tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Pulp fiction and me (Marius Burokas. Būsenos, 2005)

burokas%20busenos.jpg       Marius Burokas. BŪSENOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 78 p.

       Marius Burokas, studijų metais skaitęs daug lietuviškos popliteratūros ir intensyviai „planavęs žmogžudystę", vis dėlto nenusipaišė antrajai knygai viršelio pats, ir čia turbūt bus labiausiai apviltas mano lūkestis. Sentimentų dėlei vartau „Ideogramas" (1999 m.), žaismingos formos pirmaknygę („Perskaitę eilėraštį, iškirpkite ideogramą ir siųskite autoriui"), ir atsitrenkiu į eilutes: „mano akies fotografija parodys / tik milžinišką dangaus akį / žvelgiančią į mane, į jus / visus" (p. 10). Regėjimo, t. y. pamatyto arba norimo matyti, transformacijos skleisis ir „Būsenose", kur kalbėjimas vienais atvejais intymus, kitais – ironiškas ar netgi krypstantis į socialinę lyriką. Rega, tampanti pamatiniu lyrinio subjekto pojūčiu, konstruoja eilėraščio siurrealumą: „glitūs miego obuoliai / molinis veido ąsotis / suskirdęs nuo troškulio / nuo noro / išvysti tave // rankos barsto ant stalo / dantiraštį / rankos liečia formas / gaubtas / ir išskydusias // žinau – regėjimas mane / išduoda / išduoda tave – / tolsti" (p.28). Paprastėjimo, t. y. lengvesnio, neapsunkinto kalbėjimo, tendencija matyti jau vien iš pavadinimų: nuo „Ideogramų" – prie „Būsenų"; nuo žaidimo koduotais rašmenimis – prie žaidimo emocinėmis sutelktimis, jei ne per vulgariai pasakyta. Pavadinimas implikuoja ne ką nors šiaip materialaus, o neapčiuopiamą jausmo ir aplinkybių jungtį, abstrahuoja kalbėjimo objektą, yra labiau gelminis, sugalvotas, matyt, iš skaudėjimo. „Kūrybiškumas dažniausiai paslėptas pyktyje", – Orhano Pamuko žodžiais epigrafuojama knyga, numatant visą „Ne be pykčio" programą su daug berniukiškų atributų (peiliuose, šautuvuose, nuoduose). Pirmajame eilėraštyje kiekvienos eilutės pradžioj refrenu kartojasi žodis „esu": „esu / apie save jau girdėjęs" (p. 7). Panašiai Darius Šimonis pradėjo savo knygą „Rykštė" (2001 m.): „Čia aš su kardu / čia aš be garbės / čia aš ir dar du / čia aš ir jau nieks". Knyga kaip linksniuotė – laiko ir esamybės steigtis: aš esu, tu esi; jis, ji yra. Įvardyti ir reiškia įsteigti, išpažinti, paversti daugmaž matomu – esamu; išskleisti savo patirtį.

       Vienas tų eilėraščių, su kuriais autorius atrodo taip suaugęs (susitapatinęs?), jog neįmanoma jų atplėšti vieno nuo kito, kadangi tai – ir tapatybė, ir reprezentacija: „Tiek šviesiaplaukių mergaičių / lankstančių apatinius drabužėlius / skalbimo mašinų gaudesys / neonas / TV žinios // (…) Svetima kalba / svetimi kūnai / svetimas aš / paskubomis grūdantis / savo drapanas / į skalbyklės gerklę" („Skalbykla", p. 38). Svetimumo pojūtis ir iniciacija į „kitų", t. y. „mūsų", santykį yra egzistenciškai skausminga, baisi ir nuvilianti eilėraštyje “Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio" (p. 47):

       Dviese, trise, kartais keturiese
       mušame žmones. Pražiodytas kūnas
       ant baltų plytelių. Susitraukusių angų
       gėlės. Akiniai,
       pražydę parko žolėje, mėnesienoje…

       Ak, tas triukšmas ir įniršis!
       Tas šliurpsintis garsas, žnektelėjimas,
       kauksmai, gracingas kaulų trupėjimas!
       Šokis tamsoje – ištisa smūgių
       choreografija,
       smurto baletas
       lygus dviems akademinėms
       valandoms…

       Mūsų kūnai gaudžia – karšti ir stangrūs.
       Siela gieda. Darbas užbaigtas,
       kriauklėje
       perlo nebuvo.

       Visos trys eilėraščio dalys parašytos deklaratyviai kaip E. Mieželaičio odė žmogui: „Aš – mažos parduotuvėlės didvyris. / Aš – privataus verslo savininkas. Aš – bernas garbanotais plaukais" (p. 46). Čia irgi, matyt, reiktų atsiremti į pastišą, įmatyti Faulknerį, L.von Trierą, kitus intertekstualumus ir mėgautis kriminalo poezija, kūno plastika, pastebėti, jog kai kurios eilutės čia primena apokaliptinę A. Škėmos penkiasdešimt aštuntųjų poeziją: „Kur parašyta – / Smithas užmušė Browną, / Kad nebebus manęs, / Kad nebebus jūsų" (A. Škėma); „O tada ateina fariziejai geltonais / gumuotais lietpalčiais ir tave, / mano Jėzau, nužudo" (M. Burokas). Arba: „Oh, doctor Raymond Moody, – / Aš matau šviesą. Viešpaties / traukinys artėja, jaukiai cvangsi / šaukšteliai į teisiųjų lėkštutes" (p. 46). Klausa ir rega, labiausiai plėtojamos juslės, kondensuoti ir sukarikatūrinti Pulp fiction instinktai (revolveris padaže, urvinių grumtynės etc) kartais pasukami kitu rakursu, jautriai niuansuojami, beveik sentimentalizuojami: „kaip į mus pažvelgė / vieną spalio rytą // stora šokoladuota mergaitė / per ankštai apvilkta / ant užpakalinės sėdynės / spoksanti / į tave į mus visus / akiniuotai gyvuliškai / susidomėjusi / jos sielos indaujoje – štilis / nė stiklas nežvangteli / jos smegenų tamsoje / nesuloja nė šuo / tik grįžusi su tėvais / pilnais / įsisenėjusio nuovargio / ji mėgsta / užsidaryti kambaryje / ir karpyti siūlus / čekšt / čekšt / čekšt" (p. 22). Ryškia linija atskiriamas subjektinis (mes, tu) ir objektinis (ji) santykis, nusakant niekaip nesusisiekiančių pasaulių susikalbėjimo galimybę – tas „čekšt" yra ir eilėraščio strofa, ir beprasmis laiko matavimo judesys, jungiantys subjektą ir objektą.

       Mirties regėjimo sklaida irgi karikatūrinama, paverčiama komiksu, ir tai nutinka, galimas daiktas, iš baimės: „greitosios langelis / kryžiaus veidelis / tarp kojų dalgis / rankose delnykas / mirtis čia šeiminykas // galvą nupjovė / širdį nušovė / išniekinta / mano tvirtovė (…) ,ale nesuspėjo / tik kūną įdėjo / skardosna pašovė / išniekinta mano tvirtovė // adatom subadė / vamzdelius pajungė / o kas mane gydys / tavo sielą brungią //(…) į medį įdėjo / žemelėn pašovė / ažukasė / mano tvirtovę" („Greitoji rauda", p. 56, 57). Sąmoningais archaizmais tarsi steigiama pastišizuota (ir kartu ironiška) pasaulėvoka, atmintyje skambanti kaip S. Gedos „Strazdo" architekstas arba M. Martinaičio „Antano Vienažindžio rauda": „Sudiev, lelija, / dangaus baltoji, / lenciūgai skamba – / jau smertis stoja". M. Martinaičio sintaksę, ir ne tik – visą poetinę mokyklą nesunku atsekti: „,man gėda dėl saulėlydžio užsieny // sėdžiu ant suoliuko / prie jūros / už dešimties minučių / į ją panirs saulė / klykauja paukščiai / mindžiukuoja / raudonomis kojelėmis / ant apgliaumijusių akmenų / nešalta / malonus vėjelis / saulė vis slenka žemyn / aš netgi turiu alaus / apsidairau ar niekas nemato / ką gali žinoti kaip šitoj šaly / gal lauke gerti negalima" (p. 66). Gražus, poetiškas būsenos plėtojimas, nesudėtinga, neperkrauta kalba. Kone duetas: „Poezija / kalba tiems, / kurie supranta daugiau, / negu / gali jinai pasakyti" (M. Martinaitis) ir „Per poezijos skaitymus / privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti, / nes poeziją reikia gerbti, / tuo labiau, / kuo nesuprantamesnė jinai, / kitaip atrodysi nekultūringas, / nepraustaburnis, chamas ir kvailys, / neišsilavinęs prasčiokas, / dundukas ir atlėpausis" (M. Burokas, p. 72). Apsimetimas kukučiu padeda mėgdžioti Metro poetines strategijas, ištariant: „Kasmet taip / mes – uodai ir poetai / kankiname žmones" (p. 73). O dabar Metras: „To užkrato požymiai – regimas naudingų dalykų, / Sakysime, valdžios, pinigų, automobilio, / pagaliau įprotis lankytis tamsiose smuklėse, nesišalinti valkataujančių, / kalbėtis su šunimis, vilioti paukščius, už nugaros / jausti mirusiųjų šnaresį, regėti, / kaip Dievas įsikūnija į rašomą tekstą" (M. Martinaitis, „Poetinė infekcija"). Tikrai panašu, ar man tiesiog vaidenasi?

       Marius Burokas nėra „keturvėjiškų" užmojų poetas, nėra novatorius; net programa „Ne be pykčio" modeliuojama gana įprastiniais, standartiniais įvaizdžiais, stereotipinio vyriškumo propaganda. Nors vis dėlto pačiais gražiausiais eilėraščiais laikyčiau trapius ir skaidrius bandymus būti verčiau jau silpnam; vardan natiurmorto atsisakyti to faliniais simboliais afišuojamo vyriškumo; užuot kvestionavus jėgą ar pyktį, – tiesiog juos pamiršti. Pulp fiction and Marius Burokas. Šuo vaiduoklis, arba Samurajaus kelias.

       Literatūra ir menas
       2005 11 25