,,Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: ,,Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du ,,Nemuno“ klausimai Gasparui ALEKSAI:


       I


       – Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?


       II


      
– O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

 

 

       I


       Net rašydamas paprasčiausią tekstą žurnalui ar laikraščiui vis bijau: ims ir įsivels tarp eilučių kaimyno šuns įkyrus balsas! Jis jau ketveri metai nepaliauja be perstojo lojęs po pat langais. Kvailokas šunėkas. Apsėstas blusų. Jei akimirką nutyla, tai tuoj pat ima kasytis į būdos stogą. Gremžia taip stipriai, kad virpa namo siena, už lango krūpčioja jazmino krūmai ir tujų viršūnėlės. Gal iš jo turėčiau mokytis kantrybės, šuniškos drąsos gyventi?


       Gal... Bet paleistas nuo grandinės šunelis geriausiu atveju aplos mane, o pakui puls laižyti savo šeimininko rankas.


       Gailesčio šuniui sandas, tiesą sakant, gerokai nuvalkiotas. Pirmasis buvo Jonas Biliūnas, paskutinis iš mano skaitytų – bene Jonas Mikelinskas, kurio naujausia apysaka ,,Mūsų emocijų vagis“ publikuojama „Metuose“.


       Sunku paaiškinti, kodėl rašydamas apie kūrybinę drąsą noriu pasislėpti po šuns kauke. Man gaila skaitytojų, kurie žavisi ir tiki visomis pastarųjų laikų „realijomis“ – šuns metais, horoskopais, karmomis, maximos velykomis, pilietine visuomene ir begale kitų fantomų, po kuriais slepiasi ne kas kita, kaip aštriadantis Didysis Anonimas. Grupinių prietarų ir kaukių gausa liudija ir apie intelektualų aruodus, pilnus iliuzijų ir netiesos. Ar rašytojų intelektualinės pratybos straipsniuose, esė ir knygų anotacijose nepatvirtina Nietzsche’s teiginio, jog tiesa yra melas, be kurio negalime egzistuoti?


       Išsiilgau pavasario garsų. Linksmai prie šaltinio savo giesmes plakančių lakštingalų, retkarčiais ievoje sukvatojančios gegutės, kuosų ir varnų peštynių dėl nakvynės ąžuole, kai išperėti vaikai nebetelpa viename medyje... Tada, kai nakties tylą drumsčia tik sidabriniai lakštingalų balsai, užmirštu kaimyno šunį. Nebegirdžiu jo. Tačiau šuniška pareiga neduoda ramybės. Šuo pradeda loti manyje pačiame. Loja ir loja. Giliai viduje kiauksi, sąmonės karūną drasko, smelkiasi į pasąmonę. Tai laikinai atbaido Nietzsche’s, Heideggerio ir Freudo fantomus. Pradedu džiaugtis laisve. Galiu užmigdyti kompiuterį ir aplankyti kapinaites, kuriose dūli mano artimieji, galiu nusileisti prie Nemuno, braidyti po pievą, pasikalbėti su pirmu sutiktu veliuoniškiu...


       Pasiutusiai norisi rašyti apie kitus dalykus ir taip išvengti kūrybinės drąsos temos. Manau, jog sukurti gerą eilėraštį ar romaną visada labai sunku. Šiais laikais vien talento tam nebepakanka. Kita vertus, drąsos kūryboje bent jau aš nesiečiau su talentu. Talentą savyje galima užgniaužti, nužudyti, pragerti. Lietuvio rašytojo drąsą siečiau su psichiškai sveiko savižudžio nebyliu šauksmu. Šauksmu būties erdvėje. Regis, svarbu suspėti ir laiku riktelėti ties praraja, kuri šiandien atsivėrė tarp piliečio ir vartotojo, tarp būties ir kūrėjo. Pastaroji būsena – tai tikriausiai nuolatinė menininko būsena.

Visuomenei gal svarbiau rašytojo pilietinė drąsa...


       Tarkime, Paulis Celanas nusižudė pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Išgyvenęs holokaustą, pasak George Steinerio, jis parašė tai, kas – tam tikra prasme – neišsakoma žodžiais. Aušvice nacių įvykdytų žydų žudynių metafizika yra persunkusi visus P. Celano eilėraščius. Skaitydamas juos suvokiau nežmonišką siaubą, pulsavusį poeto prote ir pasąmonėje. Bet nežinodamas eilėraščių konteksto, vien perskaitęs užuominą apie savižudybę, imi gana keistai mąstyti... Savižudis... Gal net – psichas... O žavi kūrybos savitumas, žodynas, raiškos priemonės!


       P. Celano kūrinių originalai ir vertimai darė įtaką ne vienam lietuvių poetui.


       Ne vienas mokėsi iš jo. Bet... Anokia čia kūrybinė drąsa?! Veikiau vertimasis per galvą, eksperimentavimas.


       P. Celanui didžiulę įtaką darė M. Heideggeris. Jis analizavo filosofo ,,Būtį ir laiką“, gana įdėmiai studijavo jo pateiktas Hölderlino, Traklio kūrinių interpretacijas. Dar įdomiau, jog, pasak G. Steinerio, radikaliai novatoriškas P. Celano žodynas ir sintaksė perdėm heidegeriški. Neabejojama, jog abu intelektualai buvo kūrybos draugai. Tačiau M. Heideggeris – dėl niekam nežinomų priežasčių! – laikėsi kitokios pilietinės pozicijos. Jis pritarė naciams, o gal tiktai klaikiai tylėjo... Trumpai drūtai: po 1945 m. jis elgėsi kaip tikras bailys ir tapo jau nugalėto ir pasmerkto Didžiojo Anonimo įkaitu.


       P. Celanas prieš savižudybę apsilankė pas M. Heideggerį Todtnaubergo troboje. Vienintelis liudininkas – eilėraštis ,,Todtnauberg“. Mirties vėjas nusinešė bičiulių pokalbio paslaptį ir poeto gyvybę. Poetas savo drąsa pralenkė visus filosofus, nes dar nė vienas jų taip giliai nesuprato ir neatskleidė nacizmo blogio ir žmogiškojo pasirinkimo svarbos.


       O kas lietuvių literatūroje giliau už Dalią Grinkevičiūtę atsiminimų knygoje ,,Lietuviai prie Laptevų jūros“ atskleidė sovietų esmę ir nusikaltimų mastą?


       Man apmaudu, kad mes niekaip negalime išsiveržti iš epochos, kurioje karaliauja „naujieji“ ir „senieji“ lietuviai, paklūstantys pamatinei Heideggerio, o ir Nietzsche’s ar Freudo taisyklei – visa, kas yra, yra žmogus. Bėda, kad pas mus žmogus suvokiamas vien kaip biologinė rūšis... Viskas Lietuvoje dabar „sužmoginta“ pačia agresyviausia forma. O į kūrybinę drąsą pretenduojantys lietuvių rašytojų kūriniai tebekovoja su praeities fantomais... ir apokalipsėmis. Drįstu netikinėti modernia apokalipsės kauke. Mūsų laukia kur kas didesni išbandymai.


       Biologizuotai popsinės ideologijos propagandai „pajungtos“ visos šiuolaikinės informacijos priemonės. Lietuvoje vyksta dvasios okupacija, ir beveik negirdėti intelektualų, kurie tam priešintųsi. Jaunimą skiria beribė virtuali dykuma, o vyresniųjų beveik niekas nesieja. Ir net siekiamybė – europinė dvasia, pilietiškumas, laisvė! – nepajėgi tapti naujaisiais dievais ar dievukais, nes niekur nebepabėgsime nuo senojo Dievo, o labiausiai – nuo Mamonos.


       Kaimo įkyruolio šuns balsas tūkstantį kartų malonesnis už garsus daugiabučio cementinėje dėžėje, kurioje dvidešimt metų buvau įkalintas Vilniuje. Tada neapleisdavo baimė, jog vieną naktį ūmai prakiurs visi kanalizacijos vamzdžiai ir aš paskęsiu kaimynų išmatose... Vis mąstydavau: kada pagaliau baigsis manoji tremtis, kada vėl galėsiu sugrįžti į gimtąsias vietas? Panašią baimę savo kūriniuose meistriškai aprašė Ričardas Gavelis. Gaila, jog šis drąsus ir talentingas žmogus, skambinęs dvi dienos prieš mirtį, nesurado manęs...


       Šiandien pagaliau ryžausi visam laikui sugrįžti tenai, iš kur buvau išėjęs. Ir labai džiaugiuosi. Nors žinau, jog niekados nebūsiu filosofas anei astrofizikas. Bet dėl to mano žmogiškoji vertė nė kiek ne mažesnė. Taip pat ir drąsa rašyti tai, ką skaitys kiti žmonės, neprideda vertės mano asmeniui... Kartais juk jaučiuosi klaikiau už pagiriojantį valkatėlę, per didžiąsias šventes įslinkusį į bažnyčią. Jam taip svarbu, kad visas miestelis matytų – šiandien jis blaivas!


       Kas supras, kaip smagu kasdien atrasti nors mažutėlaitę smulkmenėlę, kuri dar kartą patvirtintų, jog kiekvienas šalia manęs gyvenantis žmogus – nepakartojamas...


       Kai sėdu prie tuščio popieriaus lapo, kuris gali tapti naujo romano pradžia, sakau sau: privalai jaustis tarytum Bruno Ferrero miniatiūros vaikas, sėdintis ant jūros kranto ir piešiantis. Jo darbu negali atsistebėti motina:


      
– Koks gražus piešinys! Ką jis reiškia?

       – Tai Dievo paveikslas.

       – Bet niekas nežino, kaip atrodo Dievas.

       – Kai baigsiu piešti, žinos visi!


       Aš neįsivaizduoju kūrybinės drąsos be meilės. Net ir tuomet, jei tegalėčiau mylėti tik utėlėtą kaimyno šunį...  

 

       II


       Mano kraštietis ir netgi giminaitis Petras Cvirka buvo ne vien jautrus, bet ir bailokas žmogus. Tą patyriau iš jo artimųjų, iš amžininkų pasakojimų. Humoras ir išdaigos, kartais ne visai juokingos, buvo viena iš kaukių, po kuria rašytojas slėpdavo savo silpnybes.


       Kalbėdamasis su P. Cvirkos seserimi Izabele, o ir su kitais netoli jo anuomet buvusiais žmonėmis, patikėjau, kad sovietinė sistema rašytojo atsikratė. P. Cvirka mirė ne sava mirtimi. Jis buvo nužudytas. Dvikovą su Didžiuoju Anonimu rašytojas pralaimėjo... Jo nebėra, ir niekas niekada nesužinos, kas vijo jį į neišvengiamą pražūtį – drąsa ar baimė...


       Mudviejų pažintis su poete Danute Paulauskaite per kažkurį Poezijos pavasarį tęsėsi dvi dienas. Bet ir dabar gana dažnai atsiverčiu vėliau jos man perduotą poezijos rinkinį su nuostabia dedikacija: ,,Gerbiamas broli Gasparai, išvažiuodama į negandingą Skuodą, palieku Jums savo viešą striptizą, kad žinotumėt, jog ne Jūs vienas toks, be šarvų... D. 1990-05-27.“


       Net nebepamenu, iš kur sužinojau, jog Danutė po motinos mirties sunkiai verčiasi... Bandžiau ieškoti kelių jai padėti. Padėkojo, parašė laišką, bet jau buvo apsisprendusi... Kas tai? Drąsa? Kūrybinė laisvė?

Šiais blogerių laikais, kai griaunamos pamatinės žmonių rūšies etinės nuostatos, rašytojų kūrybinės drąsos formos, mano galva, turėtų būti adekvačios. Kokios? Tai klausimas sąžinei ir protui.


       Padrąsina filosofo Leszeko Kolakowskio žodžiai: ,,Būtis ir nebūtis, gėris ir blogis, aš ir pasaulis – tai, kas kadaise sudarė filosofinės refleksijos branduolį, – atrodo nuslopinti ir nugrūsti į tokius pat tamsius akademijos užkampius, kaip Dievas teologijos fakultetuose arba seksas Viktorijos laikais; šiais dalykais domimasi nebent istoriniu požiūriu. Tačiau tai, kas sudaro pamatinę kultūros dalį, išlieka net slopinant. Šie dalykai gyvuoja pritilę, civilizacijos pogrindyje, arba reiškiasi iškreiptais pavidalais“.

Didžiausi rašytojo kūrybinės baimės simptomai labai madingi Europos popsinėje kultūroje. Vis garsiau šaukiama: duokit kelią prastam beprasmiam skaitalui.


       Kaip Viktorijos laikų papročiai nepanaikino sekso, kaip sovietų ideologai nesutrypė lietuvių prisikėlimo dvasios, taip ir tonos bedvasių knygų neturėtų žmonių protuose palaidoti Dievo, net jei Dievo mirties teologijos skelbėjų Europoje ir Amerikoje bus milijonai...


       Šiandien naujausias baubas – globalizacija. Gal tai okupacijos sinonimas? Kol jo bijome, esame laisvi. Gaila, kad nebijome kapitalizmo, rinkos, plėšrios vartotojų visuomenės. Nors pagal Brzezinskį kapitalizmo – kaip gausybės rago! – visuomenė irgi pasmerkta žlugti. Jos žlugimo simptomai akivaizdžiai matyti jau šiandien...


       Gal tikrai esame bailiai, kad nuolatos paklūstame madai, prievartai, žiaurumui ir kvailam fiziologizmui?

Madai atsispirti bent lengviausia. Tačiau ar daug atsispiriančiųjų? O štai mane labiausiai baugina žiaurumas ir hedonizmas. Tad gal ir gerai, kad už sienos girdžiu tą kvailą kaimyno kiemo sargybinį, kuris, tegul ir duonos pluta begyvas, bent jau įspėja: svetimas artinasi

       Nemunas
       2006 02 09