tekstai.lt

Ineza Juzefa Janonė. Susitelkimas ties neįmanoma tiesa (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)


bleizgys%20su%20grojanciom.jpg       Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Antrąjį Gintaro Bleizgio eilėraščio rinkinį „Su grojančiom kraujo gėlėm“* (pirmoji poezijos knyga – „Vietovė. Šiaurė“ – išleista 1998 m.) ėmiau į rankas kiek prisiversdama.


       Kliuvau lyg už varčios, perskaičiusi knygos pavadinimą – „Su grojančiom kraujo gėlėm“. Skamba pernelyg pretenzingai. Argi negalima to paties pasakyti paprasčiau ir įtikinamiau, ne taip knygiškai?

Bet, kita vertus, rėmiau save prie sienos, protu ne visada svarbu iki galo permanyti, ką autorius nori pasakyti ir sako. Užtenka to, kad aiškiai nesuvoki, kaip tave žodių prasmė veikia ir įsitvirtina tavo sąmonėje. Juk rašymas yra ir mąstymo aktas. Jis sukuria daugiau negu prasmę. O gal kūrinys iš tikrųjų išsamesnis, visuotinesnis už gyvenimą? Jau pačioje rašymo gelmėje slypi kalbai nepriklausoma intencija, kurią įvardinti ne taip paprasta. Ar esu pajėgi tai padaryti?


       Ir tūpčiojau lyg Buridano asilas, įstrigęs tarp dviejų šieno kupetų, kažko belaukiantis.


       Gal laukiau, kad žodžiais tapusios grojančios kraujo gėlės pasidarytų regimos ir girdimos, tačiau nepasidarė. Nesutviskėjo it žaibas. Iki gelmių nesukrėtė, nors ir bylojo, kad į šią knygą sudėti eilėraščiai turėtų būti melancholiški ir skaudūs.


       Kelioms savaitėms atidėjau knygą į šalį. Po to vėl įsisiurbiau iš naujo į tekstus, atsitolindama nuo bet kokios trukdančios minties ar juslinių įspūdžių.


       Tekstai lyg nesiliaujanti upės tėkmė, besiliejanti tai ilgesnėmis, tai trumpesnėmis pastraipomis. Arba kaip maldos, bylojančios laiko slinktį. Į save žvelgiama retrospektyviai.


       Nors knygą sudaro penki skyriai, juos vienija tas pats motyvų, temų laukas – būties bedugnės nuovoka, neaprėpiama metafizinė kančia, įpareigojanti knygos autorių (o ir skaitytoją) artintis į meną su rimtu nusiteikimu. Ir neprarasti smalsumo, iš anksto įsitikinus, kad literatūra prasideda akivaizdoje tokių reiškinių, kurie dar neturi pavadinimo.


       Iš skyriaus į skyrių ėjau keliu, vedančiu niekur, tačiau tuo, kuriuo ten nueinama greičiau nei kitais keliais:


       kalbu vis labiau įsibaugindamas
       tylos atliepiančios į mano žodžius
       nykstant pageltusiai žolei
       kalbu vis ilgėjant naktimis
       vis labiau pasinerdamas į pasaulį
       į tavo dilginantį
       vis tylintį rudenį viešpatie


       („Žinai“, p. 74)


       Taip pats tas kelias vedė suvokiman, kad rašymas – susitelkimas ties neįmanoma tiesa.

Knygos autorius nežino, ar Dievas egzistuoja, tačiau jam reikia tobulumo idėjos, ir jis ją savo eilėraščiuose suteikia Dievui ar Viešpačiui:


      
kaip tu galėsi užmerkt
       kaip sunaikinsi mano
       naiviąsias mano akis pavargėles

       dieve mokantis išgyventi iki pabaigos
       dieve žiūrintis kiaurai
       nemirksintis

       dieve tiesiai prieš mano akis
       dieve ligi spiegimo


       („Autoportreto fragmentas“, p. 45)


       Kai, anot Jeano Baudrillardo, sociumas persekioja mus nuo sienų, prabyla į mus bekraujais radijo diktorių balsais, pasigendi atspirties taško. Juo galėtų būti ne vienas Gintaro Bleizgio eilėraštis, tiesa, pakankamai juodas, tačiau mene netgi pati juodžiausia definicija atlieka giedros funkciją.

Ne veltui ir pats knygos autorius prisipažįsta:


       visą gyvenimą laukiau
       kad pasidarytų lengviau


      
(„Bebalsis viadukas“, p. 52)


       Lengviau nepasidaro. Ir Nietzsche „Tragedijos gimime“ sakė, kad menas yra išsivadavimas, bet ne nuo mažųjų dienos skausmelių, o nuo giliausios ir paskučiausios kančios, kada pasaulio bedugnė užklojama estetiškai vertinga gražia regimybe.


       Knygoje jauti autoriaus pastangas savo galiomis savaip prilygti Dievui:


      
esu kažkur giliau –
       iš sąmonės
       susiraizgiusio virvaplaušio gyvenimo
       kambario
       kuris veidrodyje atsispindi anapus manęs
       esu anapus kambario
       anapus savo balso


      
(„esu kažkur giliau“, p.42)

 
       Tačiau ne dažnas skaitytojas yra pajėgus žengti kartu su autoriumi. Ne veltui sakoma, yra stiprūs džiaugsmai stipresniems ir silpni džiaugsmai silpnesniems.


       Šiek tiek daugiau spindesio ar juodumos – ir nebegali ištverti. Norisi duoti į kojas ir neatsigręžus lėkti. Kartais net susidaro įspūdis, kad Gintaras Bleizgys labiau gyvena rašydamas nei nerašydamas, kad patį gyvenimą jis laiko įkyria kliūtimi rašymui.


       Tokio G. Bleizgio gali pasidaryti skaitytojui per daug, jis pradeda varginti.


       Nuo tokio savęs ir pats knygos autorius ne viename eilėrašty („tas vėjas ir atolydis“, „upė yra krante“, „pavasaris būdavo ilgas“, „sustojęs šalia suspausto takelio“, „ir aš dabar esu vienas iš laukiančių“...) siekia nutolti, abstrakcijas atmiešdamas paviršine kasdienybe:


     
– tikrai ateik pas mane ir atsisėsk ant pajuodusių malkų
       šuniuko pasenusio uostinėjančio užmirštus batus
       šokuok kapčiais drugeli žmogau dangau


       („tas vėjas ir atolydis“, p. 16)


       Pasekmė akivaizdi. Gelminiame kontekste net paprasčiausi gyvenimo įvykiai pavirsta estetinio pasigėrėjimo šaltiniu.


       Tačiau negaliu nesutikti su Karoliu Baubliu, pasigendančiu rinkinyje išradingesnės intrigos ir apskritai įvairovės („Rudeninis mokymasis gyventi be gyvenimo“ – „Literatūra ir menas“, 2004 rugsėjo 17).


       Niekur nepabėgsi nuo tiesos, kad didžiu menininką daro ne vien dvasios gilumas, bet ir išgyvenimų intensyvumas, jų įvairovė.


       Kaip tai pasiekti? Kaip pasiekti, kad tekstai būtų rašomi intensyvaus krūvio prisodrinta kalba?


       Norisi tikėti, kad po tokia našta G. Bleizgiui ateity nesulinks pečiai.

       Nemunas
       2004 10 28