Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – K.: Nemunas, 2007. – 112 p.

       Įdomu skaityti poezijos knygas. Kartais dar įdomiau skaityti jų recenzijas. Apžvelgdama Gasparo Aleksos naują poezijos rinkinį „Giedantis rupūžys“ (2007) pirmiausia pradėsiu nuo jau pasirodžiusių recenzijų: „Šiame G. Aleksos eilėraščių rinkinyje pavadinimo ironiją ir knygos viduje atrastą groteską akivaizdžiai nustelbia itin dramatiškas mūsų tautos istorijos, sovietų okupacijos, tremties išgyvenimų antspaudas“ (Neringa Mikalauskienė. „Rupūžio drąsa giedoti“, „Nemunas“, 2007, liepos 12–18 d.); „Ką sužinojau skaitydama šią knygą? Pasaulis niūrus, tamsus, aplink daug chaoso, skausmo, pamažėl, bet vis labiau prarandame save, žmogus tame pasaulyje be galo vienišas ir nelaimingas, nužmoginama jo esmė, o siela išverčiama tarsi kojinė <...>. Labiausiai pasigedau rinkinyje pozityvaus prado, šviesos, išėjimo ieškojimo“ (Lina Čekauskaitė. „Pralaimėjęs žaidimą ir grobį“, „Literatūra ir menas“, 2007, birželio 22 d.). Peršasi išvada, kad skaitytojo laukia niūrios chaotiškos mintys, prisiminimai apie dramatišką pokario laikotarpį, o skaitytoją į šviesą išvestų nebent patirtas aristoteliškas katarsis. Tačiau kūrinį įmanu perskaityti ir kaip atskirą meninį visetą, gėrėtis tekstu pačiu savaime, atsiribojus nuo bet kokių kontekstų. Žinoma, jei jis skaitosi sklandžiai ir turi estetinį poveikį.

       „Giedantis rupūžys“ yra ketvirta G. Aleksos eilėraščių knyga (trys poezijos ir du pjesių rinkiniai išleisti prieš keliolika metų, keturi romanai pasirodė per pastaruosius metus). Naujausio rinkinio pavadinimas, matyt, pasirinktas neatsitiktinai – rupūžę autorius minėjo ir ankstesnėje savo kūryboje. Personifikuota ir kartu antropomorfizuota rupūžė naujame rinkinyje įgyja vyrišką giminę („vyriškis bėgiojo Nemuno krantu, po liežuviu paslėpęs akmenį“, p. 72). Rupūžiui suteikta kultūriškai ir socialiai angažuota reikšmė – atstumtojo pozicija („jaučiu tarpupirščiuose žvyro gurvuolius, neiššaudytas pragaro kulkas, brolių / užuominas apie niekinę mano poezijos prigimtį“, eil. „poetė“, p. 59). Mitologija byloja, kad rupūžė nėra malonus gyvis, ji turi ambivalentiškų prasmių – gali nešti mirtį, bet taip pat yra gyvybės ir atgimimo simbolis („tu kas rytas gimsti / perkaitusio kaulinio avilio laktoje, šnopuoji už pūvančių grotų“, p. 73). Tikėta, kad rupūžės nemirtingos, o žaliosios net giedančios kaip paukšteliai. Taigi knygos pavadinime užkoduotas prigimties klausimas – ar rupūžys gali giedoti? Arba dar giliau – iš ko kuriama poezija?

       Knygoje esama biblinių motyvų, tautosakos įvaizdžių, literatūrinių intertekstų, prisiminimų iš vaikystės, istorinių įvykių, kasdienybės aktualijų. Kita vertus, sunku būtų apibrėžti eilėraščių subjektą, laiką ir erdvę. Topografija įvairi – nuo Nemuno pakrantės prie Dante's pragaro (p. 72–73), nuo lavonėlių eilėje prie duonos iki menamo O. Milašiaus pasaulio („senio mirtis Paryžiuje, gaudant kanarėlę“, p. 55). Į Skuodo lygumas atklysta Arthuras Rimbaud (p. 58), o Paulis Celanas geria kavą už Balkanų kalnų (p. 47). Mozaikiškas vaizdų kitimas ir jungimas primena interaktyvų, virtualų internetinį pasaulį (kad šis pasaulis autoriui nesvetimas, byloja ir graži rašytojo internetinė svetainė – aleksa.lt). Erdvės mainosi, iš esamojo laiko grimztama į prisiminimus, realistiniai vaizdiniai perauga į siurrealistinius. Pavyzdžiui, eilėraštyje „vagis“ pasakojama istorija apie vagį, kuris skynė nuo kapų chrizantemas ir staiga išvydo iš kauburio kylantį baltų rožių krūmą, arba „moteris – nesidairydama – kaukšėjo Subačiaus gatve ir beregint / pradingo griūvančiam name, lyg būtų ir ne moteris, o fėja / <...> dažnai regiu mažutę senučiukę, suklupusią prie buvusio altoriaus, / kur alkanos ir lieknos pasileidėlės ateina ir tyli nuleidusios akis – joms iš delnų karveliai lesa raudonas šunvyšnes, mažas jų širdis“ (eil. „kūdikėlis“, p. 69).

       Ryškios iš būtojo laiko išnyrančios motinos, tėvo figūros kaip archetipiniai įvaizdžiai, eksplikuoti įvairiais tautosakiniais ir bibliniais pavidalais („motina kalbėjosi su tėvu mėlyna žemės kalba“, p. 101). Kai kuriuose tekstuose pasakojamos skaudžios istorijos artimos raudų, užkalbėjimų poetikai (pvz., eil. „benkartai“). Eilėraštyje „vizija“ kuriamo pasaulio vaizdas – grįžimas į įsčias – turi kosmogoninę reikšmę, kuri siejasi ir su rupūžės simbolika („bitės suskubo grąžinti žiedadulkes ir polonį ievų žiedams, / kvietrugiai išperėjo žalius vikšrus, kurie suėdė sėklinius grūdus, / motinos įsčiose atsibudau“, p. 76–78).

       Užkoduotos pokario temos (stribai, kolchozai ir ruskeliai, „tratindavę sodžių moteriškes“) ir šiandieninės socialinės problemos (po užsienius klajojantys motinos sūnūs, globalizacija „Briuselio celėse“) primena XX a. pradžios avangardistų – futuristų, ekspresionistų – rašymo būdą („kas išprievartautai sielai klaikiausia? dvasios inkvizicija?“, eil. „žiurkės“, p. 60–62), priartėjama prie absurdo stilistikos („mes mylime muilą“, eil. „muilas“, p. 9) ar gracingojo estetizmo („plaukas – maža gyvatėlė piečiau širdies ekvatoriaus, / netoli meilės sąsiaurio, kur žuvytės šoka ant uodegėlių, / verkdamos baltųjų kraujo kūnelių, strazdanų ir kūdikio“, p. 45). Pagal stilių G. Aleksos tekstai artimi Jono Jackevičiaus poezijos siurrealizmui. Pagal tematiką galima gretinti su tais autoriais, kurie rašo apie kaimo kasdienybę, praeities realijas (pvz., V. Rudžiansko, J. Liniausko, J. Kalinausko poezija). Pasitelkdami ironiją, groteską, žaidimą ar žaismą autoriai sukuria atstumą tarp savęs ir intymios patirties, tampančios kūrinio medžiaga. Kuo tas atstumas didesnis, tuo stipresnė meninė įtaiga ir didesnė galimybė išvengti sentimentalumo bei poetinių klišių. G. Aleksos poezijoje jų beveik nėra, o jeigu yra, išgelbsti teksto eiga, teksto visuma. G. Aleksos eilėraščiai nėra rimuoti, palyginus su pirmaisiais rinkiniais, pakitusi eilėraščio struktūra – tvarkingai ir darniai išdėlioti ilgų eilučių triposmiai sudaro vientisos, apmąstytos knygos įspūdį.

       Vietomis minčių šokinėjimas per daug nutolęs ir alogiškas („mudu šypsomės ir nutylame – vien baravykai švyti“, p. 23), gali erzinti metaforų perteklius, kintančios morfologinės formos, veiksmažodžių moduliacija, pasakojamoji šnekamoji intonacija (teigiama, klausiama, kreipiamasi). Kita vertus, G. Aleksa turi kalbos jausmą, geba laisvai manipuliuoti kultūriniais ženklais, patirtimi, viename tekste susiduria įvairūs kalbos lygmenys (laviravimas intertekstais, šnekamosios kalbos įterpimas, plati geografinė ir istorinė plotmė, galima įžvelgti ir medicininės patirties atgarsių – juk autorius chirurgas!). Netgi dar daugiau – teksto perteklius subtiliai „peržengia“ teksto ribas: „kalbuosi su žuvimis, su mylimąja Medėja, su sartu eržiliuku, / išlėkusiu iš eilėraščio: Nojau, nepalik mūsų griūvančiuos miestuos“ (p. 65). Autorius, pasitelkęs biblinius siužetus ir teksto galimybes, sužaidžia savo istoriją.

       Kuo labiau įsiklausai, tuo rupūžio kalba gražesnė. G. Aleksos eilėraščiai siužetiški, juose pasakojamos intriguojančios istorijos, bet ne prozos, o gausiai metaforizuota poezijos kalba. Tokia rupūžiška – vietomis chaotiška, brutali, paliečianti skaudžią mirties temą, o kai kur neįtikėtina dėl metaforų, laiko ir erdvės, sapno, vizijų ir tikrovės jungčių. Jos tekstą paverčia rafinuotai estetišku, kupinu paukštiškos eigasties ir gimties džiaugsmo („tu šalia ir aš tau prie šono, ir kūdikis beldžias į sodo vartus angelo kumšteliu“, p. 25).

       Metai, 2007 Nr. 10