tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Genties pirštas (Juozas Aputis. Vieškelyje džipai, 2005)


aputis%20dzipai.jpg       Juozas Aputis. Vieškelyje džipai: novelių knyga. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

       Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.

       „Vieškelyje džipai“ – labai kitokia, kitoniška knyga, išsiskirianti iš bendro šiuolaikinės prozos fono. Kokiais būdais J. Aputis sugebėjo iškristi iš dominuojančio konteksto? Jam rūpi tai, apie ką rašo. Ne padaryta, o parašyta knyga, iš didžio intereso, iš vidinės būtinybės atsiradusi. O teksto sugestijai tai, pasirodo, labai svarbu. Tas karštas alsavimas juste juntamas, iš novelių sklinda energija, ji veikia jausmus, mąstymą ir pažadina brandžios prozos prisiminimą, tveria autentiško pasakojimo stebuklą. Kai rašoma pagal leidyklos užsakymą ar uodžiant konjunktūrą, tokių dovanų neverta tikėtis. Čia tinka cituoti tėvo patarimą sūnui iš novelės „Įveikti save“: „Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas tavo paties noras. Jei jį turėsi ir užsispyręs jo laikysies, viskas pasiseks“ (p. 145). Knyga todėl ir kupina gyvo nerimo, kad J. Apučiui tikrai svarbu susigaudyti, kokios gyvenimo ir kultūros ženklų transformacijos vyko per pastaruosius penkiolika metų, kokius pėdsakus paliko įvairių kartų psichologijoje, kaip paveikė rašančiųjų bendriją. Apie rašytojui nuolat paslaugiai atveriamus konjunktūros vartus ypač skaudžiai kalbama autobiografinėje novelėje „Ak, Benai!“, kurioje išpažinimai tvilko reta tokia kritiška savivoka ir autoironija: šiandien siaubingai gėda, kokių idėjiškų tarybinių knygų sąrašą pasiūlė mylimai mergaitei, savo kaimo žemių matininkei, prieš penkiasdešimt metų, kai galėjo neperžengti vieno brandos slenksčio ir „pasukti į primityvų rašto ir gyvenimo kelią, kuris tada atkakliai ir grėsmingai buvo tiesiamas, vietoj grunto skaldos klojant žmonių kaulus! Kas nuo tokio žingsnio sulaikė? Kaži koks naivus, niekada neužgesintas spindulių pluoštas, tegu giliai ir neįsisąmonintos, o vis dėlto tiesos ilgesys. Bet… Juk ir dabar, šiandien, peršamos rašytinės beprasmybės (…)“ (p. 178–179). Klausianti ir klausinėjanti penkių šimtų puslapių knyga grįžta ir grąžina prie senokai primirštų egzistencinių reikšmių, kalba apie dalykus, kuriuos iš literatūros esame beveik išstūmę, kaip neturinčius komercinės paklausos.

       Vieškelis – tai viešas kelias. Viešas, išlaisvėjęs ir praradęs didelę dalį doros bei subtilumo mūsų gyvenimas, „kai negali teisybės šalia pasisodinti“ (p. 18). Akivaizdžios intertekstinės aliuzijos į ketvirtajame dešimtmetyje publikuotą Kazio Jankausko romaną „Vieškelyje plytų vežimai“ ir, žinoma, į Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“ projektuoja istorinę ir literatūrinę pusšimčio metų perspektyvą. Vieškelyje – agresyvūs džipai, bet viršelis be tų didelių mašinų, tik padūmavęs kelias, pilkai žalsva jo spalva; Romo Oranto dizainas skleidžia retą ramybę. Idealiai tinka kaimo nuotraukos, esmingas ir paties J. Apučio anotacinis žodis, įtikinantis, kad tikrai gyvenimas, per naująją knygą susisiekdamas su praeities šešėliais, „užsidaro savotiškame rate“. Būtinai akcentuoju epigrafą – tai sakinys iš Horacijaus: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“. Taip apipavidalinta knyga jau savaime artefaktas (dabar taip sakoma? – nusistebėtų seniukas Milašius).

       Kūrybiškai sumanytame pirmajame skyriuje „Atverstinės novelės“ suporuojama gerai žinoma, jau klasikinė sena prozininko novelė su naujai parašyta, kurioje veikia tie patys personažai, bet jau naujomis aplinkybėmis daugiau kaip po ketvirčio amžiaus. Intriguojantys kontrastai! Tokių originalaus autointertekstualumo porų rinkinyje yra šešetas. Gyvenimo būdo permainos labiausiai jose ir išryškėja. Pažįstančiam J. Apučio kūrybą dvigubai įdomu skaityti „Atverstines noveles“ ir matyti, kaip daugiau ar mažiau išradingai modeliuojamos žmonelių likimų linijos (ar jų finalai) atveria platų lauką interpretacijoms: ar tu priklausai nuo brutaliai žygiuojančios tavo tėviškės vieškeliais istorijos, ar nuo prieštaringos žmogaus prigimties? O gal nuo savo valios ir pasirinkimo? Ar nuo keisto atsitiktinumo? Veikėjai kone visi pažįstami iš ankstesnių autoriaus novelių. Atsiskleidžia trys kartos. Buvę 7–8 dešimtmečio aktyvieji herojai dabar smarkiai senstelėję. Visi pokyčiai ėjo per žmogaus kuprą, sąžinę, psichiką. Iš kokios detalės gal ir galėjai nuspėti, kad mažas vaikiukas išaugs į biznierių, o kitas suvis prapuls, užsimuš su motociklu, prasigers, taps gatvinis, nebaigs mokslų, dirbs užsienyje, darys pinigą. Ir buvo visiškai aišku, kad vyresnieji, tarpukario augintiniai, atlaikys, patikimai verifikuodami gėrį ir blogį. Praėjo ne tik ketvirtis amžiaus, už lango kita epocha. Visada truputį įtariai tenka žvelgti į naujai parašytus vyresnių ir gerai žinomų („klasikų užstalės“) rašytojų tekstus:

       1) jeigu jie entuziastingai priims naujas permainas, turbūt bus nenuoširdūs, nes negali be vidinio pasipriešinimo priimti;

       2) jeigu atmes, piktinsis ir moralizuos, tai bus laikomi savotiškais retrogradais, gyvenančiais vakarykšte diena.

       J. Aputis tiesiog fantastiškai išsisuko iš šitos padėties (turint galvoje, kad aptariamoji knyga pasirodė kone po dešimties metų tylos). Jis permainas fiksuoja, bet moka pamatyti tokiu rakursu, taip netikėtai, kad jos neatrodo atstumiančios, nors ir būtų į bloga. Išlikti savimi ir adekvačiai reflektuoti savąjį laiką jam nepataikaujant – rašytojui rimtas išbandymas, ypač vyresniam. Apie raštininko kančias gražiai pasakyta novelėj „Išgąstis prie balto ekrano“:

       (…) baisu yra į rašto vežimą pradėti krauti tai, kas ir tau pačiam neaišku, baisu yra pradėti kūrybos melą, baisu imti aiškinti, kas ir kodėl, nes juk niekada neužginčijamai nežinai, kodėl taip, o ne kitaip, nes visad ir didžiausioje teisybėje, kuri įrodyta visokiausiais technikos prietaisais ir vadinamojo vidinio gyvenimo matuokliais, būtinai neužmatysi kokios esmingiausios smulkmenos, užsispeitusios neprieinamose žmogaus slėptuvėse. Ir ne tik žmogaus, bet ir žmonių sambūrio, visuomenės slėptuvėse (p. 466).

       J. Aputis labai suklusęs, bet nesinaudoja jokiais madingais triukais, kad įtiktų, prisitaikytų, pritaptų prie dominuojančių tendencijų. Jis išradingai pasirenka savitą žiūros kryptį – sukeistinimą, kai į dabarties gyvenimą žvelgiama tai iš senosios kartos pozicijų, tai katino, šuniuko ar paukščio akimis. Kelias istorijas pasakoja net moterų kojos („Kojaitės, porykit!“). Tokiu rakursu žiūrint į pasaulį, susidaro jo nenuspėjamo margumo įspūdis, viskas kelia smalsumą, net nelogiški ir neišmintingi dalykai atrodo labiau verti nuostabos nei pasmerkimo, nors drauge pasimato ir nežmoniškumas, absurdas ar degradacija. Pasakojimas lėtas, išsišakojantis, kartais pernelyg ištęstas ir susmulkintas (naujųjų novelių ekstensyvumas paryškina, kad senųjų kompaktiškumas pranašesnis; labiausiai neatlaiko konkurencijos naujoji „Važiuojam“, atsidūrusi poroje su rašytojo ir jo herojaus brandos slenkstį ženklinančia „Dobilė. 1954 metų naktį“).

       Vientisas ir stiprus antrasis skyrius „Atminų novelės“. Ką nauja dar įmanoma pasakyti apie pokario metus, apie svečius iš miško? Čia daug pasako net vienas vienintelis skalsus žodis AT E I N A!.. Jis globia novelių triptichą, kuriame J. Aputis dėmesį išskirtinai sutelkia į šeimos ląstelę, jos absoliutų solidarumą išbandymų akivaizdoje, o to meto permanentines įtampas, baimes ir realią mirties grėsmę parodo per vaikų sąmonę. Sušvyti tikroji meninės detalės vertė – laikraščio skiautė su prenumeratoriaus pavarde (į laikraštį suvyniota dešra partizanams) galėjo tapti mirtinu įkalčiu. Aktyviai reflektuojantis pasakotojas pastabus, įsigilinęs, žodingas. J. Aputis išsiskiria ir tuo, kad moka kurti detalaus psichologinio realizmo piešinį iš niuansų, gestų, nuojautų, slaptų pagalvojimų, kasdieniškiausių detalių. Su tokia trapia „medžiaga“ didžiuma lietuvių dabartinės prozos suvis nebemokėtų tvarkytis.

       Trečiasis skyrius „Rudeninės novelės“ apibūdina mūsų dabartinį būvį, kuriame daug sujauktumo, keistai koegzistuoja ir komiški, ir tragiški momentai, regimas ir šiandienos kaimo niūrokas žemėlapis, ir miestiečio nuolat būdraujančios sąmonės košmarai. Menininko išsiprievartavimo naujieji mechanizmai tyrinėjami ilgesniame alegoriniame kūrinyje „Priapo ašaros“. „Rudeninėse novelėse“ labai daug būtojo laiko ir jo sukeltų išgyvenimų, kurie, vienąkart per širdį perbėgę, niekur nebedingsta. Visose novelėse esama tikros artimo meilės. Kaip simbolinis tapatumo ženklas skamba įkvėpti ir tikslūs paskutinės novelės „Tritomis visažinis žodynas“ žodžiai, skirti atpažįstamiems rašto žmonėms; Amžinybėn pasitraukusiems – kaip epitafijos, gyviesiems – kaip priesako kirčiai:

       „(…) tu, savo nuosprendžiu nesulaukęs priešaušrio; tu, rašytojų laiptais išėjęs į lapkričio saulę; tu, užsmaugtas Vilniaus skverelyje; tu, miesto daili detale, akivaizdyje švystelėjusi 197…metais, dabar jau amžiams prilipusi prie akmens Rasų pakrašty; tu, Ramygalos žmogau, kurio kūną subraižė literatūros ir laisvės nagai; tu, su Tūla pagimdęs Vilniaus senamiestį; tu, juokęsis iš baltos katytės ir botagu iščaižęs pokerio lošėjus; tu, Lietuvos žemės grumste gebėjęs matyti Maskvos laiką (…)“ (p. 505).

       Proza, kurią norisi deklamuoti.

       Recenzuojamoje knygoje iškyla mūsų literatūroje retai bevaizduojamas gyvenimo būdas su etiniais atskaitos taškais, normalia vertybių sistema, pagarba žmogui ir žinojimu, kad jis turi ne vien kūną, – iškyla visa filosofinė vertybių bazė, kurią egzistuojant jau baigiam pamiršti. Neseniai užtikau įsidėmėtiną formuluotę, ištartą prieš 5–6 metus teatralų diskusijoje: „Postkomunizmas plius postmodernizmas – baisi diagnozė“. Bet kai tas postkomunizmas pamatomas katino Balčiaus ir katytės Ryžės akimis, jis darosi KAŽI KOKS (mėgstamas J. Apučio posakis) impozantiškas! Dabartinėje kultūroje puikuojantis reliatyvizmui, žaidimui, literatūros darymui iš nieko arba iš antrinės žaliavos, prasmingas šis patyrusio prozininko atsigręžimas į gyvenimo natūrą. Cikliškai sūkuriuodamos novelės sukuria gana stereoskopišką XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos paveikslą, su dinamiško laiko išbandymais susidūrusios bendruomenės, „genties“ dvasinę būklę. Puiku, kad gera novelistika tą įstengia padaryti taip pat išsamiai ir įtaigiai kaip romanas. Klasikinio požiūrio, mąstymo ir žodžio valdymo atsvara tiesiog būtina išvešėjusiam literatūros dirbtinumui. J. Apučio knyga kreipiasi į tave kaip į žmogų, o ne kaip į socialinį ar vartotojišką vienetą, fiksuoja visokius sielos krustelėjimus ar virptelėjimus, subtilius psichologinius niuansus. Autorius sugeba į daug ką pažiūrėti Kito žmogaus akimis, įlįsti į svetimą kailį, stengiasi suvokti, kaip ir kodėl tas jaučia ir mąsto. Čia senokai literatūros išsižadėta realizmo stiprybė – atsitolinti nuo savo egocentrizmo. Reikia pridurti, kad J. Aputis – ne kaimo vaizduotojas, ir ne katinų, ne moters kojų dainius, kaip gali kas nors pamanyti tiesmukai traktuodamas naująsias noveles. Jis – žmogaus vidaus vaizduotojas. Tarp pasakotojo ir adresato užsimezga šiltas komunikacinis ryšys, pasijunti suinteresuotai kalbinamas tau ir tavo genčiai svarbiais klausimais, panardinamas į pasakotojo ar veikėjo reakcijų, refleksijų eigą. Tada atlaidžiau vertini ir žodžių perteklių pasakojime – gyvo nervo, nuolatinio dialogo, aiškinimosi, interpretavimo situacija reikalauja didesnės plėtojimo erdvės nei tezinis ar žaidybinis rašymas.

       Novelėse kalbama ne tik apie veiksmų, bet ir apie minčių, sapnų nuodėmes. Apsakymas „Įveikti save“ galėtų įeiti į visas mokyklines chrestomatijas, kad abstraktaus žinojimo perviršis negožtų mokėjimo „gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio“, kad žmogus, prieš žūtbūtinai įveikdamas save, išmoktų klausti: vardan ko? Apie atskirus šios knygos kūrinius, ciklus ar skyrius būtų galima ilgai kalbėti, rašyti interpretacijų traktatus. Neesminga sverti, kuri novelė stipresnė, kuri silpnesnė, nes svarbiau – knygos visumos vaizdas, jos šiluma, šviesa ir probleminis užtaisas. Ir dar girtina yra rašytojo pastanga nesusireikšminti, suvokti deramą kūrybos vietą pasaulyje. Kai, sugedus kompiuteriui, ekrane prapuola kelių mėnesių darbas, klausiama, kuo gi tas rašymas ypatingenis už gyvenimo bėgsmą, kasdienybės šurmulį, kačiuko gyvastį.

       „Vieškelyje džipai“– knyga, svarbi pačiai literatūrai, liudijanti jos sveikatą, kuria jau buvo galima ir suabejoti. Gydytojas Benas – autobiografinis personažas su dvasios svarstyklėm, efektingais vaistais.

       Turiningas vienas atskirai paimtas sakinys, kuriame ir skleidžiasi aputiško pasakojimo ypatingumas. Čia nėra trivialumo, eklektikos, nenorima šokiruoti, sarkastiškai gelti. Čia susirūpinus kalbamasi, pasakojama, klausiama, įsimąstoma, švelniai juokaujama. Nelekiama į jokį aiškų tikslą – kur nuskubėsi, kur pavėluosi? Esama LĖTUMO išminties. Sutelkti dėmesį į kiekvieną vaizdą, įsijausti į detalę, pajusti išgyvenimą, išgirsti abejonę – ar besugebam taip skaityti? Daug šnekamųjų intonacijų, neįprastai išlankstoma sakinių sintaksė, pristabdanti lėkimą eilutėmis. J. Aputis nebūtų J. Aputis – stiliaus mikrostruktūros meistras: mobiliojo telefono spaudo „spurgelius“, ne mygtukus, ir ne karvė, o „karvaitė“, ir „informacijos katuomenė“, ir marškinių „kojovės“, ir katinas burnoja „po pelių“, ir dar visokių kalbos gražumynų pridaigstyta.

       Recenzijos pavadinimas švystelėjo novelės „Vieškelyje džipai“ paskutiniame sakinyje. Kaime pagrobiamas kaimynės vaikas. Senuko Milašiaus „ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise skraidė obelys, kur grūmojo genties pirštas“ (p. 44). Gentį išskirdama kaip esminį žodį, bandau pasakyti, kad naujoje J. Apučio knygoje mažąja prozos forma pasiekta epinio apibendrinimo.

       Literatūra ir menas
       2005 07 15