tekstai.lt

Švelnus Jungas. Būk sveikas, senasis liūdesy (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)


bleizgys%20su%20grojanciom.jpg     Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

     Štai jis, mažasis R. M. Rilke‘s ir S. Kierkegaard‘o broliukas, mūsų amžininkas su
praėjusio šimtmečio vientulystės paveldu. Štai jis, jaunas senis ir vyro pavidalu prisidengęs vienišas, nepaguodžiamas ir paguosti nepajėgus vaikas, išalkęs meilės, nepajėgus jos nei ištarti, nei apginti. Sunkus vaikas, kurio bendrija pavojinga jautriems, lengvai paveikiamiems, empatiškiems žmonėms. Štai jis, vaikas, kurio galbūt ieško nesuranda kitas toks pat sunkus vaikas, kuris pirmojo bendrijoje aptiktų solidarumo perlą. Brangenybę, kuri – sunku apie tai net pagalvoti – nė kiek nepaguodžia, o tik merkia ir nardina į tamsią liūdesio jūrą.

     Tokios mintys apglėbia ir apkimba lyg maurai, skaitant Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos šiemet išleistą Gintaro Bleizgio poezijos knygelę „Su grojančiom kraujo gėlėm“. Tai antroji autoriaus knyga, atskleidžianti G. Bleizgį kaip tikrą elegijos, melancholijos, vienatvės ir liūdesio meistrą, kuris „neprisiderinęs prie savęs/ suirzęs“ ir „atsigręžęs/ ne ta puse/ arba ne į tą pusę“(p.43).

     Liūdesio Viešpats, vienišųjų Dievas, vienatvė, mirtis, niekieno nepaguodžiamas svetimumas aplinkai, prigimtinis netikimas šiam pasauliui – tai tiesiogiai ir netiesiogiai išsakomi autoriaus poezijos (gyvenimo?) motyvai. Labai dažnai išsakomi pernelyg tiesiogiai, kad paliktų kokią nors viltį. Pernelyg asmeniškai, intravertiškai, kad priimtum tai kaip poeziją, išmonę, fikciją, kuri veiktų vien tik gyvenimo prieskonis, o ne skonis, jo kasdienė duona.

     Visa tai knygoje pateikiama kaip vienalytis srautas, upė, nes visą knygą galima skaityti kaip vieną ilgą eilėraštį, kuriame išsakomos jau minėtos būsenos. Galima jas laikyti pavojingomis, tačiau atitinkamomis aplinkybėmis galima, kaip jau minėta, ir solidarizuotis. Galima tai laikyti ir šiuolaikinio modernaus gyvenimo (su jo žaidimų dvasia, dioniziškąja dvasia) opozicija. Stipria ir sunkiai atremiama opozicija, kuri – paradoksalu – pati kuo atviriausiai deklaruoja savo galimą nepatrauklumą („žodžiai tik žodžiai kalba paprasta nepatraukianti/ kad net gėda klausytis net gėda“ – iš eilėraščio  „Gamtiškasis“, p.6).

     Dėl to, kas yra G. Bleizgio lyrinis herojus, abejonių nekyla. Jis tas, kuris pats diagnozuoja sau liūdesio ligą („galbūt amžinas ruduo įsimetęs/ į mano sąmonę amžinas nykimas“ – iš eilėraščio „Rudeninis“, p.8). Jis taip pat yra tas, kuris neabejoja savo svetimumu šionykščiam („nes esu iš pasaulio/ kurio jau nebėra/(...)užsiskliaudęs nemokantis prisitaikyti“ – p.10), jis yra „lyg vaikas turguj atskirtas per spūstį“(p.14), kurio „siela gimsta iš skausmo iš to/ ko nebėr“(p.15), kuris nuolat jaučia, jog „būtų pats laikas išgaruot“(p.17). Jis ir pats prisipažįsta, kad yra bejėgis: „juk visą gyvenimą negalėjau tavęs paguosti/ juk visą gyvenimą negalėjau nieko padaryti“(p.22), nes „(...)juk visą/ gyvenimą  broviausi kur tuščiau“(p.25), nes juk „gyvenimas praeina apgraibomis“(p.30). Jis toks bejėgis, jis – „labai lieso kūno/ labai jautraus nepritampančio“(p.24), jis tas, kuris apsigina silpnumu: „juk visai nereikia stebuklų nereikia/ eiti per vandenį -/ aš ir taip vos paeinu“(p.44). 

     Neretai tokia silpnumo ir svetimumo pozicija suaktyvėja net iki atviros saviplakos: „plėšau save gabalais ieškodamas/ kuo išliksiu (bent vieno šiaudo) svilindamas/ dar gyvą kūną“(p.26),  taip pat ir prisipažinimo apie gyvenimą per prievartą („per prievartą reikia kurti poeziją/ per prievartą reikia gyvent per prievartą/ mus pasendina reikia valgyti reikia/ eit pasivaikščiot stebėti gamtą reikia“, p.33). Galima tarti net, kad numanomas tokios poezijos šaltinis – balansavimas (šventas, misionieriškas?) ant depresijos, patologijos briaunos. Tokiame poetiniame išraiškos kontekste G. Bleizgys, realiai neturėdamas nė 30 metų, atrodo lyg senatvės poetas su autentiška senatvės patirtimi, mušantis sau į krūtinę. Savo programiniame eilėraštyje su seniokišku nuovargiu sakantis:

     mano sąmonė
     su grojančiom kraujo gėlėm
     gailiažiedė
     senamadiška

     (p.36) 

     Tad galiausiai ir nebepavyksta patikėti autoriumi, jog mirties nėra („jau nebeliko mirties nes visą gyvenimą ją tik ir gaudavau“, p.61), nes kur kas lengviau patikėti, kad  „pripratom gyventi sudužę“ (p.61). O kai jau taip, tai reikia pasirūpinti testamentais – tą autorius ir padaro, net dviejuose knygos eilėraščiuose kreipdamasis į dukterį, aiškindamas jai apie dužlų gyvenimą ir savaip teisindamasis. Tarsi slapta ruoštųsi amžinai išvykti ar išnykti.

     Ką galima tarti apie autoriaus stilistiką, prieš tai tarus, kad ji vis dėlto pajėgi užkrėsti grauduliu, ir tuo pat metu patvirtinant, kad autoriaus talentas vis dėlto turi tam tikrų galių? Abstrakcijos, kartais – netikėti ir vertingi logikos žaidimai, kartais – įtikinančios nykstančios gamtos paralelės. Dar rečiau – bent kiek išganantys, bent kiek gaivinantys poetinių įvaizdžių žaidimai, kuriuose liūdesys ištirpintas ir ne toks sunkus, ne toks akmeninis:

     šokuok kapčiais žmogau drugeli žmogau dangau
     visai ne žmogau žmogau viešpatie su dvidešimčia
     mano metų su trisdešimčia su terba žmogau atolydi

     (p.16)

     Bet toks šokavimas – retas G. Bleizgiui. Dažnesnis – lėtas, pavargęs žengimas per prievartą ir per liūdesį.

     Ką gi, būk sveikas, senasis liūdesy. Kaip ten bebuvę, visada yra tokių, kurie tavimi sirgtų.

 

     rasyk.lt, 2004 10 23