Poetas Stasys Anglickis, kuris gruodžio 22 dieną būtų šventęs 100-ąjį gimtadienį (mirė 1999 m. vasario 26 d.), yra savotiškas fenomenas mūsų kultūroje. Jis ir sutapo su ja, ir buvo atskiras, išimtinai individualaus – gyvenimo ir kūrybos – likimo. Tą jo atskirumą pažymėjo daugelis kritikų. Ir pats poetas kartkartėmis grįždavo prie skausmingo vienišumo temos. Rinkinyje „Žingsniai prie sfinkso“ yra tokios eilutės: „Esu aš vienas ir skaudus, kaip paukštis iš kiaušinio išriedėdamas“ (9). Iš šio pirmojo rinkinio vėliau dalį eilėraščių įdėdavo į rinktines. Pavyzdžiui, rinktinėje „Ant mėlyno kranto“ (1983) ką tik pacituoto eilėraščio „Saulėlydis“ eilutės neberandame. Taisymai, redagavimai dažniausiai nepataiso, o sugadina, panaikina autentiškumą, kurį suteikia parašymo laikas.

       Kai kurie vertintojai teigia, jog S. Anglickis nespėjo atsistoti šalia pirmaeilių lietuvių rašytojų. Su panašiais tvirtinimais negalima sutikti, nes ne dėl poetinės kokybės, o greičiau dėl ideologinių sumetimų jis buvo tarsi primirštas ir objektyviau neįvertintas. Čia buvo daug priežasčių. Apie jas dar kalbėsime. Viena iš jų buvo ta, jog jis emigravo ne į Vakarus, o į šalia Kuršėnų esančią sodybą prie Ventos – Olesinę. Tyla truko beveik 15 metų. Taigi jo kūrybos ilgą laiką nenagrinėjo sovietmečio literatūros istorikai, taip pat jis nebuvo ir išeivis, emigrantas. Tylėdamas, nedalyvaudamas viešoje literatūrinėje kūryboje, savaip išreiškė savo atskirumą ar nepritarimą, sąmoningai eliminavo save iš tarybinių rašytojų gretų. Patys jo plunksnos draugai 1950 metų lapkričio 30 dieną poetą pašalino iš Rašytojų sąjungos kaip tylenį, kurio jau nebeįmanoma perauklėti. Viename interviu S. Anglickis prisipažino: „Tylos tarpas mano kūryboje vis didėjo, bet kurti tokių kūrinių kaip „Bolševiko kelias“, „Poema apie Staliną“, „Keturi“ aš nepanorėjau“. Šiuos žodžius pacitavau iš knygos tarsi priekaištaujančiu ir visiems meno žmonėms daug sakančiu pavadinimu „Ir aš esu...“ (19). Toji knyga buvo išleista Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva 1996 metais. Tai itin turininga, kupina faktų ir tikrų liudijimų knyga, kurioje sudėta beveik viskas, kas buvo svarbesnio pasakyta ir parašyta apie poetą S. Anglickį: interviu su poetu, studijos, straipsniai ir recenzijos – nuo K. Korsako iki J. Erlicko.

       Kokią vietą lietuvių literatūros istorijoje visgi užima S. Anglickis? Jo kūryba rutuliojosi postsimbolistiniu laikotarpiu literatūros avangardo vagoje, kurioje ryškesnį svorį turėjo individualūs stiliai, poetinio mąstymo originalumas, poetinės kalbos savitumas. Toje vagoje išryškėjo tokie poetai kaip H. Radauskas, H. Nagys, V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas. O šiuo metu tokia vaga eina kai kurie viduriniosios ir jauniausios kartos poetai. Pirmosios S. Anglickio knygos – „Žingsniai prie sfinkso“ (1931), „Kraujo auka“ (1934), „Didžioji kančia“ (1937), satyrų ciklas „Septynios didžiosios nuodėmės“ (1935).

       S. Anglickis buvo vadinamas nuodėmės ir kančios poetu. Bet ne tai svarbu. Poetas, kaip tikras žemaitis, tvirtai laikėsi savo požiūrio į kūrybą. Jį išreiškė almanache „Linija“ (1932), kurį pats ir suorganizavo. Almanache bendradarbiavo B. Brazdžionis, V. Katilius, B. Babrauskas, B. Rutkauskas, J. Banaitis ir kiti. S. Anglickis pasisakė už kūrybos universalumą, tvirtindamas, kad menas yra aukščiau tautos, kad kūrybos negali nulemti iš šalies primesti reikalavimai, kad ji remiasi savo pačios dėsniais. Anot poeto, pirmiausia reikia atsižvelgti į pasąmonės impulsus, į psichologines premisas.Todėl „Linijos“ pozicija – meninės kūrybos nepriklausomybė ir kūrybos laisvė. Kūrėjas nepriklauso nei kairei, nei dešinei. Panašias teorijas ir idėjas rutuliojo „Dienovidis“ ir „Naujoji Romuva“.

       Tuo metu tai nebuvo itin populiarios teorijos. K. Korsako mintys apie tendenciją ir literatūrą buvo orientuotos į ideologinę kūrybos motyvaciją, idėjinį pažangumą ar reakcingumą. Todėl ir „Linija“ buvo priskirta reakcijai, populiarinančiai dekadentizmą, individualizmą, mistiką, o gal net ir kosmopolitizmą. „Linija“ pasirodė tuo pačiu metu kaip ir „Trečias frontas“, skelbęs kairiųjų jėgų politinius idealus, todėl šis almanachas buvo tiesioginis „Trečio fronto“ oponentas ir ideologinis priešas. Kai S. Anglickis organizavo ir išleido antologiją „Žemaičiai“ (1938), buvo net apkaltintas kultūriniu separatizmu. Nors jis įvairiomis progomis bendradarbiavo su K. Korsaku, bet pozicijų skirtumai buvo nesutaikomi. Recenzuodamas S. Anglickio satyrų ciklą „Septynios didžiosios nuodėmės“, K. Korsakas pažymėjo jo originalumą ir ypač tikrovę demaskuojantį patosą. Tačiau akcentavo idėjinį prieštaringumą, atkreipė dėmesį į nemažą dozę misticizmo, į bekraujį intelektualizmą. K. Korsako poziciją, vertinant S. Anglickio kūrybą, perėmė tarybinio meto kritika bei mokykliniai vadovėliai, ir tai atsiliepė poeto likimui. Viename interviu (1995) jis tiesiai išreiškė tą skaudulį: „(...) yra neatrastų rašytojų. Man atrodo, kad ir aš toksai esu. Kitaip negaliu suprasti, kodėl, parašęs apie dvidešimt knygų,sulaukęs net septynių kūrybinių dešimtmečių, aš nelaimėjau jokios literatūrinės premijos, nebuvau paskatintas kad ir kokia kūrybine komandiruote į užsienį“ („Ir aš esu...“, p. 25). Visi meno žmonės mano, kad jie nėra objektyviai įvertinti pagal nuopelnus. Tačiau S. Anglickis iš dalies teisus. Apskritai avangardinio stiliaus kūryba iki šiol masiniam skaitytojui yra iki galo dar nepažinta žemė.

       Grįžkime prie pačios pradžios. S. Anglickis gimė 1905 metų gruodžio 22 dieną Bernotavo kaime, tuometiniame Bernotavo valsčiuje, Telšių apskrityje (dabar Plungės rj.). Būsimas poetas iš septynių vaikų buvo jauniausias. Kelias per gyvenimą, kelias į mokslus nuo mažens buvo pilnas neteisybės ir skriaudos. Pirmiausia vietinis klebonas išvarė tėvus iš žemės. Teko išsinuomoti Čiupikų palivarką. Mokantis Telšių „Saulės“ gimnazijoje, staiga 1923 metais buvo pašalintas iš ketvirtos klasės, nors buvo pavyzdingas mokinys. Pašalintas dėl brolių, kurie priklausė Valstiečių liaudininkų partijai. O jis pats nenorėjo įsirašyti į ateitininkus. 1927-aisiais baigęs Telšių seminariją, pradeda studijuoti germanistiką Kauno universitete. 1928 metais ant Čiupikų kalno šv. Jono naktį sudegina savo ankstesnius kūrinius, kurių buvę apie 6 kilogramus. 1933-iaisiais labai gerai baigia universitetą. Apgina diplominį darbą „Mefistofelio rolė „Fausto“ padavime ir Gėtės „Faustas“. Šis Goethe’s kūrinys gerokai paveikė S. Anglickio kūrybą, paskatino jį formuoti refleksyvųjį stilių, filosofiškai interpretuoti žmogaus būtį. Humanitarinių mokslų fakultetas nori išsiųsti poetą į užsienį ruoštis profesūrai, bet ministerija neduoda stipendijos. Pokario metais K. Korsakas irgi kviečia S. Anglickį dėstyti Germanistikos katedroje, bet S. Anglickio intuicija jam sako kuo toliau būti nuo stalininės politikos.

       Studijų metais Kaune S. Anglickis įsitraukia į aktyvią literatūrinę veiklą. 1927 metais žurnalas „Pradai ir žygiai“ išspausdina pirmąjį jo kūrinį – dainišką poemą „Močiutės sūnelis“. Žurnalą redagavo F. Kirša. Knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės“ poetas primena: „Gimiau vienam garsiam redaktoriui už ančių,/ Kurs priėmė kaip malum necessarium tą kančią“ (33).
1933 m. parašo dramą „Rūmai be pamato“, pradeda leisti savo poezijos knygas, aktyviai dalyvauja spaudoje, ginančioje kūrybos laisvę ir meno savarankiškumą.

       S. Anglickio kūrybos programą, koncepciją ir individualų stilių, kūrybinę orientaciją formuoja modernūs vokiečių literatūrinės kūrybos reprezentantai – R.M. Rilke, S. George, H. von Hofmannsthalis, R. Dehmelis. Gerai mokėdamas rusų kalbą, skaitė A. Bloką, K. Balmontą, S. Jaseniną. S. Anglickis patirties taip pat mokėsi iš F. Kiršos ir V. Mykolaičio-Putino, kurio kūrybą labiau vertino už Maironio poeziją. Panašiai kaip ir Putinas, kūrė eilėraščių ciklus, apmąstė plačias kosmines erdves.

       Visokio daikto įgimtą silpnybę
       Matau, kaip kirmėlę - -
       Į žiedą įsigraužusią rasotą.
       Ir maudosi šventoj srovėj melsvos
       beribės,
       Ir laipioju po dykas granito grotas,
       Žinodamas ir dugno –
       Ir bedugnių suterštas tamsybes,
       Ir kalno ir viršūnių neribotus plotus

       „Žingsniai prie sfinkso“, p. 41

       S. Anglickio kūryboje, ypač iki 1940 metų išleistuose rinkiniuose, reiškiama gamtos ir žmogaus vienybė, įkūnijanti tiek blogį, tiek gėrį, angelą ir demoną, grožį ir negražumą,ašaras ir džiaugsmą. Turinio pobūdis diktavo ir disonansinį stilių, kuriame tradicinio lyrizmo beveik neliko. Rinkinyje „Didžioji kančia“ rašė: „Aš nedainuoju kaip paukštelis,/ Kai medžiai skleidžias, kai gražu./Dainuoja aš, kai žemė dreba,/ Padangės pilnos debesų“ (7). Nuotaikų ir turinio kontrastai atitiko ir formos nevientisumą, nukrypimą į žanrų simbiozę, jungiančią baladiškumą, epišką, šnekamąją kalbą, filosofinę meditaciją ir intelektualinę refleksiją, kuriant distanciją tarp to, kas pasakoma, ir to, kas išgyvenama. Tai beveik visos modernios lyrikos tendencija.
S.Anglickis gerokai praplėtė poeziją abstrakčios intelektualinės kalbos leksika, su mokslu ir kultūra susijusiu žodynu. Už abstraktumą buvo nemotyvuotai nuolat kaltinamas. Poetas kritikams atsikirsdavo, kad Vakarų poezijoje yra daug abstraktesnės kalbos. Itin abstraktus jo eilėraštis „Didis Viename Visa“. Ne abstraktumas kartais kenkė, o nukrypimas į retoriką, publicistinius samprotavimus, pasak J. Brazaičio, į švininę formą. Net ir vėliau, kai po ilgokos pertraukos grįžo prie eilėraščių, net prie tradiciškesnio lyrizmo, gamtos įspūdžių, S.Anglickis nepamiršo avangardinės patirties: „Šaltos ir aštrios/ man pasaulio briaunos./Jos skaudžiai atremtos / į mano sielą“ (rink. „Žiburiuojanti būtis“, p. 79). Tačiau, kalbėdamas apie savo eilėraščius, ilgisi ir to, kas susiję su glostančiu švelniu lyrizmu, kurį nori sujungti su tomis „aštriomis briaunomis“: „Ar jūs turėsit / titnago kietumą, plieno/ blizgesį ir kregždės / skrydžio grakštumą?“ (ten pat, p. 45). Ne vieną kartą poetas sakė, kad siekė savo išgyvenamai minčiai suteikti vaizdingą kūną.

       S. Anglickis daug laiko ir kūrybinės energijos atidavė mokyklai. Baigęs universitetą, iki 1940 metų dirbo Šiaulių berniukų gimnazijoje, vėliau – Vilniuje, iš kur 1943-iaisiais pasitraukė į gimtinę. Nedaug trūko, kad jis būtų išvykęs į Vakarus. „Lemtingas man buvo ir 1944 metų ruduo. Tada Kretingos geležinkelio stotyje man reikėjo stryktelti į traukinį, einantį į Vakarus, ir aš būčiau palikęs savo tėvynę, pabėgęs nuo okupantų, pasidaręs emigrantu. Pagunda buvo didelė, nes tuo traukiniu išvyko daug mano pažįstamų ir giminių“ („Ir aš esu...“, p. 18). Ilgiausiai mokytojavo Kuršėnuose – iki 1966 metų. Keliaudamas iš Olesinės sodybos į mokyklą Ventos pakrantėmis, kūrė mintyse eilėraščius. Kūrė labiau savo malonumui. Prisitaikyti prie naujos kūrybinės situacijos, atsisakyti savo pasaulėžiūros S. Anglickis negalėjo. Tiesa, jis rašė kaimišką poemą „Karvinis Gružas“, kurios dalį išspausdino rajono laikraštis. Bet joje kolūkinės santvarkos liaupsinimo nejaučiame. Jaučiame greičiau ironiją: „Rudenio dienelės baigės./ Krito baltos purios snaigės/ po šalies laukus plačiuosius,/ Po kolūkius mylimuosius“ („Ir aš esu...“, p. 12). Poetas kūrė autobiografinį romaną „Čiupikai“, kurio dvi dalis 1990 metais išleido „Vagos“ leidykla.

       1960 metais pasirodė S. Anglickio eilėraščių rinkinys „Po atviru dangum“. Paskui kas penkeri metai jis išleisdavo po naują poezijos rinkinį ar rinktinę. Tų knygų išėjo per dešimt. Nuo 1980-ųjų iki pat mirties gyveno Vilniuje.
S.Anglickiui tvirtai prigijo gamtos vaizduotojo vardas. Tai liudija kalba ir rinkinių pavadinimai: „Metūgės linksta į saulę“, „Karklai žydi“, „Žemė ir želmenys“, „Suvirpa žemės pilnatis“, „Proskynų atžalos“, „Nenusileisk, gražioji saule“, „Ant mėlyno kranto“, „Žiburiuojanti būtis“, „Žodis auga iš žemės“, „Karvelėli mėlynasis“.

       Nors ir stengėsi nepasiduoti tarybinės ideologijos spaudimui, visgi atidavė jai kad ir labai nedidelę duoklę. Ta duoklė pasireiškė optimistinės euforijos raiška, įprastų štampų kartojimu: „Dar patikėk gražiu gyvenimu./ Dar patikėk šviesiom dienom, / Nors jų daugybė nusruveno /Kaip upės srautas tolumon./ Dar reikia ištvermės ir ryžto,/Dar reikia didelių darbų./Atsiveria karjerai žvyro,/Žydi stiklai naujų namų“ („Ant mėlyno kranto“, p. 212).

       Iš ankstesnio avangardinio, intelektualinio stiliaus tarybinio meto gamtos motyvų eilėraščiuose liko tik plonas filosofinės refleksijos sluoksnis, tačiau jis suteikė gamtos lyrikai meninę kokybę ir naujumą. S.Anglickis sukūrė nemaža itin meniškų šio žanro eilėraščių. Kritikoje nuolat buvo cituojamas „Tu, dobile, ir tujen, liepa...“. Taikliausiai S. Anglickio eilėraščius apibendrino V. Kubilius: „Pati gražiausia būties akimirka S. Anglickio lyrikoje – užsimiršimas debesų, jūros ir laukų akivaizdoje, ištirpimas gamtos pavidaluose, sukuriąs vientisos ir nedalomos būties lygtį“ („Ir aš esu...“, p. 164).

       Literatūra ir menas
       2005 12 16