Skrajojančio olando“, iš studentiškos tamsos V. Krėvės auditorijoje. Ir parašęs šitą sakinį staiga pagalvojau, kad daugumą poezijos knygų perku dėl jų autorių. Pavyzdžiui, D. Kajoko, A. Marčėno, S. Gedos ir t. t. – juk pirmiausia knygą nusiperku, o tik paskui ją skaitau, tik paskui „tikrinu“, ar gera joje publikuojama poezija. Pirkdamas didžiąją dalį knygų juk darau išankstinę prielaidą: jeigu buvo gera poezija ankstesnėje (ankstesnėse) to autoriaus knygose, tai ir šitoje turėtų būti gera. Tokiu atveju autorius vaidina beprotiškai svarbų vaidmenį. Autoriaus pavardė nesvarbi nebent perkant pirmąją to (t. y. dar negirdėto) autoriaus knygelę. Mes priprantame prie pavardžių, prie visokių ženklų, vietų, erdvių, laiko, tik mums patiems suprantamų ir atpažįstamų detalių. Esam beprotiškai subjektyvūs, galvoju. Ir man labai patinka tas subjektyvumas. Esam kaip kokie gyvuliukai, pavyzdžiui, šunys, kurie netyčia randa kaulą po kilimu, o paskui dar daug savaičių vis krapšto kilimo kraštą, tikėdamiesi vėl ten netyčia rasti kaulą, taip pat kaip antys, kurios vis atskrenda į numelioruotą kūdrą, atsimindamos, kad čia buvo daug maisto, kaip lokiai, pavasarį išlindę iš kalno olos ir nesuprantantys, kur dingo pusė jų gūdaus miško, kaip žmonės, kažin kokiais archetipiniais kodais sapnuodami rojų, iš kurio atseit buvo išvyti, rašo mat visokius eilėraščius, romanus, piešia, kuria muziką iš kažin kokio neramumo, iš didelio, be galo didelio savo subjektyvumo. Bet koks reiškinys man yra įdomus tiek, kiek jis yra subjektyvus ir subjektas. Manau, kad būti subjektu yra didžiausia žmogaus laisvė ir privilegija. Bet juk aš apie E. Ignatavičių...


       Taigi jo knygą nusipirkau „Poetiniame Druskininkų rudeny“ ir rašinį apie knygą parašyti nusprendžiau su geroku avansu. Netgi, jeigu nerasiu, ko ieškau, tai dėl „Svetimų“. Skaičiau knygą ilgai ir visaip, ir nuotaikų bei įspūdžių taip pat buvo visokių. Tiesą sakant, ilgokai galvojau, kad rašinį tikrai reiks rašyti „su geroku avansu“ (juk pirma dar tik knyga; Dieve mano, kai pagalvoju, kad pirma, tai kvailai atrodo, nes jau net Bleizgys, kuris tada V. Krėvės auditorijoje dar visai geltonsnapis buvo, keturias knygas išleido; o iš pirmos knygos autoriaus negalima reikalauti kaip iš kokio klasiko). Bet paskui dėl to avanso kiek aprimau ir apsisprendžiau, kad galima rašyti drąsiai ir be jokio avanso apie eilėraščius, esančius nuo penkto iki dvidešimt ketvirto knygos puslapio, taip pat apie kai kurias eilutes iš kitų eilėraščių. Labiausiai mano abejones sklaidė eilėraštis „Peliūkštis“ (p. 10), jį visą ir pacituosiu:

        krinta žiedlapiai
        krenta lengvai
        neskubėdami krenta

        tarsi irtųs
        mažyčiai laivai
        į nematomą didelį krantą

        tu žiūri
        mintyse pakartoti bandai
        šitą judesį – tartum ketintum
        iškeliauti iš čia

        lyg gyventum svetur ir skolon
        kaip peliūkštis bažnyčioj 

       Sakyk, ką nori, bet fainas tas peliūkštis bažnyčioj. Įsivaizduoju, kad truputį įmitęs (kaip koks zakristijonas), daug erdvės jam bėgioti, o kai ateina jo priešai žmonės (kurie peliūkščius ir nuodija, ir slastukais gaudo), tai net jie kažkaip keistai elgiasi: klaupiasi, kužda, gieda, kažkaip ramiai, tyliai, atsargiai tarsi nenorėdami peliūkščio išgąsdinti. Peliūkštis juk nesupranta, kad tai ne dėl jo visa ta tyla ir rimtumas. Ne dėl jo tas atsargumas ir šnibždėjimasis. Guli, įsivaizduoju, tas peliūkštis ant nugaros, koją ant kojos užsimetęs ir stebisi. Priėdęs, nesušalęs, neišgąsdintas. Ko daugiau žmogui (oi, peliukui) reikia. Čia ir yra esmė ir poezija, ir estetika. Reikia daugiau negu būti paėdusiam, nesušalusiam ir neišgąsdintam. Tie žiedlapiai, kurie nuo pirmosios eilėraščio eilutės „krenta lengvai“, yra kaip tik tas kitas grožis, estetika, kurios peliūkščiui (oi, žmogui) reikia. Tie žiedlapiai, kurie tarsi mažyčiai laivai iriasi į nematomą (nesuvokiamą) krantą, sujaukia visą žmogiūkščio gyvenimą, jis ima mintyse kartoti žiedlapių judesius (kritimą, plaukimą, irimąsi), jam tampa ankšta įprastoji erdvė, negailestingai trinkteli suvokimas, kad gyveni kažkaip ne taip, kažkur ne ten, kad gyveni kažin kokion skolon, užplūsta metafizinė baimė, kad esi ne tas, kas esi: esi žmogus-peliūkštis, o ne žmogus-žmogus, bet kai supranti, kad esi žmogus-peliūkštis, tai tas antrasis sandas (peliūkštis) jeigu ne visai išnyksta, tai bent jau labai susilpnėja, nes peliūkštis juk niekad nesuprastų gyvenąs skolon. Supratęs savo peliūkštiškumą, žmogus tampa labiau žmogus, tai yra labiau estetiškai angažuotas. Poetiškai angažuotas, kuriam verta rašyti knygas, ir apie tas knygas taip pat verta rašyti.


       Cituotame eilėraštyje yra viena labai pavojinga vieta: būtent antroji strofa su tais mažyčiais laivais ir nematomu dideliu krantu. Kranto figūra buvo labai pavojingai (masiškai) eksploatuojama „Svetimų“ ir ypač tų, kurie juos mėgdžiojo. Per daug ir atsainiai vartojama figūra tampa kliše (tuščiu, nieko nesakančiu įvaizdžiu), bet šiame eilėraštyje, didelei mano nuostabai (prisipažinsiu – po daugkartinio skaitymo), gerai skamba ir tas krantas, ir tie laivai. Na, iš „Svetimų“ ateina tie dideli krantai ir dar daug kas E. Ignatavičiaus poezijoje ateina iš „Svetimų“ (vis dėlto) ir tai nėra stiprioji jo poezijos pusė. Mėgindamas paaiškinti tokį teiginį, pacituosiu eilėraštį „Antifrazė“ (p. 36):

        viskas būna gražu kaip spalvotos rudens panoramos
        bučiniai tarp beržų ir šekspyriškos priemiesčių dramos
        laikas veržias pirmyn ir gyvenimo pulsas tankėja
        prišnerkštam traukiny parvažiuoja namo Odisėjas

        bet namų nebėra sienų griaučiuose šiukšlės rusena
        ties bažnyčios tvora virkdo smuiką Orfėjas nusenęs
        ir era nebe ta ir į vyną kažko primaišyta
        Odisėja baigta. Penelopė išėjo pas kitą 

       Daug žadanti eilėraščio pradžia. Sakyčiau, trys pirmosios eilutės, dar gal ir ketvirta nieko, o paskui – vis paprastyn ir banalyn. Jeigu nežinočiau, kas yra šių eilučių autorius, tai sakyčiau – „Svetimi“. Jokiu būdu neteigiu, kad „Svetimi“ buvo banalūs, bet buvo jų poetikoj tokių primityvių vietų kaip antroji cituojamo eilėraščio strofa. Pamėginsiu paaiškinti, ką vadinu „primityviu“. Primityvia aš vadinu tokią poeziją, kurioje vargšą subjektą pasaulis su milijoniniais savo atributais tik skriaudžia, žlugdo, kankina, meta už borto, pasaulis, kuriame atseit vyksta baisios dramos ir kataklizmai, bet iš tikrųjų tai jokių dramų ir kataklizmų nevyksta, tiesiog yra absoliučiai aiški struktūra – atvirkščiai proporcinga kokioms nors normoms, mitams, padavimams, įpročiams ir t. t. Man nepatinka pasaulis, kuriame viskas beprotiškai aišku, nesvarbu, ar tas pasaulis negatyvus, ar tobulas, bet ten, kur viskas aišku, nėra vietos poezijai, yra tik mokyklinė aritmetika. Čia net negaliu sakyti, kad matematika, nes rimtoje matematikoje yra labai daug neaiškumų ir labai daug poezijos. Taigi: namų nebėra, nusenęs Orfėjas virkdo smuiką, nebe ta era, Penelopė išėjo pas kitą... Tai ką? Pulsim čia guosti vargšo Odisėjo? Nuskriaudė vargšelį mat negailestingas likimas. Gal į Lietuvos Seimą dabar jam pats laikas būtų, nes už gailesčio reikalingus žmonės noriai balsuoja? Erzinu čia, žinoma. Nereikėtų įsižeisti. Bet taip rašyti taip pat nereikėtų. Tiesą sakant, puikiai suprantu (ir pats tą patyriau) „Svetimų“ stiliaus antifrazes ir didelę didelę pasaulio, vertybių, kelių šimtmečių samplaiką ir griūtį viename mažyčiame istorinio laiko taške, kuris tėškė, ištaškė, pagimdė „Svetimus“ ir t. t., apie kurį E. Ignatavičius prisipažįsta rašinyje (laiške?) „Tarp dviejų vandenų“ (p. 69–70). Bet savaime tai dar nėra poezija, meno savaime nebūna, – tokius žodžius man kartą Vilniaus universiteto literatų kalvėje pasakė „Svetimų“ brolis“ Liutauras Leščinskas. Įvykius, jausmus, gyvenimą menu galima paversti. Paversti, užkerėti. Taip, reikalingas stebuklas. To stebuklo tikrai yra aptariamoje E. Ignatavičiaus knygoje. Greta „Antifrazės“ dėčiau eilėraštį „Washington – NY“ (p. 43), kuris rašytas lyg ir ta pačia tema kaip „Antifrazė“, bet man rodos labiau, t. y. meniškiau, pavykęs. Kadangi jo pirma strofa taip pat geresnė už antrąją, pacituosiu tik pirmąją:

        štai pasaulis kurį pralaimėjom
        štai bažnyčios ir miestai iš dulkių
        aikščių šiukšlėse miegantis vėjas
        gal ir mudu šalia atsigulkim

       Jeigu nežinočiau, kas šio eilėraščio autorius, tai sakyčiau, kad Arnas Ališauskas, bet tai ne priekaištas E. Ignatavičiui. Manau (o po šios E. Ignatavičiaus knygos tik dar labiau įsitikinu), kad „Svetimi“ padarė labai didelę įtaką A. Ališausko kūrybai. Dabar jis daro įtaką „Svetimiems“. Graži yra cituota strofa – –


       Tu labai keiti savo nuomonę tame pačiame rašinyje, sako man Audrė iš „Šiaurės Atėnų“. Na, aš vertinu ir taip, ir taip, manyčiau. Tas poezijos vietas, kurias manau esant poetiškas, vertinu teigiamai (su šūkčiojimais, ovacijomis, čepsėjimais), o tas vietas, kurias manau esant nepoetiškas, vertinu neigiamai (su dideliu irzlumu, net įžeidinėjimu). Tiesa yra tokia, kad dėl mano neigiamo prastųjų poezijos vietų vertinimo stipriosios poezijos vietos nė kiek nesusilpnėja, o dėl teigiamo stipriųjų poezijos vietų vertinimo silpnosios poezijos vietos nė kiek nepagerėja. Užtat kaip aš džiaugiuosi, galėdamas laisvai vertinti. Laisvai skaityti, laisvai grožėtis, laisvai pykti, gulėti po suolu bažnyčioj užsimetęs koją ant kojos ir klausyti, kaip gražiai jie gieda, kaip šnibždasi, kaip nuodėmes išpažįsta. Ir paskui man patinka rašyti skolon, juoktis skolon, puotauti skolon, eiti iš proto skolon. O dabar esu visai laimingas, nes, pasirodo, ne aš vienas, dabar jau yra mažiausiai du peliūkščiai bažnyčioj.

       Šiaurės Atėnai
       2008 10 24