tekstai.lt

Muzika – pasąmonės kalba (Žilvino Andriušio ir Mykolo Natalevičiaus opera „Bildungas“) (2008)

opera%20bildungas.jpgŠiuolaikinės operos pastatymas – pakankamai retas įvykis Lietuvos scenoje. Vasario 28–29 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ vykusiame trumpo metražo operų festivalyje NOA (Naujosios operos akcija) buvo parodytos šešios kamerinės operos, sulaukusios publikos susidomėjimo ir pripažinimo. Operos bus pakartotos gegužės 24 d. jaunimo kamerinės muzikos festivalyje „Druskomanija“ Druskininkuose ir birželio 6 d. sostinės „Menų spaustuvėje“.

Vasario 29 d. vakarą iš trijų pristatytų operų premjerų dėmesį ypač patraukė Mykolo Natalevičiaus „Bildungas“. M. Natalevičius (g. 1985), muzikos pradėjęs mokytis nuo šešiolikos metų, šiandien studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kompoziciją (pas prof. Vytautą Barkauską) ir dainavimą (pas Deivydą Staponkų). Yra parašęs kūrinių fortepijonui, kameriniams ansambliams, styginių orkestrui bei elektroninės muzikos opusų. Bendradarbiauja su Vilniaus katedros choru, kuris atlieka jo kūrinius Lietuvoje ir užsienyje. Autorius domisi garso mikro-makro pasauliu: pradedant smulkiausiomis garso dalelėmis ir baigiant maksimaliais dariniais, triukšmu. „Savo kūryba siekiu natūralaus muzikavimo. Muzika – pasąmonės kalba“, –­ teigia kompozitorius. Būtent pastaroji jo mintis, manyčiau, geriausiai atskleidžia ir operos „Bildungas“ idée fixe. Mykolą Natalevičių kalbina Gintarė Stankevičiūtė.

Kas Jums yra opera, juk daugeliui kompozitorių operos žanras yra savotiškas iššūkis?

Stambus vokalinis instrumentinis žanras. O iššūkiu gali tapti ir kita muzikos rūšis, ir apskritai visas kūrybos procesas. Manyčiau, į visas kūrybines užduotis reikėtų žvelgti kaip į tam tikrus iššūkius.

Kas Jus pastūmėjo tapti NOA festivalio dalyviu?

Pasiūlymą dalyvauti NOA projekte gavau netikėtai. Kai pirmą kartą atėjau į susitikimą su organizatoriais, visas trumpo metražo operų kūrimas buvo įsibėgėjęs. Tuomet ir gavau Žilvino Andriušio knygą „Bildungas“, pagal kurią minimas autorius sukūrė libretą. Taip sutapo, kad labai patiko šis tekstas, atitinkantis mano idėjas. Dar nebuvau rašęs tokio stambaus veikalo, tad norėjosi žengti naują žingsnį.

Įdomus yra NOA festivalio globėjo, LR kultūros viceministro, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos pastebėjimas, jog operos žanras plėtojosi ir liko gyvybingas maištininkų dėka. Ar opera „Bildungas“ siekia maištauti?

Nesu linkęs taip manyti. Ši opera nebuvo kryptingas maištas, nebuvo ir tikslo griauti operos žanro ją rašant. Mano požiūris šiuo klausimu paprastesnis. Į operą žiūriu kaip į tarpdisciplininį meno žanrą, kuris jungia dainavimą, muziką, scenografiją ir režisūrą. Ši sintezė egzistavo visais laikais ir jos esmė universali. Tačiau XX a., ėmus griūti muzikos žanrų tradicijoms, operos sąvoka išsiplėtė ir šių dienų klausytojas iš operos, manyčiau, tikisi daug daugiau nei vien gražaus bel canto. Šiandien gimsta vis įvairesnės operos metamorfozės. Vienos jų neabejotinai siekia maištauti. Tačiau man svarbiausia buvo parodyti operą, kurioje derėtų skirtingi meno poliai.

Minėjote, kad patiko Ž. Andriušio sukurtas operos libretas. Ar galite atskleisti keletą painesnių šio libreto detalių?

Operos libretas neturi aiškios siužetinės linijos, taigi kai kurie dalykai, rašant muziką, buvo keblūs. Reikėjo apgalvoti, kaip įprasminti visą operos procesą, nes Ž. Andriušio knyga „Bildungas“, pagal kurią buvo rašoma opera, – tai autoriaus sapne išgirstų frazių rinkinys. Iš pradžių pateikiama viena frazė, po jos seka kita ir t. t. Iš tokių frazių susideda visa knyga, o operai autorius pasiūlė išsirinkti įdomiausias. Tai buvo vienintelis postūmis rašant muziką.

Jūsų operoje dvylika dalių. Ką jos reikštų?

Jos sukurtos pagal dvylika frazių, iš kurių opera „Bildungas“ ir susideda. Būtų galima išvardyti keletą jų: Kalba, Pasaulis, Žmogus, Laikas, Vaizdas, Garsas, Siela, Sapnai... Viskas prasideda nuo kalbos: pavyzdžiui, rytą atsibunda žmogus, jam kyla kažkokia mintis, nuo kurios toliau rutuliojasi gilesnis suvokimas, iš pradžių savęs, paskui aplinkos, galiausiai –­ viso pasaulio. Mes savo mintimis sukuriame pasaulį.

Vokiškas žodis „Bildung“ apima kultūros sąvoką. Kokią „kultūrą“ kuria opera „Bildungas“?

Manyčiau, jog egzistuoja tam tikros idėjos, kurios atsiskleidžia joms skirtu laiku. Kiekviena kultūra ženklinama atitinkamo laikotarpio emblema, ir mes tik sąlygiškai prisidedame prie tos emblemos sukūrimo. Didžiausią vaidmenį vaidina reliatyvus laikas. Operoje „Bildungas“ nelaikinius suvokimus žymi eiga nuo kalbos iki gyvenimo, taigi ir „kultūros kūrimas“ šioje operoje pradedamas abstrakčiais dalykais ir baigiamas konkrečiais.

Jūsų operoje dainavimą pamažu keičia kalbėjimas, o orkestro skambesį – fonograma. Gal galite pakomentuoti šias muzikines priešybes?

Tai savitas muzikos dualizmas. Slinktimi nuo gryno garso iki kalbėjimo siekiau, kad tekstas atsiskleistų įvairiu vokalu.

Orkestro ir fonogramos priešprieša – taip pat dualizmas. Operos pradžioje fonogramoje girdimas labai aukštas garsas, kurį išgavau eksperimentuodamas kompiuterinėmis programomis ir „lipdydamas“ vieną garsą prie kito. Išgautas garsas man patiko, priminė žiogų skleidžiamus garsus ir būtent šis garsas tapo visos operos muzikos „raktu“.

Su kokiais sunkumais susidūrėte Jūs ir operos „Bildungas“ atlikėjai?

Repeticijų metu reikėjo „paspausti“ vokalistus. Jiems teko gana platus netradicinio vokalo spektras, o statant operą teko dirbti ir su tais vokalistais, kurie nebuvo dainavę šiuolaikinės muzikos.

Man rašant „Bildungą“ buvo sunku apsiriboti rengėjų nurodytu 30 min. laiku. Ž. Andriušiui minėjau, kad pagal jo knygą būtų galima rašyti žymiai ilgesnę operą, ne trumpo metražo, nes įvardijant matematiškai, buvo paimta tik koks penktadalis viso jo kūrinio.

„Bildungas“ – pirmoji Jūsų opera. Ar galime tikėtis, kad šiam muzikos žanrui teiksite prioritetą ir ateityje?

„Bildungo“ kūrimas buvo įdomus galimybių išbandymas, kuris davė daug ir įvairios patirties. Kilus panašioms idėjoms, galbūt vėl imsiuosi jas įgyvendinti.

Linkiu tolesnės kūrybinės sėkmės.

         Literatūra ir menas
         2008 05 16