56 metų poetas Gasparas Aleksa, išleidęs tris eilėraščių rinkinius, prieš metus nustebino ne tik literatūros, bet ir medicinos pasaulį. Literatūros – todėl, kad parašė pirmąjį savo romaną „Adomo broliai ir moterys“. O medicinos todėl, kad jame pabandė pavaizduoti lietuvių skaitytojams išties mažai žinomą ir pakankamai uždarą chirurgų pasaulį. Susitikti su G.Aleksa paskatino ne tik šie faktai, bet ir naujo romano „Pusė obuolio Ievai“ (leidykla „Vaga“), pasakojančio istoriją apie inkstų transplantologų gyvenimą, pasirodymas.


        * * *


       
Kiek žinau, nuo  vaikystės svajojote apie mediciną ir kryptingai siekėte tapti mediku. Kas paskatino imtis plunksnos?


        Literatūrinių ambicijų turėjau dar jaunystėje. Nuo trylikos metų rašinėjau į rajoninį laikraštį „Komunizmo vėliava“. Kadangi buvau įtikėjęs vadinamąja komunizmo teisybe, kartą parašiau labai kritišką straipsnį apie vieno kolūkio pirmininką. Nors teksto neišspausdino, tas pirmininkas buvo priverstas pakeisti profesiją, o aš buvau pagirtas, kad esu aktyvus pilietis. Be to, esu iš tos pačios Aleksų giminės, kuriai priklausė ir Petras Cvirka. Tad literatūrinės ambicijos manyje buvo tarsi užprogramuotos.


        Žinoma, kai pabaigiau Kauno medicinos institutą ir pagal paskyrimą ėmiau Šakiuose dirbti chirurgu, literatūrai neliko laiko. Mat tiesiog kliedėjau chirurgija. Būtent Šakiuose susipažinau su savo tikruoju gyvenimo mokytoju Vytautu Purliu, unikalia asmenybe, padariusia pirmą Lietuvoje klubo sąnario persodinimo operaciją. Penkerius metus trukęs asistavimas V. Purliui man tapo dar vienu traumatologijos ortopedijos universitetu.


        Atsidūręs Vilniuje, labai artimai susibičiuliavau su poetu Algirdu Verba, kuris šiek tiek prisidėjo prie to, kad aktyviai imčiausi poezijos. Jis man net atskleidė savo eilėraščių kūrimo virtuvę, į kurią retas įsileidžia. Su A.Verba mes šnekėdavomės labai atvirai, beveik nieko neslėpdami vienas nuo kito. Jau tuomet aš jam papasakodavau įvairiausių atsitikimų iš chirurgų gyvenimo, medicinos pasaulio. Jis mane nuolat perspėdavo, kad tokius dalykus turėčiau laikyti paslaptimi, nes esą bet kas juos galįs pavogti. Aš, žinoma, suprasdavau, kad tas idėjas pavogti yra labai sunku, nes, norėdamas tiksliai aprašyti chirurgo darbą, turi juo padirbėti.


        Vadinasi, jau tada turėjote slaptą mintį, kad kada nors rašysite prozą?


        Tuomet labai   daug laiko atimdavo darbas. Tad pajėgdavau rašyti tik eilėraščius. Tačiau maždaug nuo keturiasdešimties metų nuolat aplankydavo mintis, kad reikėtų imtis prozos. Eilėraščių rašymas man buvo savotiška kalbos mokykla, kelias į prozą. Šiaip ar taip, gydytojai kalbos prasme yra didesni ar mažesni analfabetai, puikiai išmanantys tik savo žargoną. Be to, rūpėjo prabilti apie tai, apie ką lietuvių prozoje nebuvo kalbama, – būtent apie chirurgiją, mediciną. Šiaip ar taip lietuvių proza personažų požiūriu yra skurdoka. Juk joje veikia arba kaimiečiai, arba žurnalistai, arba meninikai. Kadangi labai gerai ir juolab iš vidaus pažinojau medicinos pasaulį, norėjosi su juo supažindinti lietuvių skaitytojus.


        Tačiau tai ilgą laiką buvo tik svajonė. Ji realybe virto ne iš karto. Per vieną Poezijos pavasario festivalį leidyklos „Vaga“ redaktorei Janinai Riškutei juokaudamas pasisiūliau parašyti romaną apie chirurgiją.

Ji tuos juokus priėmė gana rimtai. Tad toji svajonė pamažu virto įsipareigojimu. Netikėtai susirgęs bronchitu, maždaug per mėnesį parašiau „Adomo brolių ir moterų“ apmatus, o vėliau reabilitacijos ligoninėje per šešiolika dienų jį pabaigiau.


        Tačiau nėra labai tikslu abu jūsų romanus vadinti kūriniais apie chirurgiją?


        Chirurgija, ligoninės aplinka man – tik fonas, priemonė gilintis į kitus klausimus. Be to, kaip minėjau, norėjau, kad mano personažai skirtųsi nuo lietuvių prozoje veikiančių herojų. Abiejuose romanuose mane domino vyro ir moters, meilės ir mirties, gimimo ir mirimo, tėvo ir sūnaus, motinos ir vaikų santykių problemos yrančiame šiuolaikiniame pasaulyje.


        Šiaip ar taip, moterys yra rėksmingesnės, drąsesnės, emocionalesnės, o vyrai – uždaresni. Todėl šiuolaikinių žmonių galvose yra tarsi ir susidaręs toks stereotipas, kad visi vyrai yra blogi – jie prasigeria, paleistuvauja ir panašiai. Tačiau taip juk tikrai nėra. Vyrai išgyvena ne mažiau nei moterys ar žmonos. Man išties rūpi, kas yra šeima, kas yra vyras ir kas yra moteris. Juk juos sieja ne vien seksas ir erogeninės zonos. Tai kur kas sudėtingesni dalykai, kuriuos mes paprastai paliekame antrame plane. Sendamas imi suvokti, kad tai, kas jaunam buvo labai svarbu, nėra esminiai dalykai.


        Viena pagrindinių jūsų romanų savybių yra poetiškumas. Naujausiame romane „Pusė obuolio Ievai“ tas poetiškumas ryškus net ir fragmentiškoje, komplikuotoje struktūroje.


        Poezija yra gilesnė už prozą, ji sužadina daugiau asociacijų ir minčių. Jeigu skaitai linijinį pasakojimą, ieškai tik veiksmo, eigos, kurią galima nesunkiai nuspėti. Manyčiau, kad tai skaitytojui nekelia noro savotiškai kurti kartu su autoriumi. O kai tarsi ir neapibrėžtą idėją pažeri kaip lietų ar rasą, skaitytojas ima jaustis nejaukiai, tačiau yra priverstas gilintis, mąstyti. Man norėjosi temos drastiškumą sujungti su švelnumu, kuris savaip papildytų jau minėtą drastiškumą.


        Galbūt todėl nesiekiau sukurti vientiso pasakojimo, galbūt todėl knyga sudaryta tarsi iš atskirų gabalų, kartais priartėjančių prie novelės. Be to, mane visada traukė savotiškas sapno modelis. Juk sapnas paprastai yra toks patrauklus ir meniškas. Suprantama, skaitytojui reikia priprasti prie šio romano struktūros. Mano manymu, šiuolaikinė knyga turėtų būti kinematografiška, šiek tiek virtuali, nepataikaujanti sugromuluotam skoniui.


        Kokia yra unikalios patirties reikšmė jūsų prozoje?


        Rašant apie tokiu dalykus kaip chirurgija, patirtis tiesiog būtina. Juk reikia fiziškai ir emociškai jausti chirurgijos pasaulį, kurį aprašinėji. Be to, patirtis suteikia tokių galimybių, tokių detalių, kurių niekada neišgalvotum. Tarkim, pirmame romane aprašytą ligonį, kurio apipuvusioje kojoje knibždėte knibžda kirminų, aš tikrai mačiau realybėje. Nors daugeliui turbūt atrodo, kad išgalvojau.


        Ir pirmojo, ir antrojo jūsų romano atmosfera yra tragiška, niūri. Su tokiais dalykais paprastai grumiamasi ironoja, humoru, kurio jūsų kūryboje daug kas gali pasigesti?


        Mano romanuose ironija yra labai lengva, švelni, daug kam galbūt net nepastebima. Suprantu, kad drastiškus dalykus turėtų atsverti toks pat drastiškas humoras. Bet juk gyvenimas iš esmės yra liūdnas. Ir kuo labiau sensti, juo labiau junti tą liūdnumą. Vis dėlto liūdesys yra pati natūraliausia žmogaus būsena, kuri, ko gero, taip pat yra ir gyvenimo variklis. Jeigu žmogus nesugeba liūdėti, jis nesugeba ir nagrinėti, analizuoti gyvenimo. O džiaugsmas ir laimė yra tokie dalykai, kurie dažniausiai pražudo žmogų. Juk didžiausios nelaimės atsitinka tada, kai esi laimingas, kai užsimiršti. Ir savo sūnums nuolat kartoju: „Stenkitės niekada neužsimiršti“.


        Vieni prozininkai teigia, kad žino, nuo ko prasidės ir kuo baigsis romanas. Kitiems svarbus pirmasis sakinys. Kaip atsiranda jūsų knygos?


        Man nėra nei taip, nei kitaip. Romano sumanymas man susijęs su nuojauta, kažkokių idėjų, minčių, emocijų debesimi. Tą nuojautą kurį laika nešiojiesi savyje, o vėliau viskas atsiranda tarsi ir atsitiktinai, bet natūraliai. Kartais pats personažas pasielgia ne taip, kaip manei iš anksto. Sakykim, romano „Pusė obuolio Ievai“ veikėjos Juditos susidvejinimas ir grįžimas pas savo vyrą man pačiam buvo netikėtas.


        Šiame romane nesunku pastebėti susirūpinimą eutanazijos, organų donorystės problema. Esate eutanazijos įteisinimo šalininkas?


        Laisvas žmogus turėtų laisvai pasirinkti savo gyvenimą ir likimą. Žinoma, tik civilizuotoje ir kultūringoje visuomenėje. Mūsų visuomenėje eutanazijos įteisinimas greičiausiai neįmanomas, nes tuomet turbūt prasidėtų įvairiausios spekuliacijos, susidorojimai ir panašūs negeri dalykai.


        Kaip jūsų romanus vertina medicinos pasaulio žmonės?


        Buvo išties nemažai pirmuoju romanu nepatenkintų gydytojų, kaltinusių mane garbingo gydytojo vardo purvinimu. Suprantama, nes šios profesijos, kuri ilgą laiką buvo neliečiama, atstovai į kūrybą, prozą žiūri gana paviršutiniškai, ieškodami tik to, prie ko galima būtų prikibti.

        Kita vertus, profesorius, inkstų transplantavimo specialistas Balys Dainys prisipažino, kad antrąjį mano romaną rekomanduoja kiekvienam gydytojui ir medicinos studentui, nes jame detaliai ir meniškai pateikta daugelis dalykų, susijusių su inkstų transplantavimu.


        Pirmojo jūsų romano veiksmas vyko sovietiniais metais, antrojo – per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Galbūt netolimoje ateityje galima tikėtis ir trečiojo romano, tarkim, apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą?


        Jau turiu naujo romano idėją. Galiu tik pasakyti, kad jame bus rašoma apie išties netikėtos profesijos žmonių gyvenimą, apie tą sritį, kurią skaitytojai ne itin gerai pažįsta.

                  

        Mūzų malūnas

        2002 m. balandžio 9 d.