Poetas Arnas Ališauskas įsitikinęs, kad finansinio intereso neturintis literatų balsas, išsakantis tikrąją knygų vertę, turi būti labiau girdimas. „Masė turi teisę rinkti perkamiausias knygas, bet ne vertingiausias“, – sako jis kalbėdamas apie knygų rinkimų situaciją Lietuvoje. Jo paties antroji poezijos knyga „Rentgeno nuotraukų albumas“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto buvo išrinkta kūrybiškiausia 2007-aisiais išleista knyga. A. Ališausko nuomone, šis specialistų – literatūrologų dėmesys jam buvo maloniai netikėtas.

      Tą penktadienį, kai Jums buvo įteikta premija, nustūmėte į šalį padėkos kalbą ir pasvarstėte apie įvairių knygų rinkimų situaciją Lietuvoje. „Iš tiesų apie krepšinį, žemės ūkį ir knygas supranta visi, kas netingi. Geriausias knygas renka televizija, įvairūs žiūrovai ir interneto vartotojai. Visi, kas tik nori. Literatų, literatūros kritikų balsas menkiausiai girdimas. Bet kam rūpi, tie girdi“, – sakėte. Ko, Jūsų nuomone, trūksta knygų apdovanojimo srityje?


      Kažkada žiūrėjau TV laidą su legendiniu rusų žurnalistu Vitalijumi Korotičiumi. Kai jo, grįžusio iš Amerikos, paklausė, kas ten labiausiai piktino, jis atsakė: agresyvus bukumas (originale – „žlobstvo“), pakeltas į aukštą lygmenį. Tai va – mes juokiamės iš Gariūnų prekeivių, kurie iš klaikių sportinių kostiumų peršoko į klaikius raudonus švarkus, vėliau į vardinius kostiumus ir, patekę į gyvenimo būdo žurnalus, jaučiasi svarbūs, protingi ir įtakingi.


      Bet visi, kam rūpi, žino – tai visuomenės popsas, neturintis nieko bendra su vertybių kūrimu.

Deja, daugybė knygų – toks pats popsas, aprengtas gražiais viršeliais, bet garsiai ir agresyviai pretenduojantis į tikrą literatūrą bei mulkinantis žmones. Suprantu, kad masinis skaitalas turi būti, ir jį leisti siekiant pelno – joks nusikaltimas. Bet pastangos jį „prastuminėti“ kaip tikrą daiktą yra bjaurios.

Todėl finansinio intereso neturintis literatų balsas, išsakantis tikrąją knygų meninę išliekamąją vertę, turi būti girdimas, o ne dangstomas visokiais leidyklų ar knygynų „top dešimtukais“, kurie iš esmės tėra reklamos akcijos. Štai to man ir trūksta, kaip klausėte, knygų apdovanojimo, tiksliau – knygų įvertinimo srityje.


      Dar vienas pavyzdys iš gyvenimo: dabar madingi visokie dainų dešimtukai – visiškas šeštadieninis opiumas liaudžiai, bet netgi ten vertintojai – muzikinė profesūra, išsilavinę ir patyrę atlikėjai ar muzikologai. Taip turi būti ir knygų rinkoje: masė turi teisę išrinkti perkamiausias knygas, bet ne vertingiausias.             


      Jūsų knygą išrinko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologai. Tad ką Jums reiškia šis apdovanojimas?


      Ką ir kiekvienam premijuotam žmogui – maloniai netikėtas dėmesys, jaudulys ir pinigai.

Be to, dar vienas patvirtinimas, kad poezija nėra neaiškus daiktas iš kažkokio hermetiško paralelinio pasaulio, o skaitoma ir suprantama. Kaip dialogas ar laiškas butelyje, į kurį kartais gaunu atsakymų.     


      Pakalbėkime apie Jūsų naujausią knygą, kuri pasirodė po vienuolikos metų nuo pirmosios poezijos rinktinės „Prisukama karalystė“ (1996). Kodėl reikėjo tiek laiko subręsti „Rentgeno nuotraukų albumui“?


      Pirmiausiai malonu, kad mano pirmąją knygą pavadinote rinktine. Kadangi ji buvo pirmoji ir vienintelė ilgus vienuolika matų, rinktinės epitetas neprasilenkia su tiesa. O klausimas apie tuos vienuolika metų – keista, bet dažniausias, kurio sulaukiu išėjus knygai. Negaliu atsakyti nieko naujo, tik pakartoti, ką esu kalbėjęs: rašiau taip, kaip „rašėsi“ – kartais produktyviai ir lengvai, kartais – sunkiai ir lėtai. Gal pro sukąstus dantis ir juodą darbą būčiau išspaudęs ir daugiau eilėraščių ar net knygų, bet esu tinginys ir nematau prasmės kankintis. Rašyti turi būti malonu, antraip kam tuo užsiimti.       


      O apskritai laiko, terminų kategorijos, kalbant apie literatūrą, – truputį „ne į temą“. Kam dabar įdomu, kad G. G. Markesas „Patriarcho rudenį“ rašė septynerius metus, o A. Mickevičius kažkurią rimtųjų savo poemų, berods „Vėlines“, – mėnesį? Čia gi ne sportas, literatūra – ne sprintas ir kuriama ne greitesniam laikui, o amžinybei. Pats suprantu, kad žiauriai patetiškai skamba, bet ką man daryt, jeigu taip iš tikrųjų yra...    


      Išleistos knygos rodo, kad ir likote poezijoje. Sakykite, iš kur tokia Jūsų ištikimybė?


      O iš kur jūs ištraukėte, kad esu ištikimas poezijai? Aš kasdien laužau ištikimybę jai su kinu, teatru, fotografija, daile ir su daugybe kitų įdomių dalykų – menų pasaulyje aš poligamas.       


      Ką sudėjote į poezijos knygą „Rentgeno nuotraukų albumas“? Kas Jums joje svarbiausia? Iš ko ji gimė?


      Į poezijos knygą „Rentgeno nuotraukų albumas“ sudėjau daugiau nei keturiasdešimt eilėraščių. Svarbiausia man – pats faktas, kad ją parašiau ir leidykla išleido. O iš ko gimsta poezija, nesu kompetentingas atsakyti – neturiu teisės kištis į Dievo reikalus...  


      Ar galite palyginti save kaip poetą: koks buvote pirmajame rinkinyje ir koks antrajame? Ar pats jaučiate kokį skirtumą?


      Pirmasis rinkinys buvo laisvesnis nuo žinojimo – čia ir jo stiprybė, ir silpnybė. Kažko nemokėdamas, gali padaryti gražių liapsusų – juk gražu, kai vaikas, deklamuodamas eilėraštį, sušvepluoja ar suklysta. Bet kartu ir labai stengiesi tai padaryti gerai, dėl ko galutinis rezultatas kartais būna dirbtinokas. O šiandien pats autorius, t.y. aš, tiesiog laisvesnis – kaip laisvesnis kiekvienas vienuolika metų vyresnis žmogus.     


      Ir kokios temos šiandien Jus, laisvesnį autorių, domina labiausiai?


      Labai patiko S. Parulskio atsakymas į analogišką klausimą, kas jį domina: Dievas ir bobos.

Mane domina labai daug dalykų, kuriuos apibendrinti galėčiau gal taip: tiesioginiai ir išvestiniai Dievo buvimo įrodymai. Ar aš čia ne per sudėtingai?  


      Apie ką rašote šiandien?


      Šiandien apie nieką nerašau. Klausausi Vytauto Kernagio baladžių ir truputį apgailestauju, kad gyvenimas nedavė progos Jam padėkoti, nes būtent Jis savo dainomis man, dar paaugliui, atidarė poezijos esmę. Buvo mokyklos programa, eilėraščiai joje, bet tai buvo skaitymas, ir tiek. O išgirdęs V. Kernagį supratau S. Gedą, M. Martinaitį – taip ir prasidėjo...

      Kalbėjosi Monika Kutkaitytė
      lrt.lt, 2008 03 22