tekstai.lt

Marius Burokas: Pagaliau knyga ir kiti nutikimai (interviu, 2005)


burokas%20marius.jpg      Jaunosios kartos poetas bei vertėjas Marius Burokas neseniai išleido antrą poezijos knygą pavadinimu „Būsenos“, taip pat išvertė ir antrą žymaus amerikiečių rašytojo, poeto Charles‘o Bukowskio romaną.


      Šia proga „Bernardinai.lt“ ir kalbina poetą M. Buroką apie eilėraščio mirtį, tikrovės blyksnius, įvairias būsenas, nerimtąją literatūrą ir Amerikietiškosios Svajonės paskerdimą.


      Tavo eilėraščių knyga buvo laukta kelerius metus, o jos pasirodymas šiek tiek nustebino jau vien tuo, kad vietoj „Planuojamos žmogžudystės“, kurios pirminis variantas ėjo iš rankų į rankas, dabar prieš akis turime „Būsenas“. Kodėl galų gale atsisakei to „kriminalinio“ ir pasirinkai labai miglotą, o gal net kiek banaloką pavadinimą?


      Matai, nuo pirminio knygos varianto jau buvo praėję ketveri metai, ir tiesiog būtų buvę kvaila laikytis įsikibus tos pirminės koncepcijos, kuri tapo visiškai nelogiška į knygą pridėjus bent dešimt naujų eilėraščių, kurie savo tematika nelabai jau ir atitiko „Planuoju žmogžudystę“ koncepciją. Štai Orhano Pamuko epigrafas iš „Juodosios knygos“ liko savo vietoj, nes jis dar derėjo prie jau naujai atrodančios knygos, tačiau pavadinimas nebetiko, nes gerokai prasiplėtė ir tie patys meilės eilėraščiai. Galų gale juk juokinga būtų dedikuoti eilėraščius, o paskui jau „planuoti žmogžudystę“. Jei būčiau palikęs senąjį pavadinimą, tuomet tarp pačių tekstų ir knygos antraštės būtų atsiradęs plyšys.


      Patį knygos „Planuoju žmogžudystę“ pavadinimą traktavau kaip eilėraščio mirtį, tai yra, kai eilėraštis išsprūsta tau iš rankų, o taip nutinka vos tik jis yra išspausdinamas, vadinasi, tuomet jis tau jau yra miręs. Poetas nužudo eilėraštį, jį atiduodamas skaitytojui. Žinoma, tokiu būdu eilėraštis turi galimybę prisikelti ar būti prikeltas skaitytojo dėka, bet pačiam poetui nuo to jau nei šilta, nei šalta.


      O pavadinimas „Būsenos“ atsirado labai staiga, mat man pranešė, kad leidžia knygą, ir aš visiškai neturėjau laiko galvoti apie geresnį ar blogesnį pavadinimą. Žinoma, tai ir abstraktus, ir gal kiek banalus pavadinimas, bet ką čia padarysi. Knyga yra ir nuo jos nebepasislėpsi. Jei būčiau turėjęs galimybių, gal ir tą pavadinimą „protingesnį“ būčiau sugalvojęs, bet šiuo atveju pasukau labai tradiciniu keliu, knygos pavadinimui pasirinkdamas vieno eilėraščio pavadinimą. Man kur kas svarbiau nei pavadinimas buvo suguldyti tuos visus senus ir naujai atsiradusius tekstus į vieną visumą, kad jie tarpusavyje skambėtų ir nė vienas nepadoriai neišsišoktų. Kokias dvi savaites gyvenau apie save išsidėliojęs popieriaus lapus su eilėraščiais ir dėliojau lyg dėlionę – čia limpa, o čia - ne...  


      Žinoma, kiekvienas eilėraštis išreiškia tam tikrą būseną, tačiau juk ir kiekvienas skaitytojas, skaitydamas skirtingus tekstus, taip pat papuola į tam tikrą būseną, ir tokiu būdu jam asmeniškai atsiveria tas tekstas. Gal vienas atranda paskutinę eilutę, kitas - trečią nuo pradžios, kažką gal „užkabina“ ir visas eilėraštis, visa tai tėra būsenos – teksto ir skaitytojo sutapimas į vieną. O galų gale šitas pavadinimas nėra jau toks ir reikšmingas, kaip anas buvęs, ir jis nei šokiruoja, nei mėgina kažką pažadinti. Jis tiesiog vienija krūvą eilėraščių, sugulusių į knygą vienu pavadinimu.  


      Tačiau, reikia pripažinti, nors pavadinimą ir pakeitei, bet knygoje liko daug įkalčių, nuorodų į kriminalą, smurtą. Užtenka žvilgtelėti į viršelį: pirmajame - praverta burna lyg kapo duobė, antrajame – paties autoriaus sušaudymas, atrodo, Literatų gatvėje. Matyt, neatsitiktinai ima rastis poezijos knygų, persunktų būtent kriminalinėms kronikoms būdingais ženklais – prieš kelerius metus toks buvo „Poezijos pavasaris“, neseniai pasirodė Marcelijaus Martinaičio „K.B. įtariamas“, o ir veik kiekvienas poetas yra parašęs bent po kelis tokio pobūdžio eilėraščius. Ar poezija nebemoka kalbėti kitoniška kalba, ar poetas nebegali atsiriboti nuo visos tos informacijos, kuri plūsteli iš laikraščių antraščių bei TV ekrano, ir jam, kaip ir tavo viename eilėraštyje, belieka dėti lygybės ženklą tarp „užmušiau“ bei „valgiau ir rašiau“?


      Aš nemanau, kad negalėtų atsiriboti. Jei norėtų, tai ir atsiribotų. Bet tikrovėje, mano supratimu, poetas privalo registruoti tai, kas darosi aplink, kad ne tik jo tekstai prakalbėtų, bet kad jie gebėtų prakalbinti ir tą skaitantįjį. Juk įdomu stebėti ir fiksuoti tai, kas vyksta aplinkui, ką išdarinėja lietuviai ir kaip jie gyvena. Nežinau, ar įmanoma dabar rašyti apie žvaigždeles, debesėlius ir bitutes. Kai bus tokia prabanga sau leisti apie tai rašyti – tuomet, matyt, ir rašysiu, tačiau dabar tokios prabangos nėra ir reikia rašyti apie visiškai kitus dalykus.


      Manau, kad mūsų kartai, gimusiai maždaug aštuntojo dešimtmečio viduryje, neregistruoti tokių dalykų yra neatleistina. Tai karta, kuri dar spėjo kiek paragauti sovietmečio, kad ir vaikiškai, matė Sąjūdžio veiklą ir paskui buvo įmurkdyta į tai, kuo mes dabar visi ir gyvenam. Man labai norėjosi kažkaip pamėginti užfiksuoti tą lietuvio mentaliteto lūžį nuo sovietmečio iki „vartotojo vakariečio“, ir tokiu būdu atsirado ciklas „Lietuviai“. Tai net ne ironiškas, bet satyriškas ciklas. Pradžioje tai buvo pavieniai eilėraščiai, bet vėliau pamačiau, kad jie puikiai vienas su kitu dera. O kažkam juk ir taip, apie tai reikia rašyti, nes „Šluotos“ laikraščio ar humoristinio skyrelio tam tikrai neužtenka, o poleminių straipsnių, atsižvelgiant į mūsų bent jau spausdinto žodžio žiniasklaidą, neužtenka. Aš nesu publicistas, bet kodėl neprakalbus tautai, tokiu būdu baksnojant ir rodant jai jos pačios žaizdeles.


      O visi tie kraujai ir nusikaltimai – dabar tokia banga užėjusi literatūroje. Juk ne taip seniai daug kas į kairę ir į dešinę taškėsi visokiais ekskrementais, bet tai jau praėjo. Kada nors būtinai praeis ir kriminalistiniai ženklai literatūroje, jų vietą užims kažkokie kitokie. Dabar ir pats pastebėjau, kad pradėjau rašyti minimalistinius, gerokai asmeniškesnius ir nelabai ką bendra su aplinka turinčius eilėraščius. Kita vertus, juk visi tie kriminalai nėra vien tik baisybės ir nusikaltimai. Ten ir kažin koks visai kitas grūdas paslėptas, kurio nerasi laikraščių puslapiuose, bet kuris tiesiog akis bado poezijoje.


      Antrajame knygos viršelyje esantis mano paties „sušaudymas“ – tai lyg „Planuoju žmogžudystę“ reminiscencija su visomis iš ten išplaukiančiomis galimomis ir negalimomis prasmėmis. Aš labai nenorėjau, kad ši knyga būtų spalvinga - nei piešinių, nei grafikos, ir kai pamačiau jos pirminį variantą, man labai patiko. Man buvo svarbu, kad knygos apipavidalinimas ir turinys sutaptų, ir, rodos, tai pavyko. Knygoje esančios fotografijų atplaišos eina išvien su lygiai tokiais pat tekstais. Tai mažyčiai tikrovės atspindžiai – jokių haliucinacijų, gliukų. Aš tekstų nelaužiau iš piršto – viskas paimta iš tikrovės, kad ir kokia ji būtų. Ši knyga veik asketiškai blanki, bet kartu ji ir gana marga.


      Kaip tu vertini šiuolaikinę jaunų autorių poeziją? Ar ji atspindi šiuolaikinio žmogaus būsenas, ar bet kokie žaidimai tekstu nepadaro meškos paslaugos pačiai poezijai?


      Jaunieji poetai dabar arba darosi visiškai avangardiški, arba grįžta prie konservatyvių tradicijų. Prieš aštuonerius metus visi buvo metęsi į totalų eksperimentavimą – ko tik neišdarinėjo su tekstais, juos visaip darkydami, dėliodami, klijuodami. Tai buvo įdomu, nes nežinojai, nei kas pavyks, nei kur link judi, nei galų gale, kaip tai daryti. Mes mėginome išrasti savus dviračius, kad su jais ne kur nors nuvažiuotume, bet maloniai, smagiai sau kikendami pasivažinėtume, kad ir vietoje – vis pasižiūri į pasaulį kitu, netikėtu aspektu. O dabar tie žaidimai pasibaigė, ir tiesiog grįžtama prie teksto malonumo. O kas mes visi? Tik naujieji modernistai, daugiau nieko. Gali tu savo eilėraštį spausdinti kryžiumi ar velniai žino kokia forma, bet jei tai bus geras tekstas – jis bus geras, ir tiek.


      Beje, yra ir labai geras puslapis – nevykeliai.lt – vienintelis nenormalios/neformalios literatūros puslapis Lietuvoje. Nors dabar šiek tiek ir apgesęs šio puslapio kūrėjų entuziazmas, mano supratimu, jį būtina išlaikyti. Gal net iki festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ spėsime išleisti du kompaktinius diskus „Nevykėlių balsai“, kur patys poetai skaito savo linksmus, nenormalius eilėraščius. Jei jau žmonės – net ir gana gerai žinomi poetai – sutinka su antraše „Nevykėlių balsai“, vadinasi, jie dar turi sveiko humoro jausmą. Tai paribių tekstai, balansuojantys tarp visiškų nesąmonių ir geros, smagios poezijos. Man atrodo, kad tokie marginaliniai tekstai Lietuvoje yra visiškai nepelnytai pamiršti. O visai be reikalo. Visa ta literatūros aplinka, nerimti tekstai, tekstai-pokštai, žaidimai, netyčia užrašyti ketureiliai, vos šovę į galvą – juos būtina kaupti. Aš pats rašiau bakalauro darbą iš popliteratūros ir galiu drąsiai teigti, kad apie to meto žmogaus gyvenimą iš tokių tekstų galima kur kas daugiau sužinoti nei iš keliolikos tomų poezijos rinkinių. Tokiuose nerimtuose tekstuose - visa žmogaus psichologija, jo mąstymas, požiūris, manieros išlenda į paviršių, nes čia taikoma į trumpalaikį tikslą, todėl tokių tekstų autorius nė nemėgina slėptis po manieringomis metaforomis ar daugiasluoksnėmis prasmėmis.


      Maža to, kad esi poetas, jau išsileidęs antrą knygą, tai dar gan rimtai užsiimi vertimais. Ką tau, kaip poetui, duoda vertimų patirtis?


      Negalėčiau pasakyti, kad vertimais užsiimu labai rimtai. Esu išvertęs dvi Ch. Bukowskio knygas ir dar kelias drauge su „Vario burnomis“. Tiesa, neseniai gavau pasiūlymą versti ir trečiąją didžiojo Buko knygą, bet atsisakiau. Kai per daug verti vieną autorių, tai prarandi ir skonį, ir saiką, ir net malonumą. Tuomet netenki elementarios uoslės tekstui, ir tavo vertimas gali tapti nykuma. Šiaip ar taip, versdamas kuri ir pats, o tapti amatininku labai nesinorėtų.


      Verčiau pirmą ir paskutinį Bukowskio romaną, ir kiekvienas jų tiesiog užvaldė mane. „Skaitalas“ yra JAV popkultūros parodija ir drauge smagus siurrealizmas – kas čia tik neveikia... Kartais galima pasakyti, kad tekste yra perlenkta lazda, o apie šį romaną taip pasakyti galima drąsiai. Čia lazda perlenkta tiek kartų ir tiek vietų, kad galų gale atrodo visai nieko.


      O dabar rengiuosi versti ir šiais metais mirusio kultinio Amerikos žurnalisto bei rašytojo Hunterio S. Thompsono knygą „Baimė ir neapykanta Las Vegase“. Ši knyga, kaip pats autorius vadina, yra „gonzo žurnalizmas“, kur remiamasi tik subjektyvia patirtimi ir asmeniškais įspūdžiais. Ši knyga, kaip ir puikus to paties pavadinimo filmas, yra baisi amerikietiškos svajonės parodija. Tai nėra narkotikų vartojimo propaganda, bet žmogaus, nesilaikančio visuomenės normų, linksmybė apsimetant, jog jis respektabilus ir labai naudingas. Visas šio romano žavesys tas, kad individas suvokia, jog jis yra „puikiosios-gražiosios“ visuomenės pakrašty. O kadangi pati ši visuomenė jam nėra priimtina, jis iškrenta iš jos žaidimų, todėl belieka save „glušinti“ tuo, kas pasitaiko po ranka. O po ranka pasitaiko labai daug kas: „Sporto žurnalo leidėjai mums taip pat davė tris šimtus grynais. Dauguma šių pinigų buvo išleista nepaprastai pavojingiems narkotikams. Mūsų mašinos bagažinė priminė policijos narkotikų laboratoriją. Mes turėjome du maišus žolės, 75 lapelius meskalino, 5 lapus labai stiprios rūgšties, druskinę, pilną kokaino, ir visą galaktiką tablečių: barbituratų, skatinamųjų, žadinančiųjų, juokinančiųjų, linksminančiųjų, taip pat puslitrį tekilos, puslitrį romo, dėžę „Budwaiserio“, puslitrį eterio ir dvi dešimtis neaiškios kilmės tablečių“. Visa teksto grožybė yra ne ką tik išvardytų narkotikų gausybė. Esmė čia ta, iš kurios pusės tu tą amerikietišką svajonę paskersi. Šioje knygos ji skerdžiama iš šios pusės, Bukowskis ją maitoja iš kitos, Keruakas – iš dar kitos ir t.t. Netrukus turėtų pasirodyti Richardo Brautigano knyga „Arbūzų cukruje“. Čia gi ta svajonė, skerdžiama iš utopinės, gražios, kiek siurrealistinės pusės.


      O visos šios knygos tiesiog teikia neapsakomą malonumą – tiek jas versti, tiek jas skaityti. Visa ši Amerikos kontrkultūra niekam nebuvo įdomi ir, ačiū Dievui, pamažu ima rastis tokių knygų ir pas mus, nors mes dar taip toli esame atsilikę nuo normalaus pasaulio. Verčiami ir skaitomi įvairiausi vidutinio lygio skaitalai, o skaitytojas gal net ir nemoka skaityti normalios, stiprios, gal kartais drastiškos, bet tikros literatūros. Dėl to tenka tik apgailestauti, bet man džiugu, kad dar pasitaiko žmonių, kurie nėra įstrigę darbas-namai ar dirbk-pirk-mirk žaidime, o su malonumu kai ką daro, nesiekdami nei pelno, nei naudos, o grynai altruistiškai leidžia kontroversiškas, bet sveiko humoro ir kandžios ironijos kupinas knygas. Kartais man atrodo, kad Lietuvoje nebeliko nė vien „neformalo“. Tai nereiškia, kad privalai su dredais ar be trumpikių vaikščioti, bet turi suprasti, kad literatūra nesibaigia kaimo peizažų aprašinėjimais ar postmodernistiniais taškymaisi įvairiomis bjaurastimis. Yra dar gyvų, nepriimtinų, nepatogių kaip rakštis subinėj tekstų, kurie arba priverčia nuoširdžiai piktintis, arba tave taip pakeri, kad to paties autoriaus skaitai viską, ką tik gali rasti tau priimtina kalba.


      Kalbino Gediminas Kajėnas

      Bernardinai.lt
      2005 10 05