tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!) (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)


bleizgys%20su%20grojanciom.jpg     Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

     Perskaičius Gintaro Bleizgio antrojo eilėraščių rinkinio pavadinimą „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004) norėtųsi, kad galvą kyšteltų kokia nors Ch. Baudelaire'o le fleur du mal. Iš tiesų viena tokia gėlė išdygsta („taip nulinguos gyvenimas / smaigstydamasis ant kapinių kryžių / apdygęs aštria žole“, p. 32), tačiau ji viso rinkinio konteksto nepakeičia. Ch. Baudelaire'as buvo modernizmo – modernite – pradininkas, atsisakęs subjektyvios lyrinės išpažinties, o G. Bleizgys priešingai – pereina prie sentimentalaus, naratyvaus, vietomis net banalaus pasakojimo, kuris įgyja poezijos statusą dėl „metaforizuotos“ kalbos. G. Bleizgio eilėraščius galima pavadinti lyrika tiesiogine šio žodžio prasme. Išpažintinė lyrika, linkusi į meditaciją, atskleidžia universalias idėjas, vertybes, žmogiškąsias emocijas, kurios nekinta net keičiantis epochoms. Personažu tampa pats kūrėjas ir jo vidinis pasaulis. G. Bleizgys interviu su R. Gerbutavičium („Mūzų malūnas“, 2004 m. birželio 22 d.) teigia, kad knygoje išreikšta tiesioginė išpažintis įvairiausių silpnybių bei fobijų, dažniausiai mirties ir artimųjų netekimo. Būtent silpnybės ir yra šios knygos silpnoji vieta.


     Gyvenimas, mirtis, siela, kūnas, laikas, atmintis, sąmonė, vaikystė – dažniausiai G. Bleizgio eilėraščiuose sutinkamos sąvokos. Grimzdamas į sąmonės peripetijas lyrinis subjektas iškelia savo vyriškąjį ego ir jo kompleksus: „esu vyras ir man baugu už tave / vaikas išeinantis pas svetimus žmones / tėvas kuris visai jau neturi savo gyvenimo“ (p. 23). Pvz., eilėraštyje „esu kažkur giliau“ vienuolika kartų minimas žodis „esu“, o pabaiga – „ar iš tikro esu“ taip ir palieka subjektą abejojantį savo tikrumu. Tikra egomanija. Ketvirtoje knygos dalyje atsiranda nukreiptumas į „tu“ – moterį (žmoną, dukrą), galiausiai patį viešpatį. Subjektyvusis „aš“ blaškosi po gyvenimą, bijo, plėšo savo vidinio pasaulio kiaukutą ir bando aplenkti laiką, o visa vidinio pasaulio logika tokia:

 

<...> esu iš pasaulio

kurio jau nebėra

nes be manęs ir nebėra to pasaulio

o baisiausia kad ir aš

esu tik tame pasaulyje

užsiskliaudęs <...>

 

(p. 10)

 

     Lyrinis veikėjas altruistiškai jaudinasi dėl artimųjų, tačiau tai tik savojo ego patenkinimas ar pateisinimas. Nors dažnai kartojamas žodis „anapus“, pasaulis nepereina į transcendenciją, taip ir lieka suskliaustas ego ribose, remiasi tik žodžių srautu: „ar laimė būna vėliau jeigu ją atima šiapus?“ (p. 62). Eilėraštyje „vyriškis...“ subjektas prasilenkia su savimi, susidvejina: „vyriškis su kuriuo dabar kalbuosi / <...> šitas aš / šitas traiškanotas pavidalas“ (p. 38). Eilėraštis baigiasi, o skaitytojas klausia: kas iš to? Tiesa, iš to gali ir nieko nebūti, tačiau niekas turėtų būti kuo nors patrauklus, kad sukeltų meninį efektą ar bent jau defektą. Defektų, kurių nepateisina net meninė logika, G. Bleizgio eilėraščiuose netrūksta. Kontrastai, dideli šuoliai nesiderina su bendromis eilėraščių tonacijomis: „tik akys <...> atmerktos iki begalybės // skausmingi moliūgai“ (p. 45); „rūdijantys išklibę buldozeriai / taps žemuogėm“ (p. 29); „sielą suspaudęs kaip žirnį“ (p. 52). Kai minties šuoliai per dideli, tai jau nei metafora, nei koks kitas tropas. Kliūva ir viename eilėraštyje glūdintys prieštaravimai: „bet esu ne iš kūno <...> esu labai lieso kūno“ (p. 42). Subjektui derėtų apsispręsti, ar jis vis dėlto iš kūno, ar ne. Negelbsti netgi išradingi epitetai: epušinė siela, šimtastygės avelės, šimtamylis viešpats, purtulingasis kelias, minkštalūpė drėgmė. Tokia graudi homeriška G. Bleizgio sielos odisėja.


     Vienas iš dažniausiai pasikartojančių yra tylos motyvas. Tylos semantika – tylus gyvenimas, tylėjimas, nutylėjimas, tylos ir tuštumos sintezė, dievo tyla – priartėja prie vadinamosios postmodernistinės tylos. Vienuose eilėraščiuose vizualiai yra kreipiamasi į viešpatį, tačiau kreipimasis taip ir lieka atsainia malda. Kadangi dievas yra tyla, subjektas ieško atramų mitologijoje. Bandymas pasirinkti teisingą mirties kelią („siela straksi nušalus koją“, p. 25) yra vienintelis būdas išlikti: „guldykit / akimis į tuštumą“. Tai galėtų būti aliuzija į Sovijaus mitą. Tokiuose eilėraščiuose transcendencijai jau suteikta prasmė, o kelias į anapus paradoksaliu būdu yra kūniškas. G. Bleizgys mėgsta personifikuoti abstrakčias sąvokas, įvilkti jas į kūną, nors ne visur jos natūraliai įsilieja į bendrą eilėraščio kontekstą. Dar viena tylos prasmė remiasi vidinės intencijos kategorija – žinojimu („ir pats tą žinau“). Žodis „žinai“ vartojamas iš įpročio („žinai / gal aš myliu tave“; „žinok / kadais ir aš buvau mažas“ ir pan.) kaip kasdienio kalbėjimo dalelytė, kuri buitinėje kalboje netenka tiesioginės reikšmės. Gal autorius bando „šiuolaikiškai“ kalbėti? Tačiau tokie įpročiai (kalbos perteklius) paprastai liudija tam tikrą sutrikimą... Vis dėlto įdomi yra žinojimo transformacija, kai „žinai“ – ne tik kalbėjimo įprotis, bet ir tylos alternatyva arba sąlyga: „žinai / aš neturiu ką slėpt“ – paskutinio knygos eilėraščio eilutė. Žinojimas gali būti nukreiptas į dievą: „tik per tave galime susižinoti“ (p. 67). Dievo ir tylos derivacija būdinga ne vienam autoriui. Pvz., D. Kajokas mėgsta su Dievu „pasineklausinėti“.


     Eilėraštyje „Atminties pliūpsnis: Rilke“ nuolat kartojamas žodis „galima“ taip pat rodo prozišką kalbėjimą, tačiau G. Bleizgio eilėraščių proza niekaip nepavadinsi jau vien dėl sudėtingų tropų bei įvaizdžių. Nors minėtas „galima“ ir asocijuojasi su vienos popsinės žvaigždutės dainos žodžiais, vargu ar autoriaus užmojis susijęs su parodija. Kasdienio kalbėjimo detalės taip ir lieka neįspraustos į jokį meninį pavidalą.


     Beveik visi eilėraščiai ilgi, retas kuris iš jų turi pavadinimą. Vietomis pasirodo meniškesnis komponavimas: „<...> žinau kai mirsim / negalėsiu tau skambint bet ir dabar / negaliu būt šalia“, o toliau vėl sentimentalus pasakojimas: „norėčiau kad mirtumėm visi drauge“ (p. 62). Autorius per daug išsiplėtoja, o nuobodulys taip ir netampa „postmodernistiškai“ įdomus. Tematika primena, pvz., J. D. Žilaitytę, tačiau šios poetės „meditavimas“ bent jau koncentruotesnis. Autorė asocijuojasi su G. Bleizgiu ir dėl tylos koncepto: „tyliu savo tylą“. Tikrai poezijai stebuklų nereikia. Gaila, kad autorius nepasinaudoja savo išmintimi ir neatsikrato nereikalingo balasto. Pvz., eilėraščiui „bežadė popietė“ pakaktų paskutinių eilučių:

 

<...>

juk visai nereikia stebuklų nereikia

eiti per vandenį –

aš ir taip vos paeinu

 

     Įdomesni yra intertekstiniai, ne tokie išplėtoti, anot V. Kubiliaus – daiktavardėjantys eilėraščiai. Pvz., „1837. Puškinas“:

 

karieta ginklai gamta

svetimi balsai kerta kaip birželio

                                         vidunaktį

 

pasiutus lakštingala

rūkas

 

jau taip seniai atsisakiau savęs

net medžiai

tokie silpni – turbūt praryčiau

 

kam ginklai?

išeičiau ir pats

 

velnias kaip tuščia

 

(p. 58)

 

     Jeigu lyrinis „aš“ atsikratytų minties praryti medžius, cituotąjį eilėraštį būtų galima laikyti vienu iš labiausiai pavykusių, gal net genialiu. Šiame kūrinyje žodinis sąmonės srautas pavirtęs pasąmonės kliedesiu, o kituose eilėraščiuose nuolat minima tyla čia iš tikrųjų įgauna savo tikrąją formą ir turinį. Tarpai tarp eilučių jau įtraukia ir skaitytoją. Be to, tvirtą pagrindą suteikia intertekstas, kuris užkoduoja klausimą apie gyvenimo prasmę. Priešingai negu kituose eilėraščiuose, stiprų semantinį krūvį išlaiko pabaiga, kurios episteminėje paradigmoje atsiveria tikrasis egzistencinis lygmuo.


     Pats autorius – tarkim, lyrinis „aš“ – jau pirmame eilėraštyje prisipažįsta dėl eilių menkavertiškumo: „<...> žodžiai tik žodžiai kalba paprasta nepatraukianti / kad net gėda klausytis net gėda / su tokia poezija <...>“ (p. 6). Taktika populiari, bet pasigailėjimo jausmas nekyla. Ar po išsituštinimo (tai viena iš tylos kultūrinių reikšmių) galima tikėtis brandos? Jeigu toks išsituštinimas būtų nors kiek intriguojantis, gal ir taip. Tačiau autorius per daug išsiderinęs – turinys kontrastuoja su forma, o bodleriškumui galima priskirti tik spliną – juodos melancholijos apoteozę.


     Pirmasis G. Bleizgio rinkinys „Vietovė. Šiaurė“ (1998) paminėtas „Naujausioje lietuvių literatūroje“ (2003). Ir ne veltui – po tokio debiuto buvo galima tikėtis brandžios antrosios knygos. Teisingai M. Martinaitis pažymėjo, kad iš poros šimtų šioje literatūros istorijoje/kritikoje minimų autorių beliks dvidešimt. Tik nereikia laukti nė poros dešimtmečių. Poetas, įsirašantis ir įrašytas į literatūros istoriją, prisiima ir tam tikrą atsakomybę. Antroje knygoje G. Bleizgio talentas ne bręsta, kaip linkę manyti kai kurie kritikai, o veikiau nyksta. Nesuprantamas R. Gerbutavičiaus susižavėjimas: „Viena geriausių ir įdomiausių pastarojo meto knygų“. Puiki prekės reklama, tad norėtųsi knygoje atrasti bent kruopelytę socialinio angažuotumo, kuris pastaruoju metu iš keiksmažodžio tampa gražiu epitetu (o gal atvirkščiai). Autoriaus nuoširdumu galima neabejoti, tačiau nusiteikti viltingai nereikėtų. Minėtame interviu G. Bleizgys užsimena apie kitos knygos galimą pavadinimą „Gamtiškoji“. Tokį pavadinimą turi pirmasis rinkinio „Su grojančiom kraujo gėlėm“ eilėraštis. Pastarasis dar pakenčiamas, bet vis dėlto autoriui reiktų patarti grįžti į „Šiaurę“. Kur daugiau erdvės. Nors pirmoje knygoje ir jaučiama niliūniška, tiksliau – egziliška, įtaka, ji turėjo teigiamo poveikio. Kita vertus, poezija neturi būti rašoma per prievartą. Lyrinis subjektas išsiduoda: „per prievartą reikia kurti poeziją“. Net pats autorius prisipažįsta: „Gali apsimesti, gali nerašyti per prievartą. Bet tada įmanoma atsidurti ir psichiatrijos ligoninėje“. Toks rašymo traktavimas priveda prie pavojingų kraštutinumų. Eilės tampa ne poezija, bet patologija. Pačiam autoriui – terapija, o skaitytojui – monotoniška lyrika, kurios XXI a. nebelaukia. Knyga galėtų patraukti nebent psichoanalitikų dėmesį. Arba sociokritikų – poezija ir verslas šiuolaikinei visuomenei turėtų būti netgi labai suderinami dalykai.

 

     Metai, 2004 lapkritis, Nr. 11