tekstai.lt

Manfredas Žvirgždas. Eilėraščiai iš pasiutimo (Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara, 2007)


bleizgys%20ziema%20ruduo.jpg     Gintaras Bleizgys. ŽIEMA, RUDUO, VASARA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 71 p.

     Gamtinės tematikos poezija – vienas gyvybingiausių lietuvių literatūros, kuri nuo pat savo ištakų rėmėsi agrarine tradicija, fenomenų. Atsigręžimas į konservatyviąsias gimtosios žemės vertybes, peizažo detalių personifikacijos ir gamtos balsams atidus subjektas, „ištirpstantis“ kraštovaizdyje – visa tai jau be galo girdėta, skamba lyg tūkstantį kartų poetų ir kritikų nugrota plokštelė. Poetams būtų labai sunku, jei jiems būtų uždrausta apie visa tai rašyti: gamta jiems – ir įkvėpimo šaltinis, ir gelbėjimosi ratas, kai ima grėsti „išsirašymas“. Kritikai mėgsta priminti amžinąją kultūros-natūros dichotomiją. Dėsninga, kad lietuvių lyrikos „svarstyklės“ nuo seno išbalansuotos: „natūros“ lėkštė dažniausiai būna pilnesnė. Nedidelis skirtumas, ar peizažine lyrika užsiima diplomuotas filologas, ar gyvenimo universitetus krimtęs gamtos vaikas, kaimietis – visi jie kalba tomis pačiomis nugludintomis klišėmis ir semia iš tos pačios nesenkančios sentimentalumo versmės, sunkiai atsiribodami nuo to, ką tiesiogiai patiria juslės.

 

     Ta pačia tematika gyvena ir naujos, trečios, Gintaro Bleizgio eilėraščių knygos „Žiema, ruduo, vasara“ subjektas. Jos autorius, gimęs 1975 m. Druskininkuose, atstovauja dzūkiškos pasaulėvokos tradicijai, kurioje gamtos grožio pajauta ne vienu atveju buvo pakylėta iki kosminių aukštumų (prisiminkime M. K. Čiurlionį, V. Krėvę, S. Gedą). Jau pavadinimas žada, kad bus daug kalbama apie bėgantį laiką, sezoninės kaitos ypatumus, kad rinkinio struktūros principas – chronologinis. Nors iš pavadinimo ir galima nuspėti autorių kuriant apgręžto laiko modelį ar žengiant S.Gedos „26 rudens ir vasaros giesmėse“ dar 1972 m. nužymėtu siurrealistinio, asociatyvaus vaizdų konstravimo keliu, šios spėlionės nepasiteisina: rinkinys prasideda su vasaros karščiais ir baigiasi žiemos atodrėkio liūtimis, išsitenka linijinio laiko tėkmę tvarkingai registruojančio kalendoriaus rėmuose, tad primena viešai skelbiamą dienoraštį. Užuominų apie kokį nors apverstą, apgręžtą ar juolab metafizinį laiką eilėraščiuose kaip ir nėra. Vyrauja esamojo laiko situacijos, kalbama apie tai, kas iškyla akiratyje, retkarčiais šmėkšteli prisiminimų fragmentai (vaikystės ligos Druskininkuose, bendrabutis Saulėtekio alėjoje, ligoninė, kurioje gimė duktė), tačiau šios nuorodos nėra kaip nors metaforiškai transformuojamos ir skaitytojas ne vienu atveju pasijunta įžengęs į neužrakintus svetimus namus.

 

     Tai, kad G. Bleizgio sukurtas gana vientisas poezijos pasaulis nėra autonomiškas „augalas“, išsiskleidęs margame lietuvių lyrikos darželyje, liudija savasties ir sąsajų paieškos Nijolės Miliauskaitės kūryboje, godus kitokios patirties ir kitokio poetinio kalbėjimo įsiurbimas bei įsisavinimas, net iš to kylantys estetinio „virškinimo“ sutrikimai, grėsmė užspringti („lyg žuvis užsirijus per dideliu masalu“, p. 50), nes šio pobūdžio lyrikoje nesitraukiama nuo autentiškos patirties, budinamos atminties gelmių, ir yra gana siaura universalioji, visiems prieinama teritorija (N. Miliauskaitei svarbi „uždrausto įeiti kambario“ erdvė, kurią, kaip matysime, apibrėžia ir G. Bleizgys). Tarp dalykų, kuriuos poetas teigia nešiojęsis „galvos knibždėlyne“ ir kurie vis dėlto neišaugo iki eilėraščio, minimi ir laiškai „iš n. miliauskaitės / vaičiūnaitės“ (p. 65), taigi leidžiama suprasti, kad jo santykis su šia „kamerinės“, autoreflektyvios lyrikos tradicija ne šiaip draugiškas, o gana intymus.

 

     Tai ne vien gamtos ritmu pulsuojanti, bet ir išpažintinė poezija. Autorius neatsiriboja nuo eilėraščių subjekto, jam svarbiausia išsikalbėjimo, atsivėrimo galimybė: eilėraštis tampa tribūna, iš kurios išrėkiamas viduje susikaupęs nerimas (plėtojama tūžmingo „kalbėjimo į dievą“ situacija, nors ir nesitikima, kad išklausys, p. 34), kartais tekstai virsta autoanalizės laboratorijomis, kur brėžiamos lygiagretės tarp gamtos pokyčių ritmikos ir nervingos, destruktyvios, neigimo dvasios iškankintos žmogaus būties. Galima įtarti, kad poetui nelabai rūpi formalioji jo tekstų pusė: rašoma nedisciplinuotomis laisvosiomis eilėmis, trūkinėjančiais, suraizgytais sakiniais, vengiama epitetų, pakartojimai tekste sukuria ne prasminės ir ritminės simetrijos, o tiesiog šnekamosios kalbos iliuziją (intonaciniu aspektu šie eilėraščiai tarsi pratęsia N. Miliauskaitės „proziškos poezijos“ etiudus). Deklaratyviai atsisakoma to, kas nūnai atrodo neišvengiama kalbant apie literatūrą – sudėtingų žodžių, figūrų, diskursų: atrodytų, kad ryžtamasi nerti į pačią kalbos gelmę, iš kurios turėtų būti iškelta už minties polėkį varžančios verbalinės plotmės besislepianti prasmė... Toks pasirinkimo radikalumas verstų patikėti, kad gal šįkart įsikarščiavusiam subjektui (poeto alter ego) ims ir pasiseks – atsisakęs retorikos balasto, jis saugiai pasieks kokį nors postmodernistinių mūzų išpuoselėtą Olimpo kalnelį. Deja, nepasiseka, nes sveiką protą užtemdo neigimo inercija, ir eilėraščio pabaigoje tesigirdi bejėgiškas lemenimas: „nes viskas ką savyje matau / yra tai ko nematau / <...> / esu nevaldomas / atsisakau“ (p. 16–17).

 

     Galbūt didžiausia G. Bleizgio poezijos yda ta, kad joje trūksta žaidybiškumo, išradingumo, vaizduotės polėkio – eilėraščiai konstruojami iš tiesmukų, elementarių, pagrindimo nereikalaujančių teiginių, epizodiškų potėpių (pvz.: „rūkas yra baltas / voratinkliai yra balti / saulė yra balta pro rūką“, p. 29; „žingsnis po žingsnio / žvyras / molis / klampus ruduo“, p. 30; „žodis vėjas jau seniai nebetinka poezijai“, p. 32), kurie apipinami kontekstinėmis sąsajomis, vizualinėmis asociacijomis. Ypač skurdūs veiksmažodžiai: daugeliu atvejų apsiribojama būsenų įvardijimu. Lakoniškas, taupus kalbėjimas, nepasiduodant klasikinės eilėdaros monotonijai, prasminį krūvį sutelkiant potekstėse, – būdingas modernistinės poezijos bruožas (prisiminkime E. Poundo kūrybos įkvėptą imažistų sąjūdį), jis nesvetimas ir lietuvių pokarinei modernizmo tradicijai (pirmiausia minėtina A. Mackaus „neornamentuota kalba“, laužanti neoromantinės „čiobrelių lyrikos“ idilę). Tačiau iš stilistiškai „apnuogintų“ G. Bleizgio tekstų sunku išskaityti bent kiek rišlesnį pasakojimą apie pasaulį, pagauti kokį nors skaitytojui siunčiamą pranešimą (jei autorių labai gąsdina žodis „diskursas“), tad eilėraštis tampa hermetiška substancija, dėl savo elementarumo ir lėkštumo nepavaldi bet kokiam vertinimui.

 

     Ne vienas eilėraštis prilygsta chuliganiškam siautėjimui baltame popieriaus lape, tačiau tai ne visada sukelia netikėtumo ar nuostabos įspūdžius: be saiko liejamos nežabotos emocijos dėl to, kad rudenį saulė nebešildo, o žiemą žemę aptraukia ledas, panašėja į audrą stiklinėje. Poetinės bakchanalijos ir svaigulys XIX–XX a. modernistams, kaip žinoma, buvo pretekstas peržengti tikrovės konvencijas, maištinga „pasiutimo“ energija būdavo tokia stipri, kad kėsindavosi į poetinės kalbos pamatus. Tačiau G. Bleizgys tą svaigulį redukuoja iki instinktyvaus, su chtoniškąja žeme susieto poreikio tenkinimo: „žemdirbystė išmokiusi mane / nepamiršti / barstyti save po laukus / sėti visą išsėti iki pasiutimo / iki sąmonės užtemimo bejėgystės / be pasigailėjimo“ (p. 51). Na, o kai žodžių pritrūkstama, tada minties bejėgystė nė nevyniojama į aukštesnio stiliaus „vatą“, rėžiama iš peties: „susikišk šiknon tuos žodžius / kurių niekaip nėra, niekur nėra nereikia kurie / pas mane neatėjo“ (p. 62). Betgi kuo kalti žodžiai, jei poetas susipykęs su kalba?

 

     Kontrastą destruktyviai „pasiutimo“ stichijai sudaro anemiškas, į beprasmybę nuriedantis, neįkvepiantis pokyčiams ir intelektualiai nepraturtinantis gyvenimas, valdomas gamtiškosios kartotės ritmo, tingios nieko neveikimo palaimos. Prieš ką gali maištauti žmogus, jei žino, kad po vasaros vis tiek ateis ruduo? Belieka ruošti atsargas žiemai, išsitraukti iš palėpės šiltesnius drabužius, gerti iš nuobodulio, o pagirių rytais kartoti štai tokią nežinia ką bendra su poezija turinčią litaniją: „vakar diena nebegrįš / užvakarykštė diena nebegrįš / praėjęs mėnuo nebegrįš / praėjęs dešimtmetis nebegrįš / niekas nebegrįš kaip tu besiustum / tiesiog savaime be jokių pastangų / kitaip dabar bus“ (p. 28). Iš naujo atradinėjami dalykai, kuriuos prieš kelis tūkstantmečius Herakleitas taikliai apibūdino savąja panta rhei formule. Bet tas „kitaip“ iš esmės reiškia tą patį, ką ir „taip pat“: tai „kitoniškumas“, nežadantis jokių naujovių – galima net nepamatyti, kad už lango kažkas pasikeitė, kai pats saugiai gulėjai ant krosnies, stebėdamas, kaip pro šalį praeina bergždžios dienos, ar šėliojai apimtas šventojo poetinio pamišimo. Žiemą vasarą tęsiasi, ratu ridinėjasi cikliškai pasikartojantis, gamtos stebėjimais grįstas absurdas: „pasirodo viskas čia yra tas pats / tik vėl pakartota / tik vėl pakartota iš naujo / iš didelio pasiutimo / išsiliejimo // be pabaigos“ (p. 11).

 

     Susiliejusi su ryškiu gamtovaizdžiu subjekto figūra tiesiogiai, be „sudėtingų žodžių“ tarpininkavimo, įsisąmonina kuriančio ir naikinančio gamtos laiko kartotę. Kita vertus, atsivėręs vien grynųjų emocijų stichijai ir juslinių impulsų srautui, subjektas atsimuša į kalbos riboženklius – sunkiausia įvardyti pačias intensyviausias patirtis: štai viena vasaros diena „buvo išsklidusi kaip vanduo į visas / pasaulio puses buvo įkaitusi iki eilėraščio / bet liko neužrašyta“ (p. 14). Dažna metatekstualumo, rašymo apie rašymą situacija: viename eilėraštyje subjektas skundžiasi negalįs užbaigti eilėraščio, kitame gailisi neturįs kitų žodžių ir temų, trečiame giriasi, kad lietui lyjant gali rašyt be sustojimo... Vis dėlto poetui turėtų būti skaudu prisipažinti, kad tiek daug jis nepajėgia aprėpti, kad eilėraščių finalinėse eilutėse dažniausiai dominuoja pralaimėjimo, susitaikymo su žmogiškų galimybių ribotumu situacijos.

 

     Kadangi eilėraščių subjektas nieko nauja negali pranešti apie jį susirinkusiems klausytojams, po kurio laiko pasijunta nereikalingas, paliktas vienas akistatoje su pačiu savimi. Kad ir kiek jis žadėtų: „aš užmiršiu save / aš užpūsiu save / aš nutilsiu“ (p. 38), išgryninus žodžių srautą pirmiausia girdimas „aš... aš... aš“ gaudesys. G. Bleizgio lyrikos subjektas – perdėm egocentriškas, teisinantis savo dominuojančią poziciją poetiniame erdvėlaikyje siekiu kalbėti asmeniškai, autentišku balsu. Jis, aišku, negali nežinoti, kaip rizikinga dangstytis nuoširdumu ar paprastučiame meilės eilėraštyje kaprizingai priekaištauti tiems, „kurie nepažįsta tavęs / kuriems mes nerūpim / kurie neturi teisės / skaityt šitų žodžių“ (p. 55). Regis, tiek nedaug tėra poezijai ištikimų skaitytojų, o štai jie dar atgrasomi grūmojant: ne, ne jums čia rašoma, čia tik pažįstamiems... Ir ne kritikams, kurie visokiais aštriais skalpeliais kėsinosi išpreparuoti tekstus – mat iš jų iškyla autoriaus kruopščiai slapstytas, kompleksais ir baimėmis apaugęs vidinis pasaulis: „tarsi jie galėtų reguliuoti / mano gyvenimą tarsi jiems rūpėtų / visiškai / visiškai nesupratę kaip tai / asmeniška“ (p. 61).

 

     Toks skaitytojų rūšiavimas ir paslapčių atvėrimas „tik išrinktiesiems“, be abejo, tik nelabai vykusi poza: poetai dažnokai linkę koketuoti ar flirtuoti su skaitytojais, manipuliuoti jų patiklumu (prisiminkime, kaip grakščiai su menamu eilėraščių adresatu dar prieškaryje žaisdavo J. Aistis: „Kvailut, aš tik nusijuokiau, o tu ir patikėjai...“). Interneto ir mobiliojo ryšio eroje prabilta apie privačios erdvės nykimą: žmogus tapo lengvai pasiekiamas, tačiau ne vien savo draugams, bet ir tiems, kurių nenori pažinti. Galbūt tuo galima paaiškinti atsakomąją, gynybinę poeto reakciją – norą aiškiai apibrėžti asmeninės teritorijos ribas, kuklų ir jaukų šeimos būstą, kuriame įkurdinti pelėsis, kaktusas, žmona, knygos (įvadinis rinkinio eilėraštis, p. 5), kur net nieko neveikimas yra prasmingas, nes erdvė čia alsuoja turiningais prisiminimais. Visa tai tikrai suprantama ir žmogiška, bet kuriam galui tada atverti duris ten, kur nenorima įleisti?

 

     Kalbėdamas apie gamtą,G. Bleizgys renkasi pastovius įvaizdžius. Sunku iš peizažo „išlaužti“ kažką, ko nesi skaitęs anksčiau, nors ir mėginama ieškoti savito požiūrio taško, įžvelgti ir išgirsti tai, ką ignoruoja kasdienė juslinė pagava. Todėl jo eilėraščiuose vidurvasario smėlis pokši (p. 10), tas pokšėjimas aidi rugsėjo „nukirstame ežere“ (p. 27), o žiemą labiau pasineriama į refleksijas, budinama atmintis, gamtoje regimos kraupokos grimasos, atliepiančios subjekto vidinio pasaulio groteskui: net veirodiniame atspindyje šmėkštelinti šypsena atrodo lyg „ledėjančio karklo / išsišiepimas / šiek tiek dauniškas“ (p. 45). Gyvenimo ciklo kartotę, kaip įprasta agrarinėje pasaulėžiūroje, pažymi su mirusiųjų atminimu susiję įvaizdžiai (juk ir dangus pavasarį lenda iš po žemių, „iš kaulų mirusiųjų“, p. 50). Prisiminus „natūralaus žmogaus“, „laukinio mąstymo“ stereotipus, gaudyte gaudomas kiekvienas, net menkiausias, mikroskopinis gamtiškojo pasaulio krustelėjimas (vabalėliai, žolės, kankorėžiai, voratinkliai...), kol paskutiniame eilėraštyje užsimirštama ir beveik vaikiškai (ar šv. Pranciškaus pavyzdžio įkvėptas?), naiviai šaukiamasi seserų zylių, o gausiai beriamuose naujažodžiuose ir tarmybėse aidi kito dzūkiškos pasaulėjautos poeto Albino Žukausko netiesioginės parafrazės: „šokančios / teškančios / stapalakojės / įstrigusios į sąmonę – // geležiasnapės zylės“; „mano stapalakojės / grebėkšos“; „mano seserys ciksės“, p. 68–69). Galbūt tai vienintelis eilėraštis, dėl kurio buvo verta atsiversti šį rinkinį ir stebėti, kaip konkreti, rupi, semantiškai lanksti kalba sausu rezultatu įveikia visas iš pasiutimo besikankinančio poeto pastangas.

     Metai, 2007 Nr.8-9