tekstai.lt

Elena Bukelienė. Ketvirtas romanas (Gasparas Aleksa. Fabricijus sprogdina arklius, 2006)


b_130_182_16777215_0___images_stories_reklama_aleksa_fabricijus.jpg       Gasparas Aleksa. FABRICIJUS SPROGDINA ARKLIUS. – Vilnius: Petro ofsetas, 2006. – 220 p.

 

       „Fabricijus sprogdina arklius“ – ketvirtas Gasparo Aleksos romanas. Tai autorius, savo romanams nepristingantis vis naujos ir įdomios medžiagos. Jis atsinešė į literatūrą turtingą profesinę mediko patirtį, kurią nemažiau profesionaliai, tik jau ne kaip gydytojas, o kaip rašytojas, transformuoja literatūriniuose tekstuose. Nereikia būti nė patyrusiu „pėdsekiu“, kad pastebėtum, kaip paties rašytojo gyvenimiškos patirties storėjantis klodas, jo dvasinių intelektinių interesų kaita tampa kūrybiniu impulsu naujai knygai atsirasti.

       Darbas su neįgaliaisiais, grįžimas tėviškėn, žurnalo „Bičiulis“, skirto neįgaliesiems, leidyba – toks tikroviškasis romano „Fabricijus sprogdina arklius“ pagrindas. Bet, žinoma, tai tik durys į tam tikros krypties kūrybinę erdvę, kurios užpildymas gali būti ir sėkmingas, ir nelabai. Reikia iš karto pasakyti, jog, formaliai vertinant, parašytas įtaigus, išmoningai literatūriškai sukonstruotas romanas. Sunkiai sužaloto ligonio (motinos smūgio lazda sulaužyta kaukolė) košmariški sapnai, iš pasąmonės išnyrantys „netvarkingi“, trūkinėjantys, į nuoseklų siužetą vargiai susiklijuojantys prisiminimų fragmentai apima visą herojaus gyvenimą. Sukurtas ryškus, įsimintinas jo paveikslas. Pasirinktas įdomus pasakojimo rakursas. Autorius atviru paratekstu prisipažįsta perpasakojąs painią savo globotinio gyvenimo istoriją, dažniausiai pasakojimą pirmuoju asmeniu atiduodamas tarsi pačiam herojui, stilizuodamas pastarojo ir jo draugužių vulgarią, keiksmažodžių pilną kalbą. Jos aiškiai per daug. Atsisakydamas savo balso autorius per dažnai nusileidžia iki herojaus ir praranda galimybę kurti turiningesnį tekstą. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šis kūrinys, man regis, nėra ypač didelis autoriaus pasiekimas. Vaizduojamoji erdvė užpildyta iki kraštų. Tačiau kad asmeniška istorija, tegu ir labai įspūdinga, taptų dar ir reikšminga, neužtenka horizontalios erdvės. Pritrūksta gelmės matmens.


       Pažvelkime iš arčiau. Pastaruoju metu ne vienas autorius gręžiasi į sovietmetį, į stalininio ir postalininio socializmo laiką, kai buvo griaunami fundamentalieji valstybės, tautos ir atskiro žmogaus socialinio, kultūrinio ir dorovinio gyvenimo pamatai. Įdomu tai, kad rašytojai nekuria istorinių panoramų, o žvelgia iš arti į žmogų, įkliuvusį į socializmo „moralinio kodekso“, totalitarinės ideologijos ir gyvensenos voratinklį. R. Klimas romane „Maskvos laikas“ sutelkia dėmesį į savo kartos inteligento savijautą, nulemtą pavergtos tautos pažeminimo, stipriojo paniekos silpnajam. Jam svarbus psichologinis autentiškumas, kaip tik šiuo aspektu ieškoma tiek lietuvio, tiek ruso tautinio identiteto šaknų. R. Klimas remiasi F. Dostojevskio „Broliais Karamazovais“. Per šį kūrinį ir ne tik rašytojas veržiasi į visuotinumo erdvę.

       Ir G. Aleksos romanas yra apie visišką žmogaus paniekinimą, sutryptą jo orumą, savarankiškumą, savaiminę vertę. Žmogus nelaikomas žmogumi. Jis niokojamas fiziškai ir dvasiškai. Tai yra baisiausia, kas gali ištikti laikiną šios žemės gyventoją, kad ir koks „nereikšmingas“ jis atrodytų.

       Fabricijau, tu nesi pajuokos objektas, kurio gyvenimą dėl menko proto lydi kvaili nutikimai, tu nepanašus į marionetę, kurią galima stumdyti iš kampo į kampą, nepavadinsi tavęs ir klounu, iš kurio galima tyčiotis.

       Ką iš tiesų veiki šiam pasaulyje?

       Niekas nepajėgtų apsaugoti tavęs nuo sumauto gyvenimo – nei aš, nei joks žmogus, net galingiausias. Tu pats – irgi neapsisaugosi. Tu panašus į atjunkytą nuo kalės šunelį, kurį šeimininkas, bausdamas už neklusnumą, įmetė į alkanų kalėjimo žiurkių narvą.

       Ar iš tikrųjų žemėje nebeliko žmonių, kurie su tavimi elgtųsi dorai? O gal visų nelaimių priežastis – tu pats? (p. 126–127).

       Kodėl taip atsitiko? Kas kaltas? Kas valdo žmogaus likimą? Ar galėjo būti kitaip? Autorius drauge su savo herojumi Fabricijumi, neįgaliųjų pensiono gyventoju, kelia šiuos dostojevskiškus klausimus, tačiau mano, jog atsakymų ieškoti beviltiška. Vienareikšmių tiesų gal ir nėra, bet gilintis, ieškoti juk visada verta. Tam romane sukurtos visos prielaidos. Be Fabricijaus, yra čia ir daugiau „karamazoviškų“ veikėjų (kunigas Tomas). Pagaliau ir pats autorius – Fabricijaus istorijos pasakotojas – dalyvauja siužete kaip veikėjas-gelbėtojas. Tačiau rašytojas kelia sau kitą, pripažinkime, – lengvesnę kūrybinę užduotį. Jam atrodo svarbu autentizuoti paviršių, dar kartą įvardyti sovietmečio ženklus, tuos savaiminius blogio židinius, prie kurių vieni šildėsi, kiti degte sudegė. Kas tas šeimininkas ir kas tos alkanos kalėjimo žiurkės, – visiškai aišku. Iškalbus epizodėlis, kai kalėjimo kameroje pelės išsitraukia iš kunigo Tomo daiktmaišio rožinį, suvertą iš sudžiovintų duonos gumulėlių, ir ima jį kramsnoti. Pakanka romane ir tiesioginių, ne simbolinių laiko požymių – rezistencija, stribai, Sibiras, kolchozas, saugumiečių veikla, kalėjimai, „psichuškės“, nužudytas kunigas ir kt. Išorinis epochos paveikslas nutapytas lakoniškai, bet meistriškai – konkretus, individualizuotas, nestokojantis dramatiškų ir ironiškų spalvų. Šeimininko-okupanto galios aiškios, lietuvio pasipriešinimas joms taip pat neišgalvotas. Lieka tik išsiaiškinti, kuo čia dėtas Fabricijus Paukštė, koks – vienpusis ar abipusis – jo likimo ryšys su epochos diktatu. Tiesaus vienpusio ryšio esama: gimęs kalėjime ne kaip mylimas vaikas, o kaip įrankis už visuomeninio turto grobstymą nuteistai motinai išsigelbėti; pabėgęs iš vaikų namų ir galėjęs ramiai užaugti pas jį mylėjusius Teofilę ir Mamertą netenka ir jų, nes Mamertą paguldo miestelio aikštėje, o Teofilę išveža. Benamystė, kerštas (sudegina kolūkio arklides), politinis chuliganizmas (plakate išbado Leninui akis), kalėjimas, valkatavimas, girtuoklystė, Vilguvos neįgaliųjų pensionas, Avilių psichoneurologinis pensionas… Taip vis didėdamas sniego kamuolys nesulaikomai ritasi nuo kalno, Fabricijui nelabai net susimąstant, kas jo laukia pakalnėje. Ne kartą autorius apdovanoja veikėją taikliais epitetais: „kalėjime gimęs šiukšlelė, vaiknamio utėlė, kaliūzės žiurkė, tikras valkata ir girtuoklis“; „gyvenimo laužytas ir gniuždytas klipata, amžinas nenuorama – artistas ir donžuanas“. Tačiau charakteristikos ironija nukreipta ne tiek į herojų, kiek į tuos, kurie jį tik tokį mato. Fabricijus autoriaus vertinamas su meile ir užuojauta – ne kaip piktadarys, o kaip auka. Ir čia jau turėsime pripažinti, kad didieji istorijos krumpliaračiai, prieš kuriuos jis tikrai bejėgis, tiesiogiai jo gyvenimo kokybės nenulemia; mūsų valkatėlė kenčia ne nuo jų, o nuo pačių mažiausių laiko mašinos sraigtelių – nuo „padorios“ visuomenės, nuo eilinių komunizmo statytojų. Štai tų teisuolių nuosprendis: „Vilguvos pensiono globotinis Fabricijus Paukštė dėl gyvenimo būdo, nesuderinamo su moraliniu komunizmo statytojo kodeksu, privalo būti globojamas specialioje įstaigoje“. Sukrečiantį įspūdį romane pirmiausia ir palieka ne tas nelaimėlis keikūnas, šiluminių trasų gyventojas, o jo morale susirūpinę teisuoliai. Vaikų namuose jį mušė Budelis kareivišku diržu su sagtimi, prieglaudoje, ligoninėje žeidė, žemino, niekino visi – nuo valytojos iki gydytojo, psichiatrinėje sekamas kiekvienas jo žingsnis ir žodis, kol pagaliau sanitaras tvoja lazda per galvą. Aplink Fabricijų – keisti, neapykantos ir pykčio pritvinkę žmonės, valdomi nuasmenintos kolektyvinės sąmonės, silpnesnio akivaizdoje reiškiantys savo valią ir galią. Jų viršūnė – neįgaliųjų pensiono direktorius Bronislovas Kuropatkinas. Tai tarsi anų laikų oficialus mūsų visuomenės provaizdis. (O kiek šiandienos variantų?) Romane regime žmogaus esybę nuvertinantį ir etiškai nužmoginantį sovietinės sistemos mechanizmą. Ne tiek nusikaltėliams, kurių čia ištisa galerija, kiek pačiai visuomenei priešinama veiksminga kunigo Tomo etika, absoliutus savęs išsižadėjimas ir pasitikėjimas, gerumas ir meilė, krikščioniška aukos ir kančios samprata, Dekalogo moralė. Šioje vietoje taip ir norisi prisiminti A. Schweitzerio visuotinę etikos formulę „Didi pagarba gyvybei“, kuri ir šiuolaikiniame pasaulyje ne tik nėra tapusi fundamentaliu žmonių bendrabūvio pamatu, bet vis dar lyg ir tolsta nuo to. Sovietinė sistema su kunigu susidoroja kaip su didžiausiu ir pavojingiausiu savo priešu.

       Gaila, kad šių dviejų nuo Kristaus laikų aktualių etikos koncepcijų susidūrimas G. Aleksos romane paliktas užuominų, kasdienio mąstymo lygmeny, neišplėtotas nei psichologiniu, nei filosofiniu aspektu. Kunigo pasaulėžiūros ir laikysenos problematikai skirta tik pora nedidelių fragmentų. Dėl to romano kompozicija – tarsi neproporcingai pakrautas laivas, kuris plaukia pasviręs: Fabricijaus „svoris“ skandina, pusiausvyros nesugrąžina ne tik kunigo Tomo, bet ir kitų (pvz., Dorotėjos) paveikslai.

       Nelaimingasis Fabricijus Paukštė, taip ir neišskleidęs visu pločiu pakirptų savo dvasios sparnų, vis dėlto palieka savotiško maištininko įspūdį. Sunku būtų vienareikšmiškai teigti, kad romano herojus jaučiasi atsakingas už savąją būtį, kad yra aktyvus mąstydamas apie savo ateitį. Jis neturi egzistencinės perspektyvos. Jo intelektinės galimybės ribotos. Tačiau autorius yra tam, kad mūsų mintį pakylėtų aukščiau Kuropatkino.

       Vis dėlto Fabricijus išlieka patrauklus. Jo vidinė esmė nusakyta romano pavadinimu. Fabricijaus dvasia blaškosi, nerimsta, kaip tie liepsnojantys arkliai. Gražus tas negęstantis jo sielos gaisras – meilė ne pagimdžiusiai, o priėmusiai motinai Teofilei, kurios ieško ir šaukiasi sunkiausiomis akimirkomis. Meilės kaip vienintelės žmogišką gyvenimą liudijančios galios aukštinimas eina per visą knygą. Tai – šviesos ir šilumos šaltinis, be kurio nėra šeimos, namų jaukumo, saugaus buvimo.

       Taigi G. Aleksos romanas palieka dvilypį įspūdį. Jame daug tikrumo, žmogiškos šilumos ir išminties. Nemedikas vargiai sugebėtų žvelgti į ligoninės tikrovę, į kančios ir košmarų pasaulį iš vidaus ir perteikti tokį adekvatų suluošintų kūnų, fizinių ir dvasinių ligonio būsenų, potyrių meninį paveikslą. Patikimo tikroviškumo daug visoje knygoje, tik kartais suabejoji, ar autorius neužsižaidžia tais paviršiaus atitikmenimis, pamiršdamas menui būtiną vertikalią perspektyvą.

       Metai, 2006 Nr.6