tekstai.lt

Vytautas Kirkutis. Žvilgsnis nuo Ventos šlaito (apie Stasį Anglickį, 2008)


anglickis.jpg      Visai netoli nuo Anglickių namo tekėjo Venta. Paeik truputį nuo namo, nusileisk nuo statoko skardžio - ir pamatysi mėlyną juostą, nusitiesusią nuo Kuršėnų, elegantiškai pasisukusią ir nutįstančią tolyn nuo namų. Beveik keturiasdešimt metų – prie Ventos. Per tokį laiką norom nenorom rami ir lėta upės tėkmė gali priversti tave gyventi pagal jos ritmą. Ji netgi gali įtekėti į tavo gyvenimą taip, kad niekada jos nebeužmirši. Kad ir kur būtumei – tavo upė visada su tavimi. Kad ir kur išvyktumei – tavo upė bus tavyje. Ji tave užvaldo nepastebimai, neįkyriai, be jokių pastangų.


      Gyvenimas prie upės. Nejučia ir kitas žodžių junginys atbėga: „Trobalė pri opės“. Taip pavadintas Stasio Anglickio eilėraštis, parašytas žemaitiškai.


      Gyvenimas prie Ventos. Matant jos pavasarinius potvynius ir ledonešį, vasaros ramumą ir santūrumą, rudens rūstumą ir vėjo genamas bangeles, žiemos miegą po storu ledo sluoksniu. Venta – ne tik upė, prie kurios gyveno poetas su šeima. Ši upė lydėdavo jį į Kuršėnus, nes kelias į miestą vingiavo palei upę. Venta buvo ramintoja ir guodėja, įkvėpėja ir džiugintoja. Nemažai eilėraščių parašė Anglickis, kuriuose teka upė. Vienur jį pavadinta Venta, kitur tik atspėti galime jos pavadinimą.


      1953 metais S. Anglickis parašo eilėraštį „Ant Ventos šlaito“ (rinkinys „Po atviru dangum“). Sunku būtų atriboti šį eilėraštį nuo konkrečios geografinės vietos – Olesinės kaimo, Anglickių sodybos, šlaito prie Ventos. Geriau pažįstantis šias vietas, nusižengdamas poezijos dėsniams, galėtų net surasti, kuri Ventos atkarpa minima eilėraštyje.


      „Ant Ventos šlaito“ – tai vienas iš programinių poeto eilėraščių, kuriuose jis išsako esmines savo gyvenimo, susijusio su Ventos upe, nuostatas. Nesileisdamas į didelius komentarus, pacituosiu šį eilėraštį visą. Ir bus viskas aišku – komentaro žodžiai apie šį eilėraštį būtų beprasmiai.

 

      Ant Ventos šlaito

 

      Sugrįžęs dundančiu kelių konvejeriu,

      Su galva ūžiančia

      Ventos šlaitais bastausi.

      Ir mano vis dar nesočiom akim atsiveria

      Padangė tėviškės mielosios įstabiausia.

 

      Ar tu pagydysi mane, Venta tykioji,

      Nuo ilgesio svaigaus,

      Nuo to vaizduotės vyno,

      Kuris mane lyg viesulu greituoju

      Vis tolimais keliais dangina?

 

      Nuo aukšto šlaito ievos svyra,

      Už vingio kviečia riešutynų kekės.

      Pro karklų tuntą

      Spindulių versme prayra

      Ventos plačiai atvertos akys.

 

      Tos akys –

      Sklidinos gelmių neišmatuotų,

      Akivarų ir paslapčių mįslingų.

      Jose atsiveria man tėviškės žydrieji plotai,

      Kurie gyvais paveikslais

      Į krūtinę sminga.

 

      Mus tėviškė kaip motina priglaudžia

      Ir neapleidžia,

      Neužmiršta niekados.

      Ir aš jau visuomet – širdis tai jaučia –

      Pasaulin žvelgsiu akimis Ventos.

 

      1974 metais pas Stasį Anglickį apsilankęs poetas Vytautas Skripka žurnale „Jaunimo gretos“ rašė: „Stovime su poetu ant statoko Ventos kranto ir stebime rudens gamtą. Vanduo nesutelpa į upės vagą, ištvinusiom pievom bėga putoti srautai, nešdamies žaliavusių pavenčių pievų kvapą, paskutinę vasaros gėlę, žemą debesuotą dangų. Vandens apsemti karklai irgi, rodos, plaukia… O virš mūsų galvų stambiomis šakomis ošia šimtametė ieva. Gali įsivaizduoti pavasariais išsiskleidžiantį baltą jos kupolą, gali įsivaizduoti žydinčius karklus, kurių taip daug Stasio Anglickio poezijoje. Ir netikėtai širdies gilumoje dingteli jausmas, kad poezija vis dėlto labai arti realybės, - neatsiplėši nuo sodrios, gyvybe supančios žemės, nepabėgsi nuo viską įprasminančių žmonių žodžių.“ (1974)

 

      Jolanta Anglickaitė – Šleževičienė: Turėjome nuosavą valtį, kurią tėvas pats smaluodavo ir taisydavo. Nuolat zyzdavom, kad pairstytų mus. Venta iki melioratorių atėjimo tekėjo gili ir plati. Valtis skrosdavo tamsų vandenį tarp ajerų, meldų ir vandens lelijų – mes, vaikai, jausdavomės kaip pasakoje, sėdėdami ramiai, stebėdami pro šalį plaukiančius spalvingus vaizdus. Kai būdavo šiltas oras, kelis kartus per dieną maudydavomės. Tėvas išmokė plaukti ne tik mus, bet ir anūkus, kurie vasarodavo Olesinėje. Pats jis tik valandėlę skirdavo atsigaivinti. Taip atminty ir liko vaizdas – Ventos viduriu plaukiantis tėvas… (2002)

 

      Ties Anglickių namais Venta sukosi į šoną ir nutiesė kilpą. O toje kilpoje buvo savotiška sala, kurią visi nuo seno vadino Lakštingalų sala.


      Lakštingalų trelės iš Lakštingalų salos. Kaip pavasarį čiulba visi pavenčiai! Kokia maloniai išlinguota lakštingalų melodija! Tarsi viena kitą aplenkti bandytų.


      Atvyks svečiai, Anglickis ir kviečia pavaikščioti pavenčiais, susėsti Lakštingalų salos pavėsyje. Aplinkui – pats vasaros įniršis: visokiais balsais čiulba paukščiukai, čirpia žiogai, o visai netoli, už ievų krūmo, teka Venta. Tylutėlė Venta, nustebusi nuo vasaros klegesio.


      Stasys Anglickis: (…)Ten yra gražus Ventos krantas. Ypač veikė GAMTOS PAVEIKSLAI. Ten, prie mūsų gyvenamojo namo, pakalnėj, Ventoj, yra Lakštingalų sala. Ne be reikalo ji taip praminta. Ten paukščių migracijos laiku būdavo paukščių sustojimo vieta. Gervės sustodavo, žąsys sustodavo... Lakštingalos sustodavo perskrisdamos iš šiaurės į pietus arba iš pietų į šiaurę. Jos tą vietą žinojo.


     
(Pokalbio įrašas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonotekoje. Įrašė muziejaus darbuotojas Jonas Tamulis 1990 metų balandžio 19 dieną Vilniuje, poeto Stasio Anglickio namuose.)

 

      Yra dar vienas eilėraštis, parašytas žemaitiškai ir skirtas poeto pamiltai upei „Vėnta“.

 

      Vėnta, Vėnta,

      To žemaitiou švėnta.

      To lietoviou miela –

      Lietoviou to kap siela.

 

      To raitas par pėivas,

      Tavi gluosta ėivas.

      To iš mūsa kraujė

      Esi tuoki srauni.

 

      Namainis ons tavės

      Kad ėr būtom gavės

      Pakaitas Urala

      Ar kėtuokė gala.

 

      Namainis už nieka

      Ba pavėntiu šieka. –

      Ba gimtuosės posės

      Uns kap er ba dvasės.

 

      Po kažkokios parodos atidarymo 2001 metų gegužės 2 dieną su kuršėniškiu mokytoju Stasiu Rumbinu sugalvojome aplankyti Olesinę. Pavasaris jau šiek tiek pašildė, kai kurie medžiai vos vos pradėjo žalumu nusidažyti. Užsukti į Olesinę ketino ir muziejininkas bei fotografas Jonas Tamulis, panoręs pamatyti, kas keičiasi Olesinėje, o kas išlieka nepakitę. Ne kartą Jonas yra fotografavęs Anglickio namus, kalbinęs poetą. Šiaulių „Aušros“ muziejuje apie poetą saugoma nemažai medžiagos, kurią surinko Jonas Tamulis. Trise ir važiuojame į buvusius Anglickio namus.


      Olesinė mus pasitiko dar nespėjusi ryškiau pasidažyti žalia spalva. Tvyrojo ta pati ramybė ir tyla, kuri paskutiniuoju laiku gerokai įsivyravo sodyboje. Stengdamiesi netrikdyti tos rimties, nusileidome nuo gerokai apkrūmijusio kalno ir ketinome prasibrauti arčiau Ventos. Belapes šakas išskėtę krūmai užtvėrė mums taką. Tiesą sakant, ir to tako nė žymės nebelikę. Nebelieka takų, kai nebėra kas jais eina. Nebėra ir einančių, kai nebelieka takų.


      Į Lakštingalų salą su mokytoju Stasiu Rumbinu patekome. Pradžioje dairėmės tylėdami, tarsi pavasario gamtos didybė būtų mus pribloškusi, prislopinusi. Norėjome įsižiūrėti į besikalančią žolę, greitokai įsibėgėjusią Ventą, įsiklausyti į tylą ir pajusti gamtos palaimą. Tai, ką keturis dešimtmečius jautė Stasys Anglickis Lakštingalų saloje. Tačiau nebeprižiūrima sala atrodė kiek apsileidusi. Dabar tik siauras, žvejų pramintas takelis veda į salą.

 

      Tik Venta visada grakšti ir žavinga – ar tu anksti pavasarį į ją žvelgsi, ar vasaros vakarą.


      Upė poetui – ne tik gražaus gamtovaizdžio atributas, be kurio sunku įsivaizduoti bent kiek malonesnį peizažą. Ji tradicinėje mąstysenoje siejama su laiko tėkme, gyvenimo bėgsmu, nuolatine kaita. Šie motyvai pastebimi ir Stasio Anglickio poezijoje. Prie upės poetas nuolat jautė gyvenimo judėjimą ir kaitą, laiko negrįžtamumą ir šios akimirkos laikinumą. Kiek kartų kūrėjas susimąstęs žvelgė į Ventos tėkmę… Kiek kartų netoli namų tekanti upė skatino pasinerti į gyvenimo apmąstymus, prikėlė praeities prisiminimus, leido susikaupti ir pajusti įkvėpimo žavesį… Kiek kartų apnikus įkyrioms mintims poetas atėjo prie upės nusiraminti, paklausyti pašnibždomis tekančio vandens, pailsinti akis ir apraminti mintis nuo kasdieninio šurmulio… Kiek kartų per keturis dešimtmečius…


      Poetas gyveno pagal upės laikrodį, kuris rodė metų laiką ir gyvenimo tempą, nenutrūkstamą dienų tėkmę ir gamtos nuotaiką. Nes upė – žymiai daugiau negu vanduo daržams laistyti, negu karštą dieną gaivumas kūnui, negu vieta pagirdyti karvę, išskalauti skalbinius ar svaigti žiemą nuo ledo teikiamų malonumų.


      Apie tuos užšalusio vandens malonumus norėtųsi kelis sakinius plačiau parašyti. Mėgo juos Stasys Anglickis, nepraleisdavo progos su pačiūžomis ledą paraižyti. Padaryti „gigantų kilpas“ ant Ventos.


      Anglickis mėgo čiuožyklą. Tačiau ne tik romantiškos muzikos ritmu pasisukioti ar pasiraityti patiko. Jaunystėje visokius darydavo „gigantus“. Kas gudriau, kas netikėčiau, kas labiau atkreips merginų akis. Argi pamatys tave, jei nieko gudraus nesugebi daryti? Ir Anglickis visokius „gigantus“ išraitydavo.

 

      Švysčioju ant ledo

      blizgančiomis pačiūžomis. Braižau

      savo septyniasdešimt penktos

      žiemos gigantų kilpas.

 

      Spjaunu į šypsenas

      velnio, kuris mielai

      man kyšteltų po

      kojomis s a l t o  m o r t a l e.

 

      („Čiuožykloje“, 1981)

 

      Vienas iš Anglickio pomėgių – čiuožti. Vaikystėje ant kokio nors vandens telkinio tokį smagumą patirdavo. Žiemą didelių pramogų neprisigalvosi – nuo kalniuko pašliužinėti, ant ledo pačiuožinėti.


      Kai gyveno Šiauliuose, irgi neatsisakė savo pomėgio. Vis nueidavo į miesto čiuožyklą, kur susirinkdavo jaunimas pasidžiaugti žiemos malonumais. Smagu čia būdavo. Juokas, muzika, pokštai... Vaikinai prieš merginas vis pasipuikuoti bando, nori dėmesį į save atkreipti. Ne vienas jau buvo nusižiūrėjęs dailesnę ir išsiskiriančią iš kitų. Anglickis irgi buvo atkreipęs dėmesį į žavią mergikę, vilkinčią čiuožėjos kostiumu. Net ir vardą buvo susižinojęs – Janina. Žavioji Janina, kuri iš karto krito į akį. Daktaro Ipolito Žilinsko dukra.


      Jolanta Anglickaitė – Šleževičienė: Kartą čiuožykloje jis pastebėjo žavią brunetę, vilkinčią vyšnių spalvos aksominiu čiuožėjos kostiumu, apsiūtu baltais kailiukais. Nutaikęs progą, kai panelė atsisėdo ant suoliuko pasitaisyti batraiščių, bernaitis atsisėdo šalia ir galantiškai priklaupęs pasiteiravo, ar gali kuo padėti. Jų žvilgsniai susitiko. „Katinėlis“ surado savo „zuikelį“. Nuo tada jau vaikščiojo dviese. Tokia buvo mano tėvų pirmoji pažintis. (2000)


      Taip ir „prisičiuožinėjo“ Stasys ir Janina. Vis kaskart susitikdami čiuožykloje, vis linksmai „pamandravodami“, pajuokaudami. Anglickis pas Žilinskus namuose pradėjo lankytis.


      Viena iš žiemos pramogų – pačiūžomis paraižyti Ventos ledą – buvo ir gyvenant Olesinėje. Kai spūsteldavo žiemos šaltis, ledas užklodavo upės tėkmę. Kaip atsispirsi tokiai pagundai, kaip nenueisi išbandyti jo slidumo ir tvirtumo.

 

      Tas blizgantis, žvilgantis ledas užburia jaunimą ir netgi sukelia kartų konfliktą. Apie tai 1967 metų sausio 30 dieną Stasys Anglickis parašo eilėraštį „Jauniai“:


      Tėveliai keikia ledą,

      Kai jauniai pliekia

      Ledo ritulį.

      - Kaip tie laikai pagedo! –

      Jiem archimedai pritaria.

 

      O pamokos! O teoremos!

      Įbrėžtas trikampis

      Į skritulį…

      O jauniai, pagalius surėmę,

      Sau pliekia ledo ritulį!

 

      Žiemos malonumai, kuriuos puikiausiai supranta poetas. Ir visai nesvarbu jauniams, kad „tėveliai keikia ledą“. Ne kartą Anglickis matė, kaip jaunimas ant Ventos džiaugiasi žiemos malonumais, kaip vaikų rogės skrieja nuo kalniuko. Netgi pats ne kartą pavydžiai žvelgė į tuos linksmai įsišėlusius išdykėlius – lyg norėtų sėsti į roges ir lėkti greičiau už vėją nuo kalno.


      O ledas kietas. Žvilga.

      Giliai įšalęs.

      Monolitinis.

      Žvaira akim pažvelgia

      Į šias kartų varžytynes.


      („Jauniai“)

 

      Ventos grožiu, maloniu upės gurgėjimu užsikrėtė ir Stasio Anglickio vaikai. Štai Jolanta Anglickaitė – Šleževičienė, rašydama apie tėvo darbų poeziją, nepamiršta ir upės – slaptųjų galių šaltinio:


      Sena smaluota valtis

      Laukia ties karklais,

      Žalia Lakštingalų sala

      Žydram Ventos glėby.

      Pakalnėn nusileidi nešinas irklais,

      Gaivioj versmėj

      Slaptųjų galių pasisemt skubi.


      („Mano tėvo darbų poezija“, 2001)

 

      Dar vieną gana netrumpą eilėraštį „Ventos aimana“ (2001) Jolanta Anglickaitė – Šleževičienė paskiria Ventos upei. Liūdnas šis kūrinys, prasiveržiantis iš sielos gelmių kaip aimana, prisodrinta praeities romantikos ir nostalgijos. Kodėl pasigrista upės verksmas ir dejonės? Kodėl jai būna skaudu? Iš kur toji pesimistinė liūdesio spalva, kurios negalėjai pastebėti Jolantos tėčio eilėraščiuose?


      Eilėraštis parašytas gruodžio mėnesį – tuomet, kai dažniau atsigręžiame į praeitį, prabėgusius metus, bandome suprasti jų kaitos dėsningumus, suvokti, kas išlieka nepakitę ir kas keičiasi greičiausiai. Galbūt metų pabaiga paskatino ir Jolantą pažvelgti praeitin, tačiau ne į vienerių metų kaitą, o į žymiai ilgesnį laiko protarpį. Pažvelgti į laiką, tekantį upe. Todėl eilėraštyje Venta – ir reali upė, ir savotiška laiko liniuotė.


      Upė kalba apie save. Upė, kuri „ilgus amžius“ tekėjo plati ir srauni, joje prausėsi mėnuo ir žvaigždės, puošė „baltos lelijos ilgąsias kasas“… Iš posmo į posmą tęsiasi romantiškas Ventos vaizdas. Autorė stengiasi surikiuoti visus upės grožio ir malonumo vaizdus. Tačiau…


      Ne viskas - gražu ir gera. Ne viskas - ramu ir sklandu. Sužeista upės širdis sleidžia „šauksmą tylųjį“…


      Ekskavatoriais iškasė

      Smėlio krantus –

      Nusekau aš po to,

      Sunykau.

      Leido fabrikas teršalus –

      Skonis koktus!

      Gyvasties daug todėl

      Netekau.

 

      Dėl visko kaltas žmogus, bandantis „pagražinti“ gamtą. Žmogus, sprogdinantis žuvis, besikeikiantis, besipešantis ir lėbaujantis prie upės. Štai dėl ko upės aimana! Štai dėl ko dejonės ir verksmas!


      Tačiau ne viskas beviltiška. „Pagaliau gamtą mylintys žmonės atėjo“… Tvarkė upę, gydė žaizdas. Ir upė vėl šypsosi. Vėl teka, čiurlena „pražilus Venta“… Ko reikia, kad nurimtų jos aimana? Jolanta eilėraštį baigia šiais upės žodžiais:


      Jei mylėsit mane,

      Aš gyvensiu,

      Klestėsiu, žydėsiu…


      Kaip viskas paprasta, tiesa? Meilė atgaivina žmogaus sielą, meilė nutildo ir gamtos aimanas. Toji pati meilė, kuri Jolantos eilėraštyje atskamba iš jos tėčio poezijos. Iš poezijos, kuri mokė praregėti gamtoje, pamatyti jos grožį ir jį mylėti.


      Venta sujungia ne tik tolimą praeitį su dabartimi, ne tik vieną Žemaitijos pakraštį su kitu, bet ir poetą tėvą su eilėraščius rašančia dukra.


      O gal žmonės, ilgą laiką gyvenę prie Ventos, jau nebegali kitaip – tik pasaulin žvelgti akimis Ventos. Gal…

      www.kirkutis.xz.lt

      2008 07 31