tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. „Ir kalbasi jie apie visokius dalykus...“ (Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara, 2007)


bleizgys%20ziema%20ruduo.jpg       Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara: eilėraščiai. –­ Vilnius: LRS leidykla, 2007.

       Kai baigia nukristi medžių lapai, įgrysta agresyvios televizijos laidos, spauda ir niūrūs praeiviai, kai plačiais žingsniais kasdienybę matuoja ruduo, kai... Tada ima norėtis poezijos. Minutei pamiršti darganas, šaltį ir įsisupti į šiltą, filosofišką žodžio jaukumą. Tokią akimirką ir verta atsiversti G.Bleizgio knygą „Žiema, ruduo, vasara“.

       Viršelyje – vos įžiūrimas medžio šešėlis, trijų sezonų dangaus spalvos miesto šaligatvyje. Nuolatinis homo sapiens ilgesys, netgi pavydas visiems sutvėrimams, nuo zylės iki karklo, kurių, atrodo, nekamuoja egzistenciniai rūpesčiai. Tuo tarpu vienas iš jų, klostomas ir visaip transformuojamas, gan aiškiai išsikristalizuoja eilėraščiuose. Buitinės aplinkos detalės, sustiprintas laiko bėgsmo pojūtis ir iš dalies rezignacinės filosofijos atšvaitai pamažu brėžia retrospektyvaus žvilgsnio kreives: „čia gyvena pelėsis ir šuo ir aš/ ir žmona ir kaktusas ir daugybė/ knygų ir dienų visokių/ visokių atsitikimų visokių prisiminimų/ čia pilna mūsų gyvenimo(...) čia tiesiog nebeliko tų metų/ išsitaškė kaip kokios balos/ ir kam dabar jų bereikia“ (p. 5).

       Kas turi nutikti, kad su tokia neviltim gręžtumeis atgal ir mėgintum sugraibyti kažką, kas slysta iš pirštų, kas kadaise buvo ir ko niekaip, niekaip neįkinkysi nei į eiles, nei į giliamintiškus svarstymus? Žodžiai liejasi, sūkuriuoja ir dreskia, tvoskia karščiu, veržiasi prisiminimų sugestija ir vėl gramzdina gilyn, gilyn, iki kone desperatiškos pastangos atverti, išplėšti, pasakyti: „žodžiai kurių aš tiesiog negalėjau aš jokiais / būdais nemokėjau ir nenorėjau stabdyti---“ (p. 66). Panašu, kad autorius nežaidžia ir nekoketuoja su skaitytoju, kaip kartais pasitaiko, jam tiesiog labai labai rūpi, kad būtų teisingai suprastas. Tai savaime svarbu daugiažodiškumo laikais, ėmusis opių temų. Mat kur kas lengviau įpainioti šiandienos skaitytoją į paviršinių eksperimentų ažūrą ar net į skausmingo intelekto narcisizmo raišką, tuo tarpu pastanga aprašyti didėjantį atstumą tarp žmogaus ir gamtos ciklų, vienovės, kūrybos svarbą yra rizikingas atvirumas. Greičiausiai iš čia justi mėginimas pasidalinti atrastu su skaitytoju: nuo dygaus kaip sudirgęs ežys tono pereinama į intymų, familiarų kalbėjimą, melancholiją keičia entuziazmas, mąslumą – meilė. Tebūnie tai visų poetų mėgstama tema, tačiau keista ir nelaukta, kad kiekvienas iš jų randa vis kitaip įtaigius žodžius. G.Bleizgys taip pat: „miegok mieloji / mano vienintele / mano skaudžiausioji / juk aš koviausi dėl tavęs / kiekvieną dieną kiekvieną sekundę / o dienos trupino / visus mano ginklus“ (p. 54).

       Palyginti daug dėmesio autorius skiria tam tikrų būsenų, ne objektų, jausmų, minčių ar panašiai, o būtent būsenų aprašymui. Antai konstatuojama vasara: „vidurvasarį pokšint smėliui/ pokšint liepoms/ verčiantis rudeniop/ rašyti/be sustojimų(...) su vabalais visokiais niekuo/ nesirūpinančiais. Rudeniop išmirštančiais/ vieną ilgą/ pasiutusią vasarą“ (p. 10). Justi skverbimasis į garsinį poezijos klodą, regimieji žaidimai, eilutės, strofos paklūsta vidiniam žodžio virpesiui, instrumentų paieška kiek netikėtai grybšteli dalyvių konstrukcijų atveriamas galimybes. Žodžių jungtys, metaforos ir nelaukti epitetai sugula į vietomis grubokus, vietomis smulkmeniškai nugludintus eilėraščių pavidalus. Autorius deklaruoja nesiekiąs ir nemokąs kurti eilėraščio pabaigos – kažin, kažin... Suabejoji skaitydamas, kadangi prasminis užsklandos brėžis juose justi, kaip instrumentas gan įgudusiose rankose. Vos pastebimas, niuansuotas turinio ir raiškos kitimas pagelbsti auginti, didinti įtampą, ji šakojasi, kyla ir slūgsta. Iki, kaip pasitaiko didesniojoje eilėraščių dalyje, aiškaus pabaigos akcento. Taško ant „i“: „medžioklė viešpaties* pasaulyje/ viešpaties miške/ girioje išlapojusioje/ išsispygliavusioje/ prisikankorėžiavusioje/ beprotybė eilutė po eilutės/ džiaugsmas žodis po žodžio didėjantis“ (p. 11); „saulė kuri manęs jau nebešildo / sausa išsekusi saulė“ (p. 27); „kurių niekaip nėra, niekur nėra nereikia kurie / pas mane neatėjo“ (p. 62). Gan sėkmingai taikomi naujadarai šiuo atveju bene bus bandymas paįvairinti tiekos poetų vartojamas kalbos priemones. Porą kartų skaitytojui leidžiama suprasti, žvilgtelėti į nelengvus eilėraščių kūrimo užkulisius, šmėkšteli veržlaus, liete besiliejančio įkvėpimo troškimas – fata morgana, kurios geidžia kiekvienas savikritiškas rašantysis. Atrodo, jog gali tų užkulisių pamatyti tiek, kiek autorius leidžia, o visus kitus poetinius ieškojimus – tik nuspėti iš rezultatų. Tokių, kaip zylės – „geležiasnapės“, „strapalakojės grebėkšos“, vabaliukai – „skrebantys“ ir panašiai. Tarsi savaime ir lengvai įsiliejantys į poezijos audinį, šie originalumai suteikia santūraus, natūralaus kalbos jausmo prieskonį. Retsykiais gal kiek užsimirštama, pusę eilėraščio dėliojant iš tos pačios sakinio konstrukcijos: „jokių sudėtingų žodžių / jokių sudėtingų veiksmų / jokių figūrų / jokių diskursų...“ (p. 16). Sakyčiau, persūdoma kartais ir su skyrybos ženklais – brūkšnių buvimas vienoje ar kitoje vietoje tikrai pasiteisina, tačiau ko siekiama šitokia jų gausybe?

       Malonus netikėtumas minimalistinio stebėjimo link krypstančiame šiandienos poetiniame kontekste yra šioje knygoje pasitaikantis savitas maksimalizmas. Štai, pavyzdžiui, rasime ir „dainavimą pilna burna / pilnomis akimis“, ir „laimės pašėlusios“... Tuo metu, kai narstome smulkmenas, eglėje ieškome eglės spyglio, šis poetas prabyla kitaip: „man nieko netrūko/ net varnų krankimo/ net skruzdžių/ net didelių kamuolinių debesų (...) ir ūžė meldynas pilnas ančių kirų (...) irklų eilių pasiutimo kvatojimo/ blyksčių pilnas valo pilnas kankorėžių/ galimybių duotybių metamorfozių/ pilnas manęs pilnas jausmo/ kad nieko netrūksta“ (p. 13). O pabaiga, taip, mielieji, pabaiga tokia įtaigi, intensyvi, kad pagarbiai keliu skrybėlaitę ir atiduodu šiam eilėraščiui vieno gražiausių knygoje laurus: „ir brido vanduo per mane/ ir brido vanduo per mane/ ir nubrido nuėjo ištiško“ (ten pat).

       Knygoje išryškinamas gamtos ir žmogaus santykis, jos, kaip kaskart atsinaujinančios, žmogaus – kaip nuolat senstančio, praeinančio. Kadangi šis motyvas yra viena dažnesnių melancholiškos eilėraščių nuotaikos priežasčių, jis vertas atskiros pas­tabos. Vardan tikslumo. Taigi kažin ar verta šitaip sielotis, kad gamta atsinaujina, o žmogus, deja, ne, kad ji turi galimybę atgimti, kone amžinai egzistuoti, o mes tarsi ir ne... Gamta irgi sensta, priešingu atveju Viešpaties giriose nebūtų nei stuobrių, nei kelmų. Tačiau, savaime aišku, jos laiko ciklai iš tiesų daug lėtesni nei žmogaus, tad nereikėtų smarkiai priekaištauti dėl šių tragingų įžvalgų. Tebūnie tai gamtininkų prerogatyva. Juolab lyrinis subjektas gana sąžiningai prisipažįsta, jog „viskas ką savyje matau/ yra tai ko nematau“ (p. 16). Kad ir kaip ten būtų, žmogus dažniausiai pasižymėjo tuo, kad linko geisti ilgametės ąžuolo, o ne vienadienės uodo būties. Bent jau lapus tada kasmet galėtume naujais pakeisti, o dabar – nei plaukų, nei dantų, nei...

       Kita tema būtų knygoje perteikiamas kūrybos, kaip proceso, klodas ir įvairūs jo atšvaitai. Pirmiausia aikštėn iškyla kūrimo, kaip savirealizacijos, paskirtis. Tai natūralu, suprantama ir dažna, todėl įdomiau gilintis į kitus kūrybos proceso ypatumus: kaip jie atskleidžiami eilėraščiuose, kokias natas ar kalbėseną, požiūrį inspiruoja. Verta atkreipti dėmesį į tam tikrą vertinimų skalę, kai aplinka, objektai ir subjekto būsena matuojami iš dalies pagal tai, ar jie skatina kurti. Antai aptiksime „dieną, įkaitusią iki eilėraščio“ arba įvairiausias rašymo, kaip tam tikros būsenos, variacijas: „lengvabūdiškas vėjavaikiškas/ linksmas buvo šis rašymas / ironiškas su pasidygsėjimais/ žodžiai berti tiesiai į kaminą/ velniop į niekur buvo pašėlęs šis rašymas ---“ (p.19). Taigi kūryba funkcionuoja kaip tam tikra reakcijos į pasaulį, prizmės forma. Tuo tarpu tekstas logiškai virsta aplinkos atspindžių suma, apčiuopiamos tikrovės fragmentai transformuojami į eilėraštį, o jis padeda sukurti savotišką „rašytinę tikrovę“: „fragmentas apie tave / tepantį sumuštinius / mieguistą / (...)/ bendraujantį su kitais žmonėmis / su kitais fragmentais ---/ tūkstančiai ištraukų ---“ (p. 18). Šalia itin rimto ir, sakyčiau, pagarbaus požiūrio į kūrybos procesą knygoje nevengiama ironiškesnių, dygesnių natų. Malonus netikėtumas, kad autorius skiria atskirą žodelį kritikams, spėju, inspiruotą vertinimo kriterijų brūzgynų: „rašymas (...) / atvirai kalbant apie / visiškai slaptus dalykus / visiškai asmeniškus / gėdingus / nereikalingus – o labiausiai kritikai – / kuriems vis atrodydavo / kad čia yra jų reikalas / tarsi jie galėtų reguliuoti / mano gyvenimą tarsi jiems rūpėtų / visiškai / visiškai nesupratę kaip tai asmeniška“ (p. 61). Vienpusiškumu, beje, G.Bleizgio nereikėtų apkaltinti, nes esti ironiškų užuominų ir kūrybos gildijos adresu: „jis vis dar neparašė savo knygos / nes tiesiog nerašė (...)/ staiga vidury miesto galvojo / kad kas nors imtų su juo terliotis/ jeigu jis pajėgtų / jeigu jam būtų lemta parašyti“ (p. 64).

       Šiek tiek desperatiška pastanga išlikti nuolatinės kaitos ir neišvengiamų praradimų akivaizdoje atsiskleidžia per rašymą, inspiruoja rašymą ir teikia ženklo po savęs palikimo iliuziją. Visos knygos kontekste peršasi mintis: jos autorius turi būti laimingas žmogus. Kitaip iš kur šioje knygoje atsirastų toks aštrus praeities akimirkų, prarasto laiko gailestis? Sąžiningai reikia pažymėti kitą to praradimo motyvo ypatumą: preciziškas laiko bėgsmo fiksavimas aiškiai išeina į naudą poezijai. Dažname eilėraštyje aptiksime subtiliai išreiškiamus erdvės, metų laikų nuotaikų, pokyčių tonus ir pustonius, kurie greičiausiai taptų nepastebimi kitokiam, skubotesniam ar paviršutiniškesniam poeto žvilgsniui. Gamtos motyvai, nors ir tiek kartų vystyti mūsų poezijoje, čia sėkmingai įgyja savitas formas. Egzistenciniai klausimai sprendžiami faunos ir floros pilnatvės fone, todėl eilėraštis ne šiaip gieda odes ežerams, medžiams, lapams ar zylėms, o dėvi filosofo rūbus: „iš kur tylėjimas šitas smelkiasi / iš kur taip išmoko lapai tylėti / šitaip rasoti veltis kaboti pavargę/ (...) visai nenoriu prabusti kitu ir rudenį / gedulas man iš kiekvieno kankorėžio / rupūžės šiaudo“ (p. 23). Autorius, panašu, neįkyriai ištrina antropocentrines suvokimų, vertinimų ribas, atveria poeziją aplinkai, o aplinką – poezijai: „mano akys pilnos rudens / pilnos manęs nužydėjusio / blaškomo nepasiduodančio / nesusitaikančio“ (p. 24). Prisiėmus liūdnaakio stebėtojo poziciją, išnyksta ir tipiška homo sapiens bravūra bei fanaberija, jų vietą dėsningai užima harmoningo santykio su aplinka paieška. Keliai šiuo atveju patys įvairiausi: ir vaikštinėjimas po mišką be jokio racionalaus tikslo, ir amžina mūsų visų nuojauta, jog kartais reikia užversti galvą ir pažiūrėti tiesiai į žvaigždes. Ar į naktinių miestų žiburius. Kol nuotaika nuskaidrės ir aiškiai suvoksi – viskas bus gerai. Nes „tai tik snaigės / sakysiu jums mano zylės / mano seserys ciksės – / tik snaigės / mane užpylusios / nepermaldaujamos / nesibaigiančios / neištirpstančios“... (p. 69). Ir tiek.
       ________________________

       * Pastaba: kodėl „viešpaties“, o ne „Vieš­paties“?

       Literatūra ir menas
       2007 11 30