tekstai.lt

Rita Kasparavičiūtė. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo teksto paraštėje (2008)

b_130_88_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_gintaras_beresnevicius.jpg       Gintaras Beresnevičius (gimė 1961-07-08, mirė 2006-08-05) buvo neįprastas žmogus ir autorius, kuriam nelimpa trafaretiniai apibūdinimai. Tai religijotyrininkas, reikalavęs neutralumo visų religijų atžvilgiu, bet tvirtai tikėjęs krikščionybės galia atnešti naują gyvybę ir jėgą. G.Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi.


       G.Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G.Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanų nevarstomų durų.


       Mitologinės struktūros ir archetipai autoriaus sąmonėje tampa universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama universalių, antlaikiškų, neistoriškų veiksnių. „Dvasinis gyvenimas pernelyg sudėtingas dalykas, kad jo mokytumeisi iš žurnalų ar valkataujančių mokytojų, mosikuojančių ufonautų išrašytais diplomais. Kelios tikresnės ir autentiškesnės smulkmenos čia paskęsta kvailystėse, - iš serijos: protingas pats atsirinks, bet kam protingam tokie rebusai“( psl. 254, Ne apie tai mano dūzgelė). G. Beresnevičius bandė užčiuopti tuos nekintamus kultūrinių mechanizmų principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai teikė jam interpretacijų laisvę bei jėgos minties skrydžiui. Tai buvo konceptualumo ir virtuoziško minties žaidimo kokybė. Jis buvo kitoks nei profesionalūs akademinės konjunktūros atstovai, kurie itin rūpinasi savo leidinių forma, moksliniu publikacijų svoriu, taškais ir balais, taip pat ir savo socialine reikšme bei įvaizdžiu. G. Beresnevičius šiuo požiūriu buvo bebaimis, o jo vardas – net keista – niekaip nesuteršiamas. Prie šios asmenybės nelipo jokie masinei kultūrai būdingi dvasios teršalai. Nuostabą keldavo randami jo pėdsakai vienadienių skaitalų sąvartynuose, bet ilgainiui tai suformavo pagarbą dėl tokio nekonformistinio elgesio ir pasiryžimo vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė, yra gyvoji masinės kultūros istorija, – joje G.Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, sėmė peno apmąstymams.


       G.Beresnevičius tiesiog gyveno, nardė kultūros intakuose ir šaltiniuose, o ir pats buvo gyvas šaltinis. Jis bus cituojamas ir kasdien „valgomas“ kaip intelektualinis kūnas, – jis dar ilgai sotins amžinai idėjų alkaną mūsų akademinę bendruomenę. Mokslas buvo svarbus ir G.Beresnevičiui. Visos teorijos jam buvo ne tiek loginės samprotavimų konstrukcijos ar abstraktūs modeliai, bet gyvos idėjos, – lengvai adaptuojamos, permetamos į bet kurias žmogaus dvasinės ir kultūrinės veiklos sferas. Todėl jo mintis tokia nesuvaržyta ir patraukli, o tekstai – įdomūs, išliekantys atmintyje. Šiuo požiūriu palankus, jaudinantis vaizduotę buvo ir jo tyrinėjimo objektas. Mitologijų ir religijų tyrinėjimai – tai savotiškas būties detektyvas su baisingu nežinomuoju, kuris slepiasi anapus mūsų proto, bet kurį mes stengiamės išvilkti į sąmonės šviesą – kol jis mūsų nespėjo nusitempti į savo tamsą.


       Paskutiniais gyvenimo metais G.Beresnevičius mėgino pereiti nuo religijotyros prie religijos filosofijos, vadinasi, nuo fenomenus analizuojančio empirinio mokslo prie religijos esmės, atsiribojant nuo konkrečių fenomenų. Tai Dievo paieškos, Šventybės, kuri yra atokiai nuo religinių fenomenų. Vadinasi, akademinis tyrinėtojo bagažas integravosi į originalią filosofinę religinio santykio viziją. Tačiau ankstyva mirtis nutraukė originalios religijos filosofijos ieškojimus.


       Kritiškas G.Beresnevičiaus požiūris į tyrimo objektą ir sugebėjimas reflektuoti padėjo į viską žvelgti gelmiškai ir kartu labai asmeniškai.


       Dieviškumo prigimties analogijų šis tyrinėtojas ieškojo ir literatūroje – tą rodo jo eseistika. Pats kūrybos procesas autoriui buvo tarsi gelminės kūrybos formulės ieškojimas. G.Beresnevičius buvo tarsi mūsų laikų alchemikas. Kūrybos ir dieviškumo ryšys literatūroje ir mene, ko gero, daug akivaizdesnis, negu mokslinio pažinimo veikloje. G.Beresnevičius mėgo tyrinėti įvairias paribio sritis ir situacijas, tarsi tarp tektoninių plokščių esančius sprūdžius. Jam baltų, arba lietuvių, imperija buvo tarsi sprūdis tarp Vakarų Europos ir Eurazijos tektoninių plokščių. Lietuvybę jis suvokė kaip marginalumą, kuriam teikė centro tarp Vakarų ir Rytų reikšmę.


       Vis dėlto G.Beresnevičiaus žvilgsnis niekada nebuvo atgręžtas į save, jo tekstuose nerastume nebylios introspekcijos, intensyvios introversijos, hermeneutinės meditacijos. Jam nerūpėjo grynoji metafizika, abstraktūs būties principai. Žinojimas jam buvo magija – bendravimas su galių pasauliu, su dievais, žmonėmis ir stichijų dvasiomis. Jo gaivališka prigimtis linko į konkretumą ir mėgo ieškoti dinaminių būties ryšių. Žinojimas jam buvo daugiau magiškasis nei mistinis veiksmas. Toks žinojimas reiškia valią valdyti, manipuliuoti, – jis teikia džiaugsmingą galios pojūtį ir yra organiškai susijęs su gyvybės balsu žmoguje. Šis kultūros žmogus tiesiog stebėtinai mokėjo derinti visuomeninę veiklą ir labai intensyvų kūrybinį gyvenimą, o juk jis iš esmės yra vidinis, slaptas, sakralus, neviešinamas. Išties retas gebėjimas derinti viešąjį reiškimosi modelį su labai intensyvia vidine veikla.


       Ne mažiau stebina gebėjimas derinti akademinius tyrinėtojo interesus su literatūros kūrėjo – rašytojo, eseisto, poeto – raiška. Galima daryti išvadą, kad G.Beresnevičius religinio gyvenimo intensyvumą, religijos esmę siekė patirti per literatūrinės kūrybos fenomeną, įsigyvendamas į kūrybos procesą. Dievybės fenomenas – tai gebėjimas kurti iš nieko (ex nihilo). Kitaip kuria žmogus: jis kuria dėliodamas įvairius jam žinomus elementus. Galbūt G.Beresnevičiaus mėginimas įsiskverbti į literatūros kūrybos slėpinius buvo siekis suvokti gelminę kūrybos prigimtį – jungtį su religijos fenomenu.

O meditacija, sunaikinanti subjekto-objekto priešpriešą, griauna magiškosios savimonės pagrindus ir veda minties keleivį į dvasios dykumą, kuri daug kam ir yra išsvajotoji amžinybė ir geidžiamas nemirtingumas.


       O kartu – tiesiog didysis Anonimas ir gyvenimo pabaiga. Gal G.Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus ir – gerai išmanydamas visų tradicijų ezoterines praktikas – tiesiog sustojo prie lemtingos ribos ir atsigręžė atgal, pasirinkdamas gyvų žmonių bei dievų pasaulį? Juk savo įvairiausiais pavidalais šis pasaulis taip pat yra begalinis, nelyginant Samsara, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. O anapus jos nėra nei draugų, nei moterų, nei linksmybių. Ir kam tada per anksti veržtis ten, iš kur esi atėjęs ir kur vis tiek vienąkart teks sugrįžti? Geriau jau ilgiau pabūti su savo mielais artimaisiais ir smagiai bendrauti su be galo įdomiu mitologinių dievų pasauliu. Dievai juk įdomesni už filosofus ir asketus. Tai lyg amžinas žaidimas, o „žaidžiame ne tam, kad nugalėtume ar sutriuškintume, žaidžiame, kad plunksnos parūktų. Žaidimas atsirado iš nuobodulio, ir žaidžiant mėgstamą žaidimą nenuobodžiaujama.“


       Todėl G.Beresnevičiaus žinojimas buvo daugiau „samsariškas“, „rizomiškas“ ir „vijokliškas“, horizontalus ir panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus, o ne vertikalus ir užsidarantis, išnykstantis gelmėje. Tai asociatyvaus mąstymo talentas, iš čia ir jo begalinio kūrybingumo paslaptis. Ypač eseistikos, – pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi – kaip tas minėtas vijoklis. Jo eseistika liejosi kaip iš gausybės rago, nors jos episteminis modelis, jos rėmai likdavo tokie pat, todėl jo tekstai kartais darydavo monotonijos įspūdį. Jis rašydavo apie mūsų gyvenimo reiškinius vis kitokiomis metaforomis, bet minties matrica iš esmės likdavo nepakitusi: „pirmiausia reikia atpažinti tikruosius vardus, nes vardas yra pradžia, esmė ir pažadas prie Romos vartų“.


       Kaip tik eseistika išryškino būdingą G.Beresnevičiaus asmenybės bruožą – aistringą socialumą. Tai labai socialus autorius – rašymas jam buvo bendravimo būdas. Jo tekstai tarytum kasdieniškas pasikalbėjimas apie visiems žinomus ir rūpimus dalykus, kuriems charizmatinė autoriaus sąmonė suteikdavo papildomų prasmių, sudėliodavo įsimintinus akcentus bei apversdavo svarstomą dalyką netikėta, kartais net komiškąja puse. Kartais tai būdavo ne kokie ypatingi minties atradimai, o tiesiog retorinio įtikinimo talentas. Autorius nenorėdavo atitrūkti nuo gyvenimo ir nukeliauti ten, kur nesiekia paprasto, profaniško skaitytojo mintis. Jis visada buvo demokratiškas, artimas ir ištikimas savo skaitytojams. Jis buvo tarp mūsų ir dalijosi mūsų rūpesčiais.


       Ir dar viena ypatybė. G.Beresnevičiui buvo svarbus galios jausmas. Gamtos galia, dvasios galia, valia valdyti, manipuliuoti. Bet kiek galima spėti, jis neturėjo tiesioginio, gyvo santykio su pasauliu – per gamtą ir per žemę, koks kyla iš žmogaus praktinės patirties. G.Beresnevičius buvo tikras miesto žmogus, ypač gerai besijaučiantis Lietuvos sostinėje, o į gamtą žiūrėjo iš intelektualinės distancijos. Nei ką nors sėjo, nei pjovė, neturėjo „žagrės atminties“. Kartkartėmis pasitikrindavo savo apsiskaitymą, nukreipdavo savo minties lęšius į gyvą gamtos paveikslą. Gamta jam buvo sukultūrintas vaizdinys, interpretacijos laukas, su ja mąstytojo nesiejo joks realus darbas. Jam buvo svetimas net ramaus buvimo prie upės jausmas. Nes jis realiai gyveno knygų ir idėjų pasaulyje, o jame minties kuriama „magiškoji“ tikrovė yra antrinė, virtuali ir tikro pasitenkinimo ji neteikia. Tai tik simbolinių reikšmių sfera, kūrybinga, istoriškai sąlygota sąmonės veikla. Joje žmogus susikuria savo kultūrinę reikšmę, bet anksčiau ar vėliau kultūros nuvargintam žmogui kyla nepasitenkinimas, egzistencinis poreikis ieškoti gyvesnio ryšio su pasauliu. O tai yra ne kas kita, kaip bendravimas su žmonėmis – gyvesnio ryšio nebūna. G. Beresnevičiui gamtos kontempliacijos buvo laikinas poilsis, o gyvenimo pulsą jis jautė tik būdamas su žmonėmis. Jam buvo būtini draugai, kolegos, kompanija. Sunkiai jis įsivaizduojamas vienišas. Galbūt dėl to, kad vienatvę pakelti jam buvo sunkoka. Magas visuomet turi į ką nors atsiremti, jo sąmonė yra gyva tik interaktyvumo lauke. Jam buvo būtini draugai. Ir neretai – draugus sujungiančios magiškos substancijos, šventi duonos laužymo ir vyno gėrimo ritualai. Misteriška, visiems mums žinoma aplinka, magiška Vilniaus erdvė, kur renkasi ne tik gyvi žmonės, bet ir žemiškas puotas baigusiųjų dvasios... Mes išgėrėme somos, ir mes bendravome su dievais...


       Būtis yra prieštaringa, ją sudaro vien protu nepaaiškinama įtampa tarp gyvenimo ir mirties. Šitą įtampą įprasminti arba išspręsti, ją sugriauti gali tik paradoksali sąmonė. Paradoksas gimsta iš būties prieštaringumo, o prieštaravimai suveikia kaip sprogstamasis užtaisas, sugriaunantis visas įtampas. Didžiojo prieštaravimo įsikūnijimas buvo ir pats Gintaro Beresnevičiaus fenomenas, ir jame glūdinti paradokso jėga suveikė dėsningai. Jis tiesiog susinaikino, savo elgsena pasityčiodamas iš savo dvasinės galios, iš savo reikšmės, jis naikinosi tarytum mesdamas pasauliui kaprizingą iššūkį – kaip vaikas – žiūrėkit, kaip aš galiu, kaip man viskas nesvarbu! Jis seniai vaikščiojo ties gyvybės ir mirties riba, nes didžiausias ir esminis paradoksas yra vienkartinė gyvenimo ir mirties realybė. G. Beresnevičius šią paradoksalią situaciją išsprendė savo gyvenimu. Jis buvo ne tik teoretikas, bet ir praktikas –mąstymas jam buvo reikalingas tik tiek, kiek jis padėdavo gyventi. O kai nebepadėdavo gyventi, tai vis tiek padėdavo, - kelyje į mirtį ir nebūtį, bet jau kitaip ir jau kitur. Ten, kur susitinka visi.

       Gintaro lašai
       2008 m. rugsėjis