tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. Apie Fabricijų, ąžuolus ir meilę (Gasparas Aleksa. Fabricijus sprogdina arklius, 2006)


b_130_182_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_aleksa_fabricijus.jpg        Gasparas Aleksa, Fabricijus sprogdina arklius: romanas. – Vilnius, Petro ofsetas, 2006.
       

        Taigi, mielieji, turime dar vieną Gasparo Aleksos romaną – „Fabricijus sprogdina arklius“*. Makabriškas pavadinimas, bet turinys netikėtas. Šiurpuliuką, ypač lietuviui, sukelia „arklių sprogdinimas“ (oi!). Šią neigiamą emociją iš dalies kompensuoja viršelio dailininkas: šiltas, tvirtas fonas ir numylėto žirgelio juodbėrėlio pasaga nuteikia gana pozityviai. O su tuo sprogdinimu nutiko, pasirodo, štai kas: „Aš nenorėjau sprogdinti arklių“, – prisipažįsta pagrindinis herojus. „Tai buvo kvailas aklas kerštas už tave. Už tave ir Mamertą. Mes padegėme kaimo arklidę. Liliputas, Burba ir aš. O vidun dar įmetėme nesprogusią miną. Norėjome sunaikinti kolchozo ir stribų turtą“ (p. 89). Kokie sukrėtimai privertė tris jaunus vaikinukus pasikėsinti į... arklius, nusakysime trumpai: įmotė išvežta į Sibirą nebegrįžo, įtėvį nudėjo stribai. Kadangi arkliai veržėsi atgal į pastatą, jie žuvo, o kaip jau vėliau psichiatrinėje prisipažins tas pats herojus, arklys jam buvo šventas, kaip indusui – karvė. Ne veltui, kad nereikėtų atiduoti šeimos Bėrio kolchozo „eksproprijatoriams“, dar šešiametis paslėpė jo pančių raktą šuns būdoj...


        O dabar apie viską iš eilės. Tai knyga apie sudėtingus ir sunkius laikus. Jos struktūra – žmogaus gyvenimo linija gūdaus sovietmečio sąlygomis. Tokius, kaip pagrindinis herojus Fabricijus, paprastai vadiname autsaideriais, asocialais, o antrojoje knygos dalyje gal sakytume tiesiog: jis jau valkata. Madingiau tariant – „bomžas“. Paviršutinės dirginančios egzotikos ištroškusiam snobui šito fakto gal ir užtektų. Jaukiai įsitaisius ant sofos, su kavos puodeliu šalia skaityti apie nepažįstamą, baugią asocialų, kriminalų ir panašią realybę. Susipažinti, kitaip tariant, su jos pasekmėmis, ištikusiomis Fabricijų. Tačiau autorius romane gvildena priežastis. Taigi kokie veiksniai suformavo šitokį herojų? Įsižiūrėkime atidžiau – dešimtmetis po dešimtmečio, puslapis po puslapio, nuo stalinizmo iki brežnevizmo – į visa tai, kur buvome pakliuvę. Tam, kad geriau atsimintume, kada ir iš kur išsikapstėme.


        „Fabricijus buvo skubiai pradėtas dar iki teisimo. Motina nesitikėjo likimo akibrokšto. Ji naiviai svajojo per vaikelį, bręstantį įsčiose, išvengsianti bausmės. (...) Teismo sprendimas – penkiolika metų griežtojo režimo! – jaunai ir gražiai merginai prilygo mirčiai. Tiesą sakant, jeigu ne Fabricijus, ją būtų sušaudę, nes vogti sovietinį turtą anais laikais prilygo tėvynės išdavystei. Netikite? Netikėkit, jūsų valia...“ (p. 10-11). Į niūrų būsimojo herojaus gyvenimo modelį G. Aleksa įpina šiek tiek meilės ir romantikos: „...gal mano motina (...) tik prisiėmė svetimą kaltę? Ir įkliuvo. (...) Pasispendė spąstus“(p. 10). Fabricijui verpiamas likimo deivių siūlas itin raizgus, jo likimas klostosi kaip begalinės priežasčių ir pasekmių grandinės rezultatas. Jei ne kūdikis, merginos nebūtų „pagailėję“. Jei Fabricijus nebūtų gimęs kalėjime, jei sovietiniai įstatymai būtų buvę kitokie, jei nebūtų kalinės sūnus, gal nebūtų atsidūręs vaikų namuose. Jei nebūtų atsidūręs vaikų namuose, nebūtų susidūręs su patyčiomis ir sadistinių polinkių ištiktais auklėtojais (gal tiksliau – žalotojais?), pagaliau jei kalėjime priėmusi akušerė nebūtų jo įvaikinusi ir tapusi „gerąja fėja Teofile“, gal net romanas būtų buvęs daug trumpesnis. Jei nebūtų augęs pokario kaime, juolab jei jų, jaunų maištingų hipių, grupelė nebūtų filmavusis prieš nelaimingosios Dorotėjos langą, ši nebūtų jo gelbėjusi, o jei nebūtų gelbėjusi, nebūtų jam buvę ką vesti. Tačiau jei būtų vedęs iš karto, o ne blaškęsis kaip lapas vėjyje, neturėtume ryškiai tekste nutapyto epochos paveikslo. Pasirinktas struktūros principas gana dėkingas – juo siekiama parodyti tautų, žmonių, egzistencijos painiavą istorijos sūkuriuose.


        Makabriškas absurdo teatras – toks apibūdinimas galėtų tikti minėtam pokario laikotarpiui, atspindėtam pirmoje knygos dalyje. Bala žino, ar tam laikui sugebėtume rasti pakankamai realistinių analogų, tad verta pamėginti pasikliauti autoriumi: „Bjaurūs buvo laikai. Bjaurūs ir žiaurūs. Šiandien geriau jų nė neprisiminti. Ėjo, praėjo... O tuomet tik kurčias galėjo negirdėti naktimis į rytus dundančių vagonų, prigrūstų moterų, vyrų, senelių ir vaikų, nežinoti apie saugumiečių, sovietinių kareivų ir stribų siautėjimus kaimuose ir bažnytkaimiuose. Fabricijau, o vėliau? Gal buvo geriau, ką? Tyli? Tyli, nes neturi ką pasakyti (...). Visa bėda, Fabricijau, yra ta, jog tu – gyvas liudininkas“ (p. 26-27).


        Knygoje persipina itin įvairi kalbėsena, tonai, stiliai, leksika. Į vieną tankų pasakojimą sugula dialogai, monologai, savita filosofija ir detalūs įvykiai. Teksto savybių atžvilgiu varijuojama nuo pakylėtos religinės ištarmės (kunigas Tomas) iki nevilties ištiktų kaimiečių pasaulio dėjimo į šuns dienas, stribų rusicizmų ar grubaus, nešvankaus „zekų“ žargono. Pridėkime dar erotines scenas – nuo kone sakralios sueities iki smurtavimo... Turint galvoje dažnai „postmodernistiniais“ vadinamus nešvankybės ir panašius elementus, pasitaikančius šiandienos literatūroje – šiuo atžvilgiu knygą gal ir priskirtume tam pačiam „cechui“. O ką daryti su romane išryškintomis vertybėmis – meile, žmogiškumu, bičiulyste, užuojauta, patriotizmu? Pastarosios lyg ir nedera su įprasta, dovanokite, mūsiškio „postmoderno“ paviršutinybe ir siekiu šokiruoti skaitytoją, pavyzdžiui, keiksmais ar visokio plauko perversijų apoteoze. Iš dalies prie postmodernistinės koncepcijos – nėra vienos objektyvios racionalios tiesos, tėra daug subjektyvių, suformuojančių skirtingų požiūrių į tą patį objektą galimybę – priartėja pats pasakojimo principas. Herojus bei jo gyvenimo linija neretai nusakomi iš skirtingų asmenų pozicijų, išnyksta aiškios ribos tarp dialogo, monologo, autoriaus naracijos ir kt. Tikėtina, kad šis romanas galėtų sėkmingai reabilituoti postmodernizmo raišką lietuvių literatūroje.


        Romano audinys tarsi surezgamas iš skirtingų individualybių, įvairialypių patirčių, balsų, idėjų, aibės savaip deformuotų gyvenimų: Fabricijaus, Salomėjos, Sigutės, Linos, Teofilės... Vis dėlto visų jų kelias suka ta pačia linkme. Kaip atrasti, susikurti atramą nužmoginimo laikais? Trims vaiknamio (vaikų namų) sėbrams – Fabricijui, Lili ir Burbai – tokia atrama tampa bičiulystė, kartokas bendrabūvis autsaiderio kailyje. Kunigui Tomui – religija, rezistencinė veikla, šviesos ir vilties sklaida. Akušerei, įmotei Teofilei – kiek stoiška, kaimo klodui būdinga filosofija ir maldos. Neįgaliai Dorotėjai – ilgametė meilė, pastangos apginti savo žmogiškumą, savigarbą. O žmogžudžio Dusto alternatyva panaši į mankurtizmą: viduje tūnantis žvėris, praradęs atmintį, todėl naikinantis viską, kas gyva. Dėl rūpestingai sudėliotos romano struktūros skaitant kyla įspūdis, kad už visų herojų veiksmų, destrukcinės aplinkos, žlungančių iliuzijų ir net mirčių slypi daug daugiau nei paties individo kaltė. Kad tai tiesiog kažkoks absurdiškas, groteskiškas ir žiaurus epochos ir santvarkos planas – nebe instinktyvi netobulų individų savidestrukcija, o totalitarinės aplinkos suręsta likimų mėsmalė. Antai įtėvis Mamertas, kad ir koks gudrus bei atsargus buvo, neišvengė pokario suiručių: „...jis ilgai žiūri į kiemą pro vamzdį (šautuvo), gąsdina mamytę, jog mus gali iššaudyti žaliukai, aiškina jai anaiptol ne savo noru užsirašęs į stribus: mes juk neturime kitos išeities. Jis privaląs stebėti visą kaimą, turįs įsiminti kiekvieną nematytą, svetimą žmogų...


        – O jeigu nepranešinėšiu jiemš nieko, ateiš ir paštatyš prie šienoš, šupranti?“ (p. 29). Kita vertus, pasirodo, kad pastangos sąžinės kaina pasiekti kompromisą su savimi, įtikinti save, jog tai teisinga, nėra tas kelias, o mėginimas šitaip išsigelbėti irgi kainuoja gyvybes. Kitaip tariant, net nuėjęs obuoliauti su kipšu, šiuo atveju – stribais, juo pasikliauti anaiptol negali: „...mėnesį Mamertas su zakristijonu vogė iš stribyno sandėlio šovinius“ (partizanams – E. V.) (p. 30). Po to, nepaisant minėto kompromiso su sąžine, „...Mamertas atsidūrė stribyno daboklėje. (...) Iš rajono atvažiavęs saugumietis tris dienas ir tris naktis spardė jam pilvą ir juosmenį, vertė išduoti, su kuo vogė šovinius. (...) Sniegas tirpo greitai, bet dienos Mamertui neprailgdavo taip kaip kitiems veliuoniečiams. Jam jos pralėkė akimirksniu, nes Mamertas veik visą laiką buvo be sąmonės. Kartais vyrui rodėsi, kad drabužiai pavirto rausvai geltono metalo šarvais. Trumpam atitokęs jis ir vėl skubėjo kuo greičiau grįžti į sapną, kad tik nejaustų spyrių į kepenis, negirdėtų traškančių savo šonkaulių, neužuostų kūno smarvės“ (p. 36). Pokario aklavietės situacijos finalas – nebeapsikentęs Mamertas išeina partizanauti, o po savaitės jo lavoną tie patys stribai numeta miestelio aikštėje. Barbarizmas triumfuoja, tautai brukama situacija nepalieka gyvybingų išeičių.


        Aklaviečių link pamažu kreipiami kone visi romano herojai. Vieni žlugdomi morališkai (Lili, Burba, Sigutė...), antri psichologiškai (rašytojas „psichuškėje“, teigiantis, kad jo motinos vardas „Lie-tu-va“), treti fiziškai. Dorotėja: „Tuos tris, kurie mane tardė, atsiminsiu net mirusi. Jie tebevaikšto mūsų gatvėmis, valgo mūsų duoną, geria mūsų ašaras. Jie vis dar tyko drąsiausiųjų“ (p. 205). Bene teigiamiausias romano herojus kunigas Tomas savo baigtimi taip pat pateikia nihilistišką įrodymą – mėsmalei pavojingi tie, kurie skleidžia viltį. Jie žmogiški, juos sunkiau valdyti, todėl reikia naikinti: „Kuo kunigas serga?“ Daktaras: „Kūnas nudegintas radioaktyviais spinduliais“. Filomena: „Viešpatie, iš kur?“ Daktaras: „Ieškokite radioaktyvios kasetės. Tikriausiai bus po automobilio sėdyne“. Filomena: „Jie nori jį sunaikinti už šventųjų mišių aukojimą tremtiniams Sibire, už Bažnyčios Kronikos leidimą, už meilę žmonėms“. (...) Daktaras: „Jie privers profesorius pripažinti jam sifilį“ (p. 201-202). Kunigui žuvus autoavarijoje, ir ši Fabricijaus vilties iliuzija žlunga. Kokią išeitį, kokią išliekamąją vertybę į jos vietą siūlo autorius? Per visą romaną tęsiasi gležna Dorotėjos ir Fabricijaus meilės gija, savotiškas Ariadnės siūlas. Tai bene vienintelis pastovus dalykas jųdviejų gyvenimo raizgalynėje – tamsos ir barbarų laikais nekintanti yra tik meilė, už ją įmanoma kovoti, galbūt net ir nugalėti. Destruktyvios veidmainystės atmosferoje neįprasti net nuoširdūs jausmai. Antai Dorotėja apibūdina pensionato administracijos priešiškumą jau senyvų įsimylėjėlių atžvilgiu kaip pyktį už tikrų jausmų siekį: jie „pyksta ant mudviejų su Fabricijumi (...) už paprastutį norą būti kartu! Už galimybę kasdien, kiekvieną vakarą ir rytą jausti vienas kitą, kvapu sušildyti kits kitam sugrubusias rankas, už vandens šlakelį iš mylimojo rankų, už švelnų žodį iš mylimosios lūpų! Jiems atrodo, kad atjausti, globoti, rūpintis geba tik jie (...). Jie nesupranta, kad egzistuoja meilė, neturinti etato! (...) Niekas, savo kailiu nepatyręs tyčiojimosi, nesupras, koks jų protas...“ (p. 197). Tačiau romano pabaiga teikia vilties, nors skaitytojas nelepinamas happy endu. Autorius su herojais elgiasi rūsčiai, kaip pats likimas, antai knygos pabaigoje Dorotėja miršta. Bet prieš tai, kaip ir dera vykusiai rezgamai romano intrigai, skaitytojas patiria satisfakciją. Jausmai laimi, taigi pasiteisina meilės, kaip universalaus žmogiškumo, šviesos šaltinio, misija: „Nežinau, Fabricijau, (...) kodėl tu įsigeidei žūtbūt vesti Dorotėją, tačiau sutikau būti jūsų santuokos liudininku ir net priverčiau Kuropatkiną, kad leistų ceremoniją atlikti didžiojoje Vilguvos pensionato salėje, kitaip tariant, visų tavo priešų akivaizdoje. (...) Rytą kambarys buvo šiltas ir kvapnus, jį apšvietė (...) baltutėlių kūnų šviesa. (...) Vėliau Fabricijus nuspręs, kad poruotis žmones turėjo išmokyti ne kas kitas, kaip Dievas. Keisčiausia, kad tokiam maloniam darbui lietuviai neturi jokio pradžiamokslio anei katekizmo“ (p. 212-214).


        Perskaičius romaną kyla noras prisiminti plačiai paplitusį reiškinį: mielieji, kodėl supykstama ir suirztama pamačius kitus besišypsančius, kodėl vyresnieji linkę moralizuoti už rankų besilaikančias poreles, dėl kokių priežasčių linkstama, užuot pasidžiaugus dėl artimo emocijų, nuspręsti – „ar ne per gerai jie gyvena?“ Mes va skęstame rūpesčiuose, lenkiame kuprą, sielojamės dėl oro, riejamės su vyrais, žmonomis, vaikais ar kaimynais, ant sprando piktas viršininkas, o šie – eina ir šypso, mat žydi ievos! Tfu! Taigi, mielieji, jei išvydus linksmą žmogų vietoj šypsenos peršasi irzulys – atidžiau žvilgtelėkime savo dūšion. Iš kur jis? Taip jau nutiko, kad niekas negali žiūrėti svetimomis akimis ar nugyventi kaimyno gyvenimo. Pyktis, nuovargis ar pavydas nesugebės pakeisti gyvų emocijų. Nepakeis net ąžuolo, kregždės, nenuskaistins saulės Jūsų rytą... Tai jau verčiau imkim ir nusišypsokim visi. Kad ir dėl to, jog egzistuoja, – vis dar egzistuoja! – knygos, meilė, kregždės ir ąžuolai. Tai tiek.

        Nemunas
        2006 09 07