tekstai.lt

Juozas Aputis. Žvelgiu į pasaulį pro prapūstą langą (interviu, 2008)


b_150_108_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_aputis_foto.jpg      Ne kiekvienas rašytojas sulaukia knygos apie save. Prozininkas Juozas Aputis sulaukė. Monografiją „Juozo Apučio kūryba“ (LRS leidykla) parašė literatūros tyrinėtojas Petras Bražėnas. Būtent ši knyga ir tapo priežastimi nuvykti į Zervynų kaimą, kur jau kelis dešimtmečius gyvena vienas garsiausių lietuvių rašytojų Juozas Aputis. Su rašytoju bendravome gaubiami aklinos tylos, kurią skrodė tik visai po langais čiurlenanti Ūla.


      - Ar kada buvo šmėkštelėjusi mintis, kad ateis laikas, kai rankose laikysite knygą apie save?


      - Niekada. Iki tos akimirkos, kai P.Bražėnas prieš dvejus metus užsiminė, kad ruošiasi rašyti knygą apie mano kūrybą, net minties nebuvo. Galiu persižegnoti. Aš ir dabar stengiuosi apie tai negalvoti.


      Beje, rašydamas noveles irgi niekada nesu svarstęs, kaip jos bus vertinamos ir ar apskritai bus spausdinamos.

Man atrodė, kad jeigu pasisekė parašyti gerą apsakymą, tai jį turėtų ir išspausdinti. Daugeliui gali atrodyti keista, bet būtent taip ir būdavo. Geri kūriniai išvysdavo pasaulį nepaisant jokių sovietinių cenzūrų.


      - Ar dėl cenzūros esate kada nors turėjęs problemų?


      - Žinoma, kad taip, bet tos problemos buvo ne itin opios. Dažniausiai susijusios su redaktorių kabinėjimusi.


      - Gal galite prisiminti keisčiausią įvykį, susijusį su cenzūra?


      - Daug keistų taisymų buvo, bet vienas neišeina iš galvos. Istorija ganėtinai komiška. Tokios mano novelės personažas du kartus pakartoja: „Bjaurus yra gyvenimas“. Redaktorius prisikabino, kad tobuloje epochoje rėkti apie bjaurų gyvenimą negalima. Ir ką gi aš padariau?


      - Parašėte „gražus yra gyvenimas“?


      - Būtent! Atspėjote! Bet kai dabar paskaitau tą novelę, matau, kad ši frazė netgi labiau tinka tame kontekste. Tiesiog kai tas personažas kažką vapa apie gražų gyvenimą, skaitytojams tampa aišku, kad jis šneka nesąmones.


      - Ar malonu rašytojui tapti knygos apie save personažu?


      - Labiau nejauku. Būtų dar nejaukiau, jei gyvenčiau ne kaime, ne Zervynose, o Vilniuje. Kai nuvykstu į sostinę, iš manęs paties eina baimės, kad sutikti žmonės skaitė tą knygą ir kiek kreivai į mane žiūri. O čia, Zervynose, jeigu ką nors ir sutinku, tai tikrai ne savo kūrybos gerbėją, kuris juo labiau būtų skaitęs P.Bražėno monografiją. Zervynose niekas necypteltų, net jei mane šventuoju paskelbtų. (Juokiasi.)


      Ir jaunystėje nebuvo jauku, kai spaudoje pasirodydavo koks mano apsakymas. Išeini į gatvę ir atrodo, kad tave visi nuogą mato. Kažin kaip baisu būdavo. O senatvėje dar nejaukiau. Ypač kai parašoma knyga „Juozo Apučio kūryba“.

Kita vertus, negaliu neigti ir savotiško malonumo, kad į mano gyvenimą ir kūrybą įsigilinęs mokslininkas parašė tokią teigiamą, pagiriamą knygą.


      - Ar ją skaitant kartais neatgyja netikėti prisiminimai?


      - Keisčiausia, jog skaitydamas skrupulingai parašytą P.Bražėno knygą nejučia prisimenu tokius dalykus, kurie buvo nugrimzdę labai giliai. Prisimenu labiau ne faktus, o aplinkybes, kaip atsirado viena ar kita novelė, ką vienu ar kitu metu šnekėjausi su kokiu Sigitu Geda ar Petru Repšiu. Labai smagu.


      - Gal Zervynose daugiausia ir esate parašęs?


      - Ne. Čia visai nedaug parašiau. Turbūt daugiausia esu parašęs tada, kai išvažiuodavau iš namų. Man rašyti sekdavosi Palangoje ir Dubultų kūrybos namuose Jūrmaloje. Iš pradžių atrodydavo, kaip galima kažkur belstis vien rašyti? Bet ilgainiui supratau, kad jeigu važiuoji turėdamas minčių galvoje, ten atsiranda savotiška produktyvi saviprievarta. Juolab kad rašymui Latvijoje buvo idealios sąlygos. Net valytojos vaikščiodavo ant pirštų galiukų šnabždėdamos: „Ša! Rašytojai rašo!“


      Ir Vilniuje gyvendamas nedaug parašiau. Dažniausiai sėsdavau prie stalo, kai namiškiai kur nors išvykdavo ir likdavau vienas.

Tada pajusdavau tam tikrą praradimo ilgesį ir griebdavausi plunksnos – savotiško pašnekesio tiek su savimi, tiek su baltu popieriaus lapu. Zervynose sutvarkiau apsakymų knygą „Vieškelyje džipai“, parašiau kelis apsakymus, romaną „Sniegynuose negalima sustoti“. Tam irgi reikėjo sąmoningos saviprievartos. Kitaip tariant, sėdi per prievartą, o įsivažiavus ima darytis „faina“.


      - Ar šiuo metu ką nors rašote?


      - Ne. Šiuo metu galvoje su rašymu susiję dalykai neverda. Bet dėl to neišgyvenu. Juk rašytojas nebūtinai turi skrebenti raides. Jis gali nerašyti metų metus, bet per tą laiką šitiek dalykų sugerti, į save suimti! Tai ir yra kūryba.


      - Galbūt tvarkote jau parašytus kūrinius?


      - Ruošiuosi imtis darbo, kurio niekada gyvenime nesu daręs. Nekad nesu taisęs paskelbtų kūrinių. Tačiau dabar galvoje kažin kas krebždena, kad galbūt reikėtų pataisyti kelias ne itin pavykusias noveles.


      - Kodėl?


      - Tikrai ne tam, kad nupūsčiau kokias nors raudonas dulkes. Aš nė vienos sovietinės dulkės nuo savo kūrinių nepūčiau ir nepūsiu. Man atrodo, kad aš jų ten ir nepadulkinau. Tiesiog anuomet nepavyko įvykdyti tų kūrinių sumanymo. Todėl tos novelės neišsipildė. Tikiuosi, kad dabar galbūt išsipildytų.


      - Ar tai nereiškia, kad šiais laikais apskritai būtumėte rašęs kitaip?


      - Nemanau, nors tai labai sunku įsivaizduoti. Šiaip ar taip, ir anais laikais ne aš vienas ieškodavau ir pamatydavau tokius dalykus, kurie egzistuoja bet kurioje santvarkoje. Juk tokie dalykai kaip mažas žmogus, skriauda, nelaimė, šeimos problemos – amžini. Kita vertus, kūryboje tai, žinoma, susidurdavo su tikrove, kurioje, kad ir kaip suksi, glūdi ir visuomenės struktūra, ir politika.


      Jeigu šių dalykų tiesiogiai nesuvesdavai su kokiu nors stribu ar partijos veikėju, tai tokie kūriniai ir prasmukdavo pro cenzūros rėtį. Dėl ko gi tais laikais gaudavai barti? Ogi dėl tokių paprastų dalykų, kad liūdna atmosfera, kad žmogus eina ir nežino, kur eina.

Tarkim, esu kaip reikiant velnių gavęs vien už tai, kad vieno mano apsakymo personažas, žiemą prasitrynęs užšalusį autobuso langą, mato tiktai pilkšvą spalvą.


      - Labai taikli gyvenimo metafora!


      - Mano prigimtis tokia. Visą gyvenimą jaučiuosi kaip kažin koks į šį pasaulį numestas žmogus, valdomas kažin kokių jėgų labiau nei savo paties. Dėl to ir kūryboje man labiausiai rūpi žvelgti į pasaulį pro tą prapūstą langą, o ne kokias nors išvadas daryti. Juk visas išvadas galima rasti Biblijoje.

      Kalbėjosi Ramūnas Gerbutavičius
      Lrytas.lt
      2008 03 15