tekstai.lt

Juozas Aputis. Gyvų žmonių gyvenimo pradalgės (Gasparas Aleksa. Adomo broliai ir moterys, 2001)


adomo-broliai.jpg        Gasparas Aleksa. Adomo broliai ir moterys: romanas. - Vilnius: Vaga, 2001. - 248 p.

        Gasparo Aleksos romano anotacijoje, išspausdintoje ant viršelio, yra toks sakinys: „Romanas apie gydytojų chirurgų darbus ir gyvenimą“. Tas teisybė – svarbiausias knygos herojus Joris yra gydytojas, romane esama ir daugiau gydytojų, seselių, operacinių ir morgų. Visokių herojų pasitaiko visuose ir mūsiškių, ir verstinių knygų puslapiuose. Tų autorių sukurtieji žmonės skiriasi dažniausiai tuo, kuo skiriasi ir patys autoriai: gebėjimais analizuoti, iš kasdienybės smulkių mozaikos gabalėlių sulipdyti panoraminius vaizdus, sulipdyti tai, ką jau galėtume vadinti vaizduojamojo laiko esmės atspindžiais. Tai, kad laikas G. Aleksos romane atspindimas gydytojo chirurgo akimis, yra tiktai skaitytojo smalsumą skatinantis dalykas, romano traukos esmė kur kitur, ne vien tik slaptingojo žmogaus kūną gydančių žmonių terpėje. Žinoma, ir tai yra neprastas magnetas mūsų žvilgsniui patraukti, nes kas kas, o gydytojų kasta ir anais, G. Aleksos įdomiai vadinamais sovietijos raganavimo laikais, ir dabar yra galbūt pati jautriausia, dirgliausia mūsų visuomenės dalis, sunkiausiai pakelianti ir pakenčianti kokią nors kritiką ar paprasčiausius suabejojimus dėl gydytojų kompetencijų ar žmoniškumo. Taigi – G. Aleksos romaną skaityti įdomu ir dėl to, kad ten „gyvena“ gydytojai, žmonės, be kurių retas galime apsieiti, žmonės, kurie tą paprastą tiesą irgi žino. Tas žinojimas ir slegia atsakomybės našta, ir skatina pūstis, pasijusti visagaliu, o jei esi jautresnis žmogus, tai gana dažnai grimzti ir skaudžion bejėgiškumo neviltin.


        G. Aleksos romano gerumą ir vertę lydi svarbieji kūrybos palydovai: autoriaus išmintis, neramus nervas, energingas, daug matantis žvilgsnis ir pagaliau – o tai ar nebus svarbiausia? – gal ir paties autoriaus gyvenimas. Gal kartais ir dėl to romano pabaigoje surašyti du puslapiai įvairių žinių apie knygos autorių, iki šiol skaitytojui labiau pažįstamą kaip poetą ir dramaturgą. Taigi tas sąrašas „Apie autorių“ rodo, kad ne tik jo herojus Joris, bet ir jis pats neslinko gyvenimo pavėsiais, o nardė jo tirštumose ir matomose aikštėse.


        Ne šiaip sau užsimenama apie kažin kokią nelengvai pamatuojamą kūrėjo energiją – G. Aleksos romanas tiesiog dūsuoja ta energija, o jei turėsime galvoje pagrindinį romano herojų Jorį, tai reikės pasakyti, kad jo smalsumas, imlumas, jautrumas ir pasiutimas, švelnumas, o tarpais – ir cinizmas – tiesiog pleškėte pleška. Tas gyvenimo geismas lyg koks botagas vaiko jį ir po ligoninių operacines, ir po Samarijos rajoną, ir paskui dailiakrūtes moteris, ir paskui didesnius ar mažesnius Lietuvos įvykius. O kai kojomis, skalpeliu, mintimis ar žodžiais paknopstom lakstydamas herojus daug kur pasirodo esąs ne vien kokios tuščios fizinės energijos krečiamas, o ir nekvailos smegeninės vaikomas – tai skaitytojas pradeda norėti, A. Zalatoriaus mintimi, ir pats tokį gyvenimą pagyventi, o jei ne pagyventi, tai prisipažinti, kad ir tu kaži ką panašiai esi jautęs ar jutęs. Norisi prisipažinti, kad tokį gyvenimą priimi, kad jis neatgraso, o priešingai – vilioja, traukia.


        Vienas dalykas, dėl kurio pasidaro kaži kaip lengviau, kai perskaitai G. Aleksos romaną, yra tai, kad ir jo herojui, ir tau, skaitytojau, lieka aišku, jog tu kalnų nenuversi, jog nei tavo gerumas, nei tavo brutalumas, nei tavo tiesa, nei tavo melas, nei tavo mylimi, nei tavo nekenčiami žmonės, niekas o niekas gyvenimo nepalengvins, eisi sau ir eisi apsidaužydamas krumplius, ko gero, labiausiai džiaugdamasis, kad eini, kad tave varo gyvenimo troškulys, o vis tiek liksi vienišas, nei laimingas, nei nelaimingas, tiesiog liksi, jei esi nutaręs likti. Neliks draugų, neliks tavo moterų, neliks tavo vaikų (tokių, kokius vyleisi turėti), o liks kelios mielos praėjusio laiko skeveldros, kurių ir įsikibsi.


        Šitokia yra gyvenimo nuostata.


        Žiauri ir saldi dėl savo būtinumo.


        Be visų tų gyvenimo esmių romaną miela skaityti ir dėl to, kad jame labai daug ir praėjusio, ir esamo laiko, sakytume, visuomeninių aktualijų, realijų, apibrėžiančių žmonių santykius. Gyvenimo troškulys didina romano judėjimo tempą, užtat ir autoriaus kalba judri, gyva, tiksli, sąmojinga. Žinia, kiekvienas dabar rašantis niekaip negali atsispirti jau velniai žino ar gyvenimo, ar beletristikos standartams suspausti tas dvi Adomo brolių ir moterų lytis ne tik lovose ar kokiose pievose, bet ir gydytojų kabinetuose, jau beveik viską matant tiems, kurie dar nesusispaudę, o eina gal pro šalį. Gal? Gal taip reikia, gal taip ir yra, ką mes, seni, žinome?


        Skepselis – šit kas dar patrauklu G. Aleksos romane: gyvenimo geismas, gyvenimo troškulys, bėgimas ir bėgimas – ir visąlaik ištižti neleidžiantis skepsis,  dalykėlis, einantis visada šalia smegeninės.


        ‚,Nuveikti darbai nublanksta prieš  vieną liūdesio valandėlę,  kai žvelgiu į sūnaus ar  dukters akis. Net vaikai niekada nepalies mano yrančio kūno skaudančių vietų, neužuos šnervėse klajojančių man maloniausių kvapų, neišgirs galvoje skambančios mylimiausių mano žmonių balsų muzikos.


        Nei žvelgdamas į atvertas žmogaus galvos smegenis, nei liesdamas gyvą plakančią širdį, nei džiaugdamasis šlapimo čiurkšlele, tekančia iš persodinto inksto, neįminiau didžiausios gyvenimo paslapties. Nerimastingiausi troškimai, tvirčiausi įsitikinimai, nenuneigiama teisybė nuolat ištirpsta ramybėje“, – tai vieni paskutiniųjų G. Aleksos romano sakinių, liudijančių tą saldų išmintingą susitaikymą.


        O visa ganėtinai įdomi G. Aleksos knyga liudija tai, kad tik patrauklios ar nepatrauklios tikrovės pievose sušienautos pradalgės gula kūrybos puslapiais. Žinoma, jei tvirtos kūrėjo rankos, jei geras pjūties įnagis.

        Metai, 2001 Nr. 8