tekstai.lt

Teismas eina, arba, Fabricijau, būk geras, nebesprogdink arklių... (G. Aleksos knygos pristatymas, 2006)

b_250_167_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_food_aleksa_teismas.jpg      Naujojo romano autorius ir jubiliejų švenčiantis Gasparas Aleksa, atsiprašęs, kad nerimtai viskas išėjo, pakvietė į ne tik teisingos rašytojos, bet ir teisingos šeimininkės Violetos Šoblinskaitės gavėnios penktadienio susitaikymo vakarienę, patiektą ant sovietmečio Tiesos, Pravdos, Izvestijų laikraščių...

      Penktadienio pavakarė. Valanda iki renginio. Persimetu keletu žodžių su rašytoju Gasparu Aleksa. Naujosios knygos dar nė akyse nemačiau, bet pavadinimas skamba žiauriai, todėl ir klausiu, kodėl jis toks? O rašytojas mįslingai šypsosi ir dar mįslingiau atsako, kad pavadinimas atsirado prieš trejus metus, dar tada, kai buvo bebaigiąs trečiąjį romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“. Še tau kad nori... Gaunu knygą su karštu autografu... Skaitosi lengvai, – sako autorius. Iki renginio – valanda... Puolu skaityti.

      Taip... visko matė Maironio namų sienos, bet to dar nebuvo.

      Skelbta taip: „Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, leidykla „Petro ofsetas“, Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia Jus pasveikinti rašytoją Gasparą Aleksą, švenčiantį 60-ąjį gimtadienį, ir sutikti naujausią jo romaną „Fabricijus sprogdina arklius“. Ir vakaras pavadintas taip svajingai: „Herojės ieško autoriaus“.

      Kaip sako gerbiamas Vidmantas K., visą vakarą jau ir galima įsivaizduoti: pašnekėjo garbusis (-ioji) literatūrologas (-ė), aktorius paskaitė ištrauką, jaudindamasis pakalbėjo knygos autorius ir... sveikino tas, tas ir anas...

      Taigi ir čia viskas prasidėjo labai iškilmingai: Gasparas Aleksa salėn įžengė apsuptas būrio moterų – ne tik apsuptas, bet dar ir apdainuotas sidabriniais „Veliuoniškio“ ansamblio vokalinės grupės (vadovė J. Žemkauskienė) balsais (taip ir dera sukaktuvininkui!), pristatytas kaip naujos knygos „Fabricijus sprogdina arklius“ autorius ir... pasodintas...

      ... viena po kitos stojosi moterys ir mergaitės (V. Šoblinskaitė, A. Rudžianskaitė, E. Striogaitė, D. Čepauskaitė, J. Onaitytė, kt.), prisistatinėjo Dorotėjos, Adomės, Judos, Kamilės, Margaritos, Mergaitės su dalgiu, Pašautos vilkės, Grojančios lumzdeliu vardais ir skaitė ištraukas iš G. Aleksos parašytų knygų – ne tik pastarųjų metų romanų (jų rašytojas jau išleido keturis), bet ir dramų knygos bei poezijos rinkinių. Tie, kurie skaitė G. Aleksos knygas, turėtų prisiminti, kad jo vaizduojamos moterys, deja, nėra nei laimingos, nei gražios, išoperuotos, su negaliomis, skaudžiais patyrimais... O dar perskaityta ištrauka iš naujojo romano supažindino su pagrindiniu veikėju Fabricijumi, kuris... sprogdino arklius. Oras ėmė kaisti ir, kaip sakoma, pakvipo paraku...

      Atsistojusi teisėja (V. Šoblinskaitė) iškėlė klausimą: ką galima daryti su tokiu autoriumi? Ir tuoj pat įsakė Veliuonos „stribams“, pasirėdžiusiems jau primirštomis sovietinės armijos uniformomis, jį suimti (aha, štai, pasirodo, kam herojės ieškojo autoriaus – surengė linčo teismą!). Nesaldu, oi, nesaldu buvo pasmerktam rašytojui stovėti raudona moteriška kojine supančiotomis rankomis, saugomam dviejų ginkluotų stribukų... Ir tai dar ne viskas. Griežtoji teisėja įspėjo rašytoją, kad viskas, ką jis pasakys, bus panaudota prieš jį, ir leido tik atsakinėti į knygų herojų klausimus. Pasipylė – Adomė (iš romano „Ėriukėlis stiklo ragais“) teiravosi, ar autorius nespekuliuoja jos silpnumu, Juda (iš romano „Pusė Obuolio Ievai“) griežtai paklausė: Ar suradai, bjaurybe? – į romano viršelyje G. Aleksos pasirašytą koketišką atodūsį Tebeieškau tavęs, Ieva..., Kamilei (iš romano „Adomo broliai ir moterys“) kilo klausimas, kodėl pelninga chirurgo profesija buvo iškeista į rašytojo, Margarita (iš dramų knygos „Mergaitė ir apaštalas“), išgirdusi, kad autorius baigęs dar ir scenaristų kursus, domėjosi, ar negana tų diplomų, kitos klausinėjo, kiek bevardžių moterų dangstėsi rankšluostėliais, kada bus parašyta knyga, kurią galės skaityti geros mergaitės, ko gi reikėję grūstis į Veliuoną, ir t. t., ir pan. Autorius sukosi, raitėsi, prakaitavo (sūrų prakaitėlį ir ašaras šluostė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė), atsakinėjo, bet herojų savo nekaltumu neįtikino...

      Atiduodamas tėvo Veliuonoje surastą laimės pasagą, kuri yra pavaizduota ant naujojo romano viršelio, už rašytoją savo kūnu stojo Gasparas Aleksa Jaunesnysis, knygos „Fabricijus sprogdina arklius“ dizaineris.

      Išteisintasis „stribams“ už darbą pažadėjo atlygį, o savo kūrinių herojes ir ansamblietes apdovanojo gražiausiomis pavasario tulpėmis (tiesa, vieną žiedą dar prieš vakarą iš puodynės nugvelbė gerbiamas poetas D. Kajokas, vėliau prisipažinęs, kad... nesusilaikė).

      Viskas šį vakarą buvo atvirkščiai. Net ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas P. Palilionis atėjo sveikinti kolegos su sieloje susikaupusiais priekaištais: ko, girdi, G. Aleksa tik vieną dieną tepabuvęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju, ko buvęs vilniečiu atvažiavo į Veliuoną, paviliojo Kauno poetę, ko buvęs daktaru patapo rašytoju?.. P. Palilionis, romanų herojus išvadinęs antiherojais, apšaukęs rašytoją melagiu, vienu įdomiausių literatūros žmonių, sprogdinančiu mūsų suvokimą apie literatūrą, visų Kauno rašytojų ir Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos vardu apjuosė jubiliatą vardine tautine juosta su ąžuolo lapais...

      Sveikintojai suvažiavo iš visos Lietuvos. G. Aleksą sveikino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, jam dėkojo žmonės iš Vilniaus, Šakių, Ukmergės, Kupiškio, Jurbarko žmonių su negalia draugijų, veliuoniškiai su seniūnu, kolegos rašytojai, „nemuniečiai“, „šeimininkės“, draugai, pažįstami, giminės...

      Naujojo romano autorius ir jubiliejų švenčiantis G. Aleksa, atsiprašęs, kad nerimtai viskas išėjo, pakvietė į ne tik teisingos rašytojos, bet ir teisingos šeimininkės V. Šoblinskaitės gavėnios penktadienio susitaikymo vakarienę, patiektą ant sovietmečio Tiesos, Pravdos, Izvestijų laikraščių...

      Romano „Fabricijus sprogdina arklius“ teismas eina... Fabricijau, ir man regisi, jog kur kas svarbesnis – mūsų dvasios pasaulis, kur viešpatauja kitokia tvarka...

      P. S. Prieš renginį tespėjau perskaityti penkiasdešimt puslapėlių... Ačiū Aukščiausiajam, ne – Autoriui, jog ne taip jau ir lengvai skaitosi naujasis romanas. Turės darbo literatūros vertintojai... Tebūnie.


      Irma Balčiūnienė

      Nemunas
      2006 04 13