Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

       Žaidėjo emblema prie Kęstučio Navako vardo yra prilipusi taip glotniai, kaip, tarkim, ūsai prie jo veido (beje, nebepamenu, kuris recenzentas teigė, kad tai iš avantiūristo d’Artanjano pasiskolintas atributas, – jam poetas atsakė eilėraščiu „d’artanjano butas“, o esė „Nemune“ (2006, Nr.28) J.Kelerą ir A.Marčėną šalia savęs mėgino lyginti su trimis muškietininkais). Kęstutis Navakas savo laikysena yra įkūnijęs visas įmanomas žaidėjų kategorijas: nuo vaiko, džiaugsmingai žaidžiančio forma, daikto estetika, kalba (vis dėlto ne dada), iki teatralo, „prisimatuojančio“ vaidmenis, tarp jų ir juokdario, avantiūristo, donžuano; nuo bastūno, azartiškai pralošiančio gyvenimui dvi akis, tą smulkią savo kortą, iki tūkstantmečio turnyre su pirmtakais vagantais, špylmanais, trubadūrais rungtyniaujančio talentingo atlikėjo (ir kitų tekstų transliuotojo), savo muzikalaus repertuaro gale numačiusio kuklią valandžiukę aplodismentams (pirštai – per krintančius plaukus po nusilenkimo). Lietuvių sąvoka „žaisti“ tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazonui. Vokiškasis „spielen“ būtų labiau tinkamas tokiam vitališkam poeto amplua. Pargriauto baroko „epochoje“ girdėta paskyrimų papliūpa „poetams artistams arfistams“ atitiko vieną – muzikuojančio eiliakurio – pašaukimą. O ištarmė „žaidimus žaidžiau kadaise / kur dabar tos dienos dėjos“ („rudens rondeliai“, I, p. 35) reiškė eufoniškų žaismių vasaros patikrinimą tikra rudens žaizda. Jau tada būta žinojimo, kad visi ciklai turi savo pabaigą („ant prilydyto grindinio švietė pargriautas barokas / bet istorija sakė kad greit jis prakiurs ir išdžius“, p. 104). Štai dabar, žvelgiant iš Navako ketvirto poezijos rinkinio perspektyvos, beveik nebelieka iliuzijos, jog atspindys šviečia (pargriauna), – jis grimzta gilyn. Paviršiaus žaismės, jos formų pertekliaus įspūdį keičia baimingas žaidimas (A.Ališausko atpažintas 1996-aisiais), sąžiningai laikantis jo taisyklių. Iš akipločio paribio į regėjimo centrą artėjant savajam (nebe epochos) fin de siècle – kokią partiją žaidžia tas, kuris iš įpročio laikomas špyleriu?

       Jis rašo. Šiek tiek anksčiau (2003 m.) pavadinęs tai „žaidimu gražiais paviršiais“. Nes kalbos tinklelis yra per retas esmei pagauti. Špylerio atminties stotelės nebesipuikuoja skambiais kultūros istorijos vardais. Svarbesni tie (ypač tos), su kuriais dalintasi vienatve, guoliu, savimi. Istorijos blyksniai prasišviečia vien autentiškos patirties tirščiuose:

       monika nori riešutų (kinų kariai
       sunkiai užveria vartus didžiojoje
       sienoje) du
       tušti kevalai krinta į mano saują

       (...)
       knyga užsičiaupusiais puslapiais (jau
       neprakalbinsiu) besijuokianti
       monikos burna vyno taurėj – dvigubas
       svaigulys (per

       gobio dykumą arkliena nešasi ordą)...

       „niekur neis“, p. 46

       Polifoniška teksto grafika, keliaklodžiai gaivalo triumfo istorijoje vaizdiniai, neva marginalių asociacijų intarpai. Knygos gundymo bejėgystė prieš moters kerus. Eilučių šuoliavimas, paklūstantis besiplečiančiai aistros stichijai. Natūra grumiasi su kultūra: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (p. 74). Kartais natūrai pasiduodama („bet jei kam nors tiesiog užtenka lango / kam žvelgti į pasaulį pro raštus“, p. 17), žinant, kad galutinis žodis jos: „tiktai stabtelk – ir pro plyšius įgrius / laukinė stipri gamta“ (p. 44). Vykstant artimų žmonių, autorių „nuolatinei deportacijai“ (taip vadinasi ką tik cituotas eilėraštis) iš čia, vėl ieškai to artumo kituose, save knyga paliudijusiuose (vaikystės plaukas tarp seniai nevartytų puslapių išduoda, kur našlaičio galvą glausdavai, (p. 36). Skaitai (eil. „skaitytojas“, p. 38). Remiesi kultūros ramentais. Knygų žiurkės etažerė jau virto grėsminga knygų siena (joje, manau, įmūryta ir R.Barthes’o plyta). Skaitai kituose save („vis rečiau grįžtu / neužrašytas: nesupintas su kitu / : ne kitas“, p. 38). Kai kopėtėlės kaip perpildytas saikas apsiverčia, rašai (net rankai nepadedant – sąmone): „reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų / vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug / turi parašyt ant savo beretės pamušalo“ (p. 71). Lyg ir neprasmingas užsiėmimas, po šimtmečių eksploatacijos stokojantis išteklių:

       kiekvienas su savo gaubliu mes
       sėdim Trapaus punktyro kavinėj
       kur viskas smilksta greičiau nei dega

       mes parašėm po žodį kiekvienai
       pauzei: kiekvieną raidę kirčiavom
       kol sieliai plaukė mūs laikrodžiais

       : kol jų ištakose nebeliko ką kirsti

       „Pirmas“, p. 56


       Nėra galimybės išeiti iš šito žaidimo – kaip gali paukščiai (p. 55). Esi apsuptas rašto ženklų, įkalintas tarp užrašytų patirčių. Vienintelė unikalaus pėdsako galimybė – fenomenologinė čia ir dabar nutinkančio vyksmo fiksacija: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (p. 74). Bet tikslinama ir toji dvelkia psalmyno, Ekleziasto jausena, net stilistika. Struktūriškai savitas knygos ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“ („Trečias“) tarsi iš vidaus fiksuoja rašymo fenomeną. Poetine proza „konspektuojama“ būsena, V.Daunio vadinta poezijos prieštakčiu, ties žodžiu „rašau“ įgauna vis daugiau struktūros, lygiuojasi į eilėraščio pavidalą. Iš chaosmoso brendantis kosmosas ribojasi su atsivėrimo gėda, vien grožiui stinga prasmės. Trumpėjančios dagties genamas estetas numoja ranka („turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta / šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį“, p. 77). Vietoj trūkstamo apdailos lipdinio, puošnios dekoracijos kyšteli armatūra. Lyg Platono idėjų šešėliai ant sienos praeities dumsios dėmės (vaikystės žaislų siluetai) prašosi įvardijamos, tiksliau – atspėjamos. Nes nėra tokio tikslaus žodžio ar metaforos, kurie bent vieną šešėlį atitrauktų nuo sienos visiems laikams, išvaduotų iš obsesijos (vis dėlto ne manijos) atspėti slaptą sakinio formą, rašančia ranka išgriebti kaip daiktą nebesugaunamą patirtį. Jokie „kraujagyslių pančiai“ (Navako terminas) ar kiti anomalijų kontrolės mechanizmai nesulaiko. Visus metus, savaitė po savaitės, laikai kaip maršką ištempęs baltą popieriaus lapą sklendžiančiai klevo sėklai (puiki metafora) pagauti. Kad ten rastųsi nauji pasauliai (Marčėno žvaigždės sistema kitur, o tavo įcentrinis šviesulys – naktinė stalo lempa), kol šeštadienį tave ištinka „skyrybos nuovargis“, posmai prisipildo šnypščiamųjų priebalsių, o „keistų metaforų / griūtis išduoda suglebusį kūną“ (p. 77). Sekmą dieną apsilanko jis, kažkoks kūrėjas, turintis teisę į savaitgalio poilsį („ką tik jisai savo parašė“, „jis yra irgi aš tik kitas, jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“, p. 78). Bet ir to kito buvimą koreguoja graverio ranka, judinama galbūt pirmojo „aš“ savistabos. Rašymas pasirodo klaidaus diktato-diktanto pavidalu. Kaip giluminio dialogo pasekmė. Dialogo – su kuo? Pokalbyje su Donaldu Kajoku Navakas tikslina: „Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų. (...) taigi dialogai yra iš ten, ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten“ („Nemunas“, 2006, Nr.4). Šitas anapusybės matmuo neturėtų stebinti (vertikalė Navako kūryboj visad buvo – su akcentuota kritimo kryptim, bet ir galimybe kilti: „Krintantis turi sparnus“). Fragmentas iš „Pargriauto baroko“, turintis erdvės į viršų: „yra gi akloji tinklainės vieta kuri regi / virš miestų pakibusius miestus ir ausys / išgirdę tykiausias žiogų cezūras...“ (p. 63-66). Augustiniška. (Pasakiau ir supratau, ką reiškia eilutė: „ir svetimi pieštukai tave rašo“ – „Pargriautas barokas“, p. 80).

       Su naujos Navako knygos pavadinimu siečiau ausis, išgirdusias tykiausias žiogų cezūras. Atspėti – reiškia išgirsti iš giliai. Klausymas, klausa – viena svarbiausių dialogo prielaidų. „Atspėtų fleitų“ epigrafan iškeltas fragmentas, matyt, iš tų vidinių pokalbių („Kadaise prie lango: / – Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba? / – O kaip manai? / – Gal fleitos? Atspėjau?“). Uldis Berelis tvirtina, kad nė vienas save gerbiantis postmodernistas neišsiverčia be veidrodinių žaidimų ir antrininkų („Klaipėda“, 2004.XI.24, priedas „Gintaro lašai“). Veidrodžių butaforija Navako poezijoje virsta komplikuotu polilogu; atsargiai pridurčiau: balsai tarsi iš Borgeso bibliotekos. Nuo veidrodžio nulupamas sidabro pamušalas. Kalbėdamas su Kajoku apie vidinius pašnekesius, Navakas pamini ir tų nutikimų vietą – prie lango (primenu eilutę: „bet jei kam nors tiesiog užtenka lango...“). Sėdint prie lango, akys kerta uždarą palėpės erdvę. Žiūri kiton pusėn (dažna eilėraščių vyksmo situacija – prie lango, eil. „budintis“, p. 9, eil. „vėjas. atviras langas“, p. 16). Klausa neapsiriboja fizinėmis vibracijomis. Fleitos knygoje yra melodija, o ne daiktas. Todėl skaitytojas bemaž paleidžiamas nuo įvaizdžio. Epigrafe jos skamba tik numanomai. Tiesiogiai fleitos paminimos visame rinkinyje dar vieną kartą, ir tai tik palyginime:

       jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam
       švilptels varteliai
       (...)

       ir tada prasilenksim skirtinguos keliuos
       nesutilpę
       aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu kuris
       mūsų aš
       ir šypsodamas grįšiu namo kur varteliai
       man švilpia
       ir naktis neateis nes jau nieko daugiau
       neatneš

       „praeivis“, p. 13

       Transcendentiniai varteliai. Antrininkas, esantis bet kuriame laike, epochoje. Prasilenkimas, pasikartojimas kultūrų kryžkelėse. Krišnos fleita? Pano fleita? Spartiečių karo fleitos? Visos, išvedančios iš šios tikrovės (Navako eilutė iš antro rinkinio: „O žiūri – užgroja fleita ir išsiveda viską nežinomon vėjų pagairėn“, p. 46). Kažkur greta baroko kultūrinė atmintis išgriebia „Užburtąją fleitą“ su jau girdimais Requiem motyvais, su ryškia personažų balso koloratūra. Ne ne, Mozartas šiame rinkiny nėkart nepaminėtas (ne taip, kaip ankstesnėse knygose). Dabar jis nebent nusėdo, kaip ta klevo sėkla, į podirvį, kur priplūdę daug Vienos kraujo ir vėjo švilpimo virš peruko įsuktoje Zalcburgo genijaus stygoje (nežinau, kuris kurį: Navakas Nekrošių ar atvirkščiai?). Štai kur spielerio pati esmė: kuriant polifoniją leisti ir kitam būti žaidimo partneriu/priešininku, palikti erdvės ir kito improvizacijai, suvokimui. Nuščiūti nepasakius per daug. Palikti tylos tarpą, suteikiant privilegiją klausai.

       „kas šiandien švilpia stogo stagaruos? / kas be lumzdelio šitaip drasko lūpas?“ (eil. „vėjas. atviras langas“, p. 16). Vėjas, fleitų metonimija. Vaizduotė gali vėjo dvelksmą pripildyti gyvenimo apstybės kvapo, bet įsikiša senis tavyje, žinantis debesų epo pabaigą: „tačiau jei iš kapų šitas vėjas“ („ Vienuoliktas“, p. 66). Tad lieka tik laikysenos prioritetas: „nebėra svarbu ar rašai gerai / ne vien eilės tave sukūrė / taip retai tepasišnekam atvirai / kai ne vėjas svarbus o burė“ (p. 21). Rašančio laikysena (kai šitos laikysenos atsisakymas reikštų negyvenimą): „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“ (eil. „poetai“, p. 20). Šitaip kultūros ir natūros grumtynėse vis dėlto liekama pirmosios pozicijose, greta ankstesnėse knygose cituotų ir vėlesnėje nutylėtų figūrų. Bet atspėjamų. Štai kaip Herakleitas kalbasi su Diogenu Navako lyriniame „aš“: „juk esi (esu) nuolankus piemuo / ne padangės avių o upės // filosofą palikusios ties krantu / prie sukiužusios geldos (statinės)“ (eil. „taip mano drauge“, p. 21). Jie susitinka Evangelijos nišoje, pro kurią lyg ir nepastebimas praeina (o gal tik pasidingojo?) A.Andriuškevičius su savo „(prieš)paskutinių eilėraščių“ skyryba – tarytum nesvarbiu, atsainiu, tačiau esminiu tikslinimu skliausteliuose. Štai jums ir fleitų čiurlenimas išvien su upe. Nuolankus upės piemuo („jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju“, p. 76). Sidabro, kartais net stiklo ar dramblio kaulo fleitos genezė muzikos istorijoje – iš medinės fleitos, dar anksčiau – iš švilpynės. Užrašoma barokiškam Navakui nebūdinga paprastėjimo programa: „reikia kažkaip // paprasčiau per tą gruodą: tiesiog žėrėti“ (p. 67). Ji dar nepersmelkė visų poeto tekstų. Rinkinyje dar esama banalių tiesų, žodžių pertekliaus (p. 12, 14), nuslopstančių eilėraščio pabaigų, kurios neatlaiko pirmųjų posmų vaizdo jėgos, kibirkščiuojančių metaforų impulso (p. 10). Eilėraščiu „Secesija“ netgi demonstruojama teksto pabaigos krizė, nežinojimas, kur link žodingoji mūza nuves: „na ir ko čia lioveis kurti? Baigės tušas tušinukuos? / ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis“ (p. 11). Čia kyšteli iš seniau labai pažįstamas „kostiuminis“, karnavalinis Navakas, pirminę žodžio „secesija“ reikšmę („pjūvis“) pateikiantis kaip vaizdą („kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną...“, p. 11). Pirmajame skyriuje „ano“ Navako išvis daugiau.

       Matydama knygos vientisumą ir daugelio tekstų intensyvumą, jį stiprinančias metaforas, kabinėjuosi tik prie detalių (net prie rikto žodyje „sąmanos“, p. 62; ar prie rimo poros „stotį / nustoti“, p. 15). Tiesiog taip darau, kad poeto ūsai pernelyg nepasišiauštų ar viena jų pusė neužsiriestų kaip Dali. Be to, galbūt esu paakinta atviro Navako pareiškimo: „Tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsidėjęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. (...) „Atspėtos fleitos“ veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto, skyrių po skyriaus. (...) Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas“, bernardinai.lt, VII.12). Lenktynės, būdamos visokios pažangos, dažniau pramoninės, variklis, kultūros procese turi švelnesnį – varžybų – sinonimą. Kuri gera knyga buvo parašyta dar ir be šito stimulo? Bet pretenzija visada vertinama griežčiau. Navakas yra pademonstravęs meistriškos rungties pavyzdžių: Marčėnui yra sviedęs eilėraštį „dulkės“, Radauskui – virtuozišką „fontaną“ („Žaidime gražiais paviršiais“). Šiame rinkinyje tobulo amfibrachio „debesimis“ lyg ir mostelima T.Venclovai („tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką“, p. 8), bet jo eilutės intensyvumo nepasiekiama. Regis, žvilgtelima į V.Bložės, G.Grajausko rezervuarą (eil. „pasakos“, p. 40-41 ir kt.). Lyg ir dvikovos špagas blykstelint išduoda eilutė „prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai“ (p. 9). Pro kieno skrybėlės (nimbo?) pluksnas švilptelėta? (kažkodėl kaip tik dabar galvon tas Navako „šposas“: „Lietuvių lyrikoj, jei apie tai paklaus kas, / kvepėjo tik Radauskas ir Rastauskas“).

       Neeilinio sąmojo artistas gali priversti graudžiai šyptelėti, piešdamas iš santūrios distancijos girtuoklį kaip medinį rūpintojėlį su jo skystąja kasdiene duona (eil. „girtuoklis“, p. 51). Jis elegiškas, gaudydamas plevenantį ir nepagaunamą mamos, tiksliau, jos ilgesio, prisiminimą (cituotinas visas eilėraštis „mano mama buvo iš sniego“, p. 36) arba mylimosios prisiminimą („arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos / kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu“, p. 48). Jis mąslus, kalbėdamasis su savimi, „skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide“ (p. 19), žvelgdamas labiau atgal nei į priekį. Tokią tendenciją rodytų ir lyginami eilėraščių pavadinimai: „o po to“ „Pargriautame baroke“ su „o prieš tai“ šiame rinkiny. Abu eilėraščiai stiprūs, bet labai skirtingos poetikos: nuo abstraktaus ir nuostabiai muzikalaus „ploja vėjas delnais ton vienintelėn pusėn...“ iki retrospektyviai, lyg atbulame kine (galima skaityt ir nuo apačios viršun), atsuktos dienos, susverdėjusios ties laišku, galiausiai užrašytos (p. 19). Dienos peržvalgą praktikuoja vienuoliai. Eilėraštis „budintis“ brėžtų tokios praktikos nekanonine prasme nuojautą. Diena – gyvenimo kamieninė ląstelė. Tada naktis – jos persodinimas į teksto kloną. Skaitant už kadro lieka ryto ratų stebėtojo naktis. Stebėtojas gali palikti budėjimo vietą (prie lango) taip ir nespėtas atspėti (junginys iš Navako esė „Laiškas nepažįstamajai“ – „Nemunas“, 2004, Nr.14). Su amžinai ataušusia kava vietoj pokalbio ar laiško.

       Darkart akimis perbėgu savų remarkų labiausiai aptūptus eilėraščius „budintis“, „praeivis“, „poetai“, „nešuliai“, erotiškos meilės (p. 46, 70), persergėjimo (p. 45), išsiskyrimo eiles (p. 47), iš sonetų – vienuoliktą, dvyliktą, penkioliktą, šešioliktą... Pokalbio rizikos verti.

       Literatūra ir menas
       2006 09 15