Jonas Strielkūnas. Ligi dvyliktos: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. 143 p.

       Naujų eilėraščių knyga „Ligi dvyliktos“ Jono Strielkūno poezijos rinkinių sąraše – yra tvarka pasaulyje – dvylikta. Dar buvo rinktinių, knygų vaikams. Šis poetas patinka dideliam skaitytojų būriui, jo kūrybai palankūs kolegos ir kritikai. Knygos noriai recenzuotos, apie J. Strielkūno poeziją parašyta jautrių ir protingų straipsnių, išleista I. Slavinskaitės monografija, jo kūryba nuolat reflektuojama bendruose ir specialiuose (tarkim, eilėdaros) literatūros raidos tyrinėjimuose.

       Taigi bendrasis J. Strielkūno kūrybos vaizdas (jis nėra labai kintantis) mūsų kritikoje visai gražiai nupieštas. Rašydamas apie naują jo knygą, be abejo, galėtum individualizuota savo kalba dar kartą pakartoti ar perkurti svarbiausius vertinimus, bet tai būtų nuobodu (tau pačiam ir jo kūrybos mylėtojams) ir nelabai prasminga.

       Prasmingesnis būtų mėginimas pasakyti, kas naujoje knygoje atrodo kitaip (daugiau ar mažiau) ir ko ji verta poeto kūrybos kelyje. Tiesą sakant, ši užduotis yra sunkesnė negu proginiai paveblenimai knygai išėjus (jų dabar tiek daug, kad nesinori gausinti). Recenzentas renkasi tą sunkesnę užduotį. Juk ir kelioliktos rašytojo knygos gyvenimas nelengvas. Na, – pamano į ją žiūrintis skeptikas,- esi jau klasikas, tau ramu, ką nauja beišstenėsi...

       Reklamiško išraiškingumo naujienų nėra, nebent išoriniam įspūdžiui palankesnis žmogus prie jų priskirtų trumpo žanro telkinį (nemažas ketureilių poskyris) arba šaunų skyriaus vardą „Nusakalėjimai“.

       Tikroji naujiena yra patys nauji eilėraščiai. Tai silpnas ir demagogiškas teiginys, bet... Bet juose girdžiu laisvėjantį poeto balsą. Jau ne tik pridengtą vaizdais ir tropais, bet – kartais – ir visai atvirą. Liūdną, pašaipų, rūstų, persmelktą graudžių dabarties įspūdžių ir egzistencinio susimąstymo. Keletas fragmentų, kuriuos cituodami (taigi išskirdami) galėtume matyti visuomeninės refleksijos pėdsakų:

       Savo alkaną bandą varaus
       Per bevaisės šalies akmenyną.
       Ir vandens nerandu nusipraust,
       Ir baisu pažiūrėt į kaimyną (...)

       p. 18

       Ekranuos šėlsta, juokias
       Liokajai ir vadai.

       Ir tau ramu be galo,
       Kad ne su jais esi.
       ... Prie pakasynų stalo
       Pažįstami visi.

       p. 19

       Ir nutyla muzika,
       Guodusi laikus.
       Ir man galvą nusuka
       Pinigų žmogus.

       p.39

       Laisve, laisve, paukšteli mažas
       Mūs vergovės tamsiam debesy,
       Tu per amžius buvai miražas
       Ir miražas lig šiol esi.

       Ketureilis „Laisvei“, p. 126

       Dažnai manoma, kad poeziją fragmentuoti ir cituoti parankiausia. Tikrai ne. Toji refleksijų linija, kurią paryškinau parinktomis eilutėmis, knygoje tikrai yra, galima tęsti („Pradingo sąžinė, teisybė ir garbė“, p. 114; „Neišaugo pomiškis, / O medžius iškirto“, p. 112). Bet parinkimas ją nemaloniai „nurengė“, išėmė iš vaizdų ir apmąstymų didesnės erdvės, kurioje (J. Strielkūno atveju) beveik visad gaudžia skirtingų istorinių laikų ir įvairių požiūrių bei nuotaikų dermės ir nedermės. Norinčiam aprėpti tą erdvę tegali patarti – skaityk visą knygą. Ir žinok, kad be „nurenginėjimų“ kūrybos tendencijų apibrėžti nepasiseka.

       Analizuodami praeities rašytojų palikimą, daug laisviau remiamės jų biografijom, siejame gyvenimo ir kūrybos faktus. Apie gyvuojančius šitaip kalbėti tartum nejauku. Jaučiu tai ir suprantu, bet jau jokia paslaptis, kad daktarai dažnokai pavarto paciento Jono Strielkūno bylą, jam tenka pasikalbėti su jais apie tai, kas yra ir kas gali būti. Tragizmo motyvus ankstesnėse jo knygose kritika užuolankom yra siejusi su šia privačia būsena. Žinoma, tokių sąsajų pagrįstumą galima ir tvirtinti (visai žmogiška), ir neigti (per daug stačiakaktiška, pernelyg trapu). Dabar svarbiau kas kita. Liūdnųjų išgyvenimų naujoje knygoje mažiau. Ir visa, kas tragiška, dabar išsakoma be įaitrinto tragizmo. Į graudulingų frazių eiseną įsikerta prasčiokiškas milo žodis, ir įtampa slūgsta. Poetas sutaria ir su gyvenimu, ir su nebūtimi, išmintingai nusišypsodamas. Lygiai taip gali nusišypsoti atidesnis skaitytojas, ne pirmą kartą matantis, kad J. Strielkūno knygos smagratį įsuka sugrįžimo, kūrybinio prisikėlimo motyvas. Šiandieninės poezijos feniksas...

       J. Strielkūno kūryboje iškyla savitas, nelabai matytas eilėraščio modelis. Tai „įsisukantis“ eilėraštis. Žodis šaukia žodį, vaizdai ir realijos išsivynioja kaip smagia ranka paristo kamuolio siūlas, yra įspūdis, kad dideliu greičiu neriama vis gilyn:

       Naktis ateina. Ant pečių – akėčios.
       Tai ką gi ji patamsyje akės?
       Kur jos arklys? Seniai supuvo ėdžios
       Anam gurbe, kur įbedei šakes

       Į tamsų kampą – tą žalčių buveinę,
       Kur iš kiaušinių risdavos maži
       Žalčiukai it kermošiniai saldainiai,
       Kuriuos iš miesto tirpstančius veži

       Vidurvasary, kai pribręsta grūdas
       Ir mirt kaip grūdas trokšta mirtinai,
       Kai į akis nebe akėčios grūdas,
       O kertamųjų žiogiški sparnai.

       p. 98

       Eksponuoti tokį eilėraštį svarbu dar dėl kelių priežasčių.

       Jis parodo šiuolaikinės lyrikos polinkį pasakoti (esama panašios sandaros pasakų).

       Yra iškalbingas J. Strielkūno meistriškumo pavyzdys (perkėlimų natūralumas).

       Padeda suprasti, kaip dažniausiai susiformuoja jo metaforos (šiaip jau lakoniškos).

       Patvirtina, koks svarbus jam atsiminimų, buvusio kaimo laikas.

       Prabėgusio laiko, nutolusios meilės eilėraščiai ir šioje knygoje – vieni gražiausių. Čia ir vienas gražiausių knygos įvaizdžių: „Ir tik sykiais aistros žebenkštis / Aštrianagė nubėga per nugarą“ (p. 65). Jau gal niekam nepasiseks taip parašyti apie tėvų namus, apie dirželį ant mergaitės juosmens, apie rainas akis ir žydrus dangaus taškus, apie sėdėjimą ant cypiančios lovos. Ir nereikia, ir neįmanoma, nes kiekvienas meilės laikas turi vienintelę savo aplinką, žodžio spalvą, drovumo ir svaigulio lygmenį. Tikrai nuostabus J. Strielkūno gebėjimas sulieti tikrą jausmingumą ir prisimenančio šypsnį, atsiribojimą ir ne, gyvenimo banalybę ir smelkiančią įžvalgą.

       Šios knygos naujovė, kaip minėta, yra didelis trumpų kūrinių ciklas. Paskutiniame skyriuje – tik aštuoneiliai (jų devyniolika, jie pratęsia 1998 m. išleisto rinkinio „Tamsos varpai, šviesos varpai“ ciklą „Būties aštuoneiliai“) ir ketureiliai (jų trisdešimt penki, J. Strielkūno rinkiniuose tai pirmas kartas). Ketureilių esama visai pasisekusių („Jaunamartė“, „O buvo“, „Žaizdos“), bet dažnai nėra įspūdžio, kad minimalistinė forma iki galo pagrindžia save, t.y. atsiveria ir užsisklendžia daug pasakydama. Panašiau į kūrybinę mankštą ar atvangą, panašiau į škicus. Gal dėl to ketureilių poskyris pavadintas „Lentgaliai“. O aštuoneiliai šiandieniniam J. Strielkūnui yra kaip tik jo ūgio poetinis apsiaustas. Klasiko vertas vaizdų intensyvumas ir žodžio saikas:

       Gulintis savo leduos
       Tave išduos.
       Einantis savo keliu
       Durs tau peiliu.

       Ar apsiginti gali?
       Nė nebandyk.
       Pats tu leduos guli.
       Peilis širdy.

       p. 114

       Tobulas eilėraštis, – turėtų pasakyti Vladas Šimkus.

       Rinkinyje yra išties stulbinančio meistriškumo. Keletą eilėraščių paminėsiu: „Šiaurė. Žiema“ (metrikos, rimo, sąskambių dermė, 4 vieno žodžio sakiniai, 4 dviejų žodžių, vienas keturių), „Mes praradome viską ūmai...“ (vieno rimo septynių eilučių tekstas), „Vidurnakčio moteris“ ir „Nakties baladė“ (reikia pažiūrėti, kaip idealiai čia susineria vaizdų ir idėjos lankas), „Trioletas“ (išlaikantis kanoną, bet apverčiantis šiai formai būdingą nuotaiką, kažin kaip supinantis žinomus K. Binkio ir S. Nėries motyvus).

       Gretinant su ankstesnėm pastarojo dešimtmečio knygom, J. Strielkūno kūrybos temperatūra nekrinta. Tik jo poezijos svarbiausių kelių pakelės kiek platesnės (daugiau „kontekstinio“ lygmens kūrinių), dažniau pasilsima (tai tie atvangos škicai, kai kurie pajuokavimai).

       Ir baigiant. Jonas Strielkūnas pagaliau pasakė, kas yra poezija. Štai:

       Tas viesulas, laužiantis svirtį,
       Tas žudantis žemę dangus.

       Padėjęs tašką pažiūrėjau į laikrodį. Dvylikta.

       Literatūra ir menas
       2004 02 13