tekstai.lt

Lina Čekauskaitė. Pralaimėjęs žaidimą ir grobį (Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys, 2007)


b_150_108_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_aleksa_rupuzys.jpg       Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: Nemunas, 2007. – 112 p.

       Po dešimties metų pertraukos pasirodė naujas – ketvirtasis – Gasparo Aleksos poezijos rinkinys „Giedantis rupūžys“. Paėmus knygą, iš karto į akis krinta neįprastas (horizontalus) jos formatas, drastiškas pavadinimas ir elegantiškas, tačiau ne mažiau drastiškas bei gana tiesmukai pavadinimą atspindintis piešinys. Ką gali pasakyti „giedantis rupūžys“? Kiek ironiškas pavadinimas kužda, kad ką nors ne itin malonaus, ko nors šiurkštaus, skaudžiai atviro ir neįprasto poezijos mylėtojo subtiliai klausai.

       Knyga pradedama eilėraščiu „Malda“: „einu, bičiuli, savo keliu – neįkalbinėk, nerūstauk: / nebesustosiu!“ Ir: „bičiuli, norėčiau apglėbt tave – juk išdaviau! / pabučiuosiu vėliau, baigęs šlykštųjį ritualą! / kodėl slepies nuo manęs? kodėl? / vienintelis žmogau.“ Tvirtas apsisprendimas ir kartu atsiprašymas, Judo bučinio gėda, nedidelė vilties ir tikėjimo kibirkštėlė, įsižiebusi dviejuose žodžiuose: „vienintelis žmogau“.

       Praeities realijos, istorijos, laiko ir žmogaus dvasios kaita, atsispindinti G. Aleksos kūryboje, ir šioje knygoje į mus prabyla jo atmintyje įsirėžusiais šiurkščiais tikrovės potėpiais, iškyla sapnuose, regėjimuose, virpa kiekviename kūno nerve. Atsikartoja dabartyje, driekiasi ir į ateitį. Tarsi iš senų atminties sąsiuvinių – apiblukusių, vos įskaitomų, apdegusių, tolimojo gyvenimo liudininkų – išnyra buvusio (ir esamo) lyg to paties, iki skausmo pažįstamo, lyg labai tolimo, bet dar atmenamo pėstininko miražas. Ir tame miraže pro rugių želmenų motinos akių spalvą, sapnuose šmėstelėjančią tėvo dvasią kaip aidas, kaip vaiduokliška tolimų laikų procesija kaleidoskopiškai slenka istorija virtusi praeitis: nekaltose vaiko akyse atsispindi tolimo gyvenimo atšvaitai, sužimbantys kaip kometos liepsnotomis gaisrų uodegomis, žvelgiantys girtomis išsprogusiomis stribų ir padlaižių akimis, besivaipantys gašliomis burnomis. Palaikiai vaiko marškinėliai padvelkia baimės ir sielos žvarba, ilgimasi sielvartingų altoriaus mergelės akių, smilkytuvo dūmų virš ostijos, kai širdis nebeturi kur pasislėpti, kai nėra jokios užuovėjos: „tebebėgu jūros krantu, išmestas iš senų nuotraukų, negaliu pabusti iš jaudulio – / neužmiršta visa, kas skauda ir smilksta, kas prakeikta ir gimsta be mano valios / ir sutikimo.“ Baisu pripažinti, kad „vėjas laimi tuštybę“, sunku jaustis gyvam, kai „atmintis ir kaltė siekia toliau nei pirštinaičių arba raukšlių kolekcijos“. O iš paskos nuolat lydi prieš vėją besiiriantys Brisiaus ir Motinos šešėliai.

       Autoriaus psichologinės įžvalgos prieštaringos, rupios, skausmingos, nepagražintos: žmogaus pasirinkimas – tas e s m i n i s žymuo, išskiriantis asmenį iš kitų gyvų padarų, – nesuteikia ramybės, bet priverčia pasijusti ir auka, ir budeliu, krūtinę suvarpo kaip aštriabriauniai akmenys, atveria klaikią nykumą, gyvenimą paverčia klajonėmis be tikslo, skamba kaip iš proto varanti motinos malda: „sūnau, tu nekaltas, (...) tai aš tave tokį gimdžiau.“


       Šiurpūs realybės kontūrai, įgavę iškreiptas fantasmagoriškas formas, sumišę su prisiminimų nuotrupomis, dažnai virsta metaforiškomis sąmonės šmėklomis. Praeitis grįžta kraupiomis vizijomis, apokaliptiniais regėjimais, stringant atminties juostelei, galvoje knibžda „keturkampiai žmonės, galvijai, šliužai“, o „trisdešimt trys antrininkai“ keliasi iš mirusiųjų ir dauginasi. Tų košmariškų pabaisų neįmanoma sunaikinti druskos rūgštimi ar herbicidais, ištrintas net jų mirties laikas. Ir su jais besisūpuojantis kūnas – tarp „grindų ir lubų“, „tarp kamieno ir viršūnės, tarp juoko ir baimės“. Šmėsteli autoriaus, kaip mediko, patirtis, oras prisipildo operacijų garsų, istorijos pamokos skelbia didžiąją pertrauką, o mąstymo pradžiamoksliu gali tapti ir juoda mokyklinė lenta, virtusi operacinės stalu.


       Tačiau G. Aleksos poezijai būdinga ir tyra pagarba, gimtinės, istorijos, – vertybių, kurios yra ne tik pageltę istorijos vadovėliai, – nostalgija. Autoriui tie dalykai esmingai svarbūs, jie susiję ne tik su dabartimi, bet ir su dar negimusių (ir ne tik jo paties) vaikų ateitimi. Jis rizikuoja būti sentimentalus, atsiverdamas Žemaitijos kapinaičių tylai, žvakelės liepsnelei, motinos ir tėvo mėlynai žemės kalbai, Balandei, Sniegenai, Zylei, Gandrei, Gulbelei, laukiančiai visur – „ties prarajom ir tamsybių nuokalnėse“. Prisipažįsta, jog lyg paskutinis kvailys myli medžius – „baltus žiemos angelus“ – ir nekenčia iliuzijų, „ieškančių kelio (...) į širdį ir protą“. Ir čia pat tampa šiurkščiai rūstus, ironiškai skaudus: „šmėklos mėgsta šlaistytis po senatvės namus.“


       Mutantų ir robotų, sukurtų iš mėsos ir metalo, generacija – tai dabarties realijos. Suirusi vertybių sistema, dvasinis nuosmukis. Skaudus ėjimas, traukimasis iš gimtinės. Tai jie – motinų sūnūs ir dukterys, „springstantys Ispanijos vynuogių kekėmis“ ar ketvirčiuojantys vištas, liejantys svetimšaliams antkapius ar šukuojantys jų šunis ir kates, o paskui geriantys pigų vyną. Šis tolimas frontas yra tylus, Europos keliuose pasiklydę motinų sūnūs – kariai šiandien kaunasi paukščių maro laukuose, kaip gizeliai laksto po kaimus, ieškodami varinių laidų, radiatorių, senų vamzdžių, apmūsojusių virdulių, paskui ilsėdamiesi skaičiuoja baksus, ryja krevetes, krabus ir užgeria juos šampanu iš kanarėlių krūtų.

       Dabarties realijos – tai ir savižudžių kraštas, kai, scenai sumažėjus, nelieka nieko, tik „gultai be pakloto, patiltė, telefono būdelė“ ir „akiratis lyg kalės“. Šiandien Judo šypsena – kai žmogus išduoda pats save. Kadaise pasėta neapykantos, išdavystės, prisitaikėliškumo sėkla nesiliauja dygti iš naujo. Vergystės formos tampa rafinuotesnės, yra labiau užmaskuotos. Išprievartauta siela kenčia dėl pačios baisiausios – dvasios inkvizicijos. Ir drovumo, neryžtingumo, baimės sakyti tiesą. Netiesiogiai, bet sąmoningai gretinama anų laikų priverstinė tremtis ir šiandienė – pasirinkta savo noru, atsižadėjus, bet veikiausiai nė nesuradus tikrosios, žmogiškos savasties, tėvynės, tremtis pasirenkama, nes „širdis tuščia konservų dėžutė vandeniui virti“. Ir viso labo tik tiek. Savęs nesurasta, o ir apskritai nebūta. Ištrinta, išduota, išprievartauta istorijos sumaišties brūzgynuose. Vidiniu tikruoju keliu net nepradėta eiti. Bastūno, klajūno blogąja prasme, antžmogio, nuožmogio gyvenimo filosofija negailestinga. Akmenėjantys jausmai, žmogus padalytas į dvi dalis, iš kurių vertingiausia ir paklausiausia – tik kūnas, materija, o sielą reikia kutentis pačiam. Išdeginta jausmų dykuma, verčianti troškulį malšinti ne ten ir ne tais būdais. Kristaus, Konfucijaus, Budos nekenčianti karta, naujam persivertėlių klanui vergaujanti ir paklūstanti filosofija, falsifikuota mitologija. Tik Avinėlis spurda moters, apsijuosusios trotilo diržu, rankose. O tylusis brolis, kantriai ir nuolankiai stebėdamas, bučiuodamas grandines, laukia savo eilės. Beje, visur tarsi už kadro lyg nematomas šešėlis stovi ji – Motina. Ne konkreti, o jau tapusi kančios, atleidimo, pasiaukojimo simboliu. Ir jos skausmas visada tylus ir visada toks pats.

       Šiurpoka, kai tarsi iškreiptam veidrody atsiveria toks pasaulis – suluošintųjų, aklųjų, kurčiųjų, pavainikių, nelaikšių, pažemintų, išprievartautų moterų, pusalkanių mergyčių prieglaudų tualetuose, išniekintų vaikų, sumaitotų gyvenimų, nuogų lavonų eisena. Ir ima baimė, jog „pradės lyti – brolių dantimis ir kruvinom skruzdėm“.

       G. Aleksos rašymo forma ganėtinai sunkiasvorė, eilėraščiai neretai labai siužetiški, proziški, su atpasakojamomis ilgomis istorijomis, veikėjais, įvykiais, o vietomis apskritai sunkiai suprantami, užpilantys sunkių metaforų, iš pasąmonės išnyrančių palyginimų, vizijų kruša.Autorius tarsi mėgaujasi tais vaizdiniais, prasmių svoris tempia tekstą žemyn, klampina ir paverčia painiu, neišsprendžiamu kryžiažodžiu.

       Ką sužinojau skaitydama šią knygą? Pasaulis niūrus, tamsus, aplink daug chaoso, skausmo, pamažėl, bet vis labiau prarandame save, žmogus tame pasaulyje be galo vienišas ir nelaimingas, nužmoginama jo esmė, o siela išverčiama tarsi kojinė ir virsta pigia, parsidavinėjančia kekše. Labiausiai pasigedau rinkinyje pozityvaus prado, šviesos, išėjimo ieškojimo, bent mėginimo ieškoti. Neradau iki pačios paskutinės eilutės – nuosprendžio tyliajam broliui. Daug sueižėjusio gyvenimo skeveldrų. Ir daug pesimizmo. Dužimo. Jeigu tai buvimo šiame pasaulyje reziumė – ji gana liūdna, nepaliekanti jokių šviesesnių properšų. Laidotuvių procesija, nusidriekusi iki begalybės.

       Autorius tarsi bando išspjauti iš savęs einantį šiurpą, skaudulius. Kas belieka, kai viltis apleidžia, pasaulis dūžta, kaltė slegia kelių aukštų svoriu? Kaip tada „sulaikyti nuodėgulius, smingančius į akiduobes“? Belieka „nelaikšę mintį užsmaugti negimusią“ ir kartu su nuskandintų šuniukų motina, išsižindusia savo pieno pritvinkusį tešmenį ir girdinčia cypavimus tvenkinio dugne, šaukti: „bėk, Pelyte“! Nes nedrįstama sušukti: „žmogžudžiai ir pabaisos!“

       Išnerti iš G. Aleksos gelmės sunku, nes jis nepalieka šiaudo užsikabinti. Gruboka, šiurkšti, kartais ironiška, sarkastiškai skaudi atvertis. Bet įtaigi, supurtanti, į būtį – kiekvieno mūsų sielos šiukšlyną – bloškianti lavina. O kapstytis iš jos teks kiekvienam pagal savo jėgas. Tik bus sunku, žinant, kad „visada (...) gailesčio pėstininkai pralaimi ir žaidimą, ir grobį“.

       Literatūra ir menas
       2007 06 22