Žilvinas Andriušis. Bildungas: tractatus antilogicus oniricus philosophicus. – Strofa, 2003.


       Visi suinteresuotieji pastaraisiais metais svetainėje tekstai.lt galėjo stebėti Žilvino Andriušio kūrybos evoliuciją. Šio talento (arba antitalento - tai - galų gale - tas pats) gerbėjai žino, kad pasirodęs knyginis Bildungo variantas tėra tik ledkalnio viršūnė - šimtai tekstų snaudžia rankraščiuose arba daro savo juodą anoniminį darbą. Pavyzdžiui, prieš pusmetį mane apsėdo Ž. Andriušiui priskiriamas: "mnogije problemy pridumali sfinksy" - kurį laiką apie nieką daugiau negalėjau galvoti - tik apie sfinksus, jų problemas ir kaip visu tuo atsikratyti, todėl neatsitiktinai šiame darbe apžvelgsiu kai kuriuos sfinksiškumo aspektus bei žmonių - sfinksų kuriamas kliūtis įvairioms onirinio diskurso praktikoms.


       Antra - nebandysiu Bildungo interpretuoti, įrodinėti, kokių naratyvų galima rasti, o kokių - ne. Šie tekstai mane domina kaip keliautojo sapnais liudijimai, kaip bandymai savo kailiu patikrinti, ar faktai pateikiami ezoteriniuose - oniriniuose raštuose yra ko verti.


       Prieš tikrinant faktinę Bildungo medžiagą, tenka paminėti neadekvačią įvairių socialinių sluoksnių reakciją į šį veikalą. Esama tokių, kurie nemirksėdami tvirtina, kad ši knyga (tuo pačiu ir Ž. A.) neturėjo teisės išlįsti į dienos šviesą, kiti - šaukia kiek leidžia plaučiai, tarsi norėdami pažadinti. Tai - sfinksai.

Sfinksas, ką pastebėjo ir egiptiečiai, ir graikai, yra būtybė - ne - sapnas, besivadovaujanti racionalumo dogmomis. Sfinksiškųjų galvų pusrutuliai automatiniu principu kuria mįslių procedūras, kurias tiksliausiai atitinka taip-ne tipo žaidimai bei dvejetainė skaičiavimo sistema. Manoma, kad kompiuterio išradėjai taipogi buvo žmonės-sfinksai. Pats svarbiausias žmogaus-sfinkso bruožas yra nevalingas savo diskurso valdžios primetinėjimas, nesvarbu su kuo ir apie ką bediskursuotų.


       Nors žmonės-sfinksai niekada nesapnuoja, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad tik jiems vieniems suteikti įgaliojimai spręsti, kas yra oniriniai diskursai, kaip juos kontroliuoti, valdyti, apriboti, šalinti ar uždrausti. Problema yra ne pats onirinis diskursas, kuris, mano nuomone, neprivalo tenkinti estetinių poreikių, o žmonių-sfinksų sukurtos nesamos problemos ir jų nepasotinama aistra žaisti diskursyvinius policininkus, kuriems niekada niekas neįtinka - tuos diskursus, kurių neuždraudžia dėl prasmės pertekliaus, atmeta kaip beprasmius.


       Žmogus-sfinksas snaudžia kiekviename iš mūsų. Kartais laiku, o kartais - jau po viskam susivokiame, kad už mus kalba vidinis sfinksas. Toli gražu ne visi susitvarko su savo sfinksais. Dar kartą akcentuoju, kad į onirinius veikalus - šiuo atveju ir į Bildungą - reikia žiūrėti panašiai, kaip kad žiūrite į kelioninius aprašymus ar religinio pobūdžio tekstus, nes svarbiausia yra ne kaip, o kas paliudyta. Panašią tekstų skaitymo strategiją siūlo Paul Ricoeur teigdamas, kad "teksto prasmė yra ne už teksto, o priešais jį. Ji yra ne tai, kas paslėpta, o tai, kas atverta. (...)Suprasti tekstą - tai atkartoti jo judėjimą nuo prasmės į nuorodą: nuo to, ką jis sako, į tai, apie ką kalba" (Interpretacijos teorija. V., 2000. 101).


       Judėdami nuo to kas Bildunge ištarta, į tai, kas pasakyta, pagrečiui pasitelksime ištraukas - nuorodas į tekstus, gimusius didesnį onirinį įdirbį turinčiose tradicijose. Plačiausiai paplitusi ir įtakingiausia yra serbų onirolologija. Jaunosios kartos onirinės ezoterikos teoretikas Goran Petrovič (g. 1961) veikale "Atlas sostavlennyj nebom" (S. Pb. 1993), rašo, kad "Dievas į žmogiškuosius sapnus įterpė visai žmonijai svarbios reikšmės turintį Įstatymą, kuris ir dabar tebekeliauja sapnais iš kartos į kartą. Manoma, kad Įstatymas yra nedidelės apimties ir gerai paslėptas nežinia kuriame sapne. Vieni sako, kad Įstatymas atspaustas popieriaus skiautėje, kiti - kad išgraviruotas varinėje plokštelėje, pasak trečių - sklando žodiniu pavidalu. Nėra aišku ką įgis tas, kas atras Įstatymą - ar amžinąjį gyvenimą, ar neribotą lytinę galią, ar absoliutųjį žinojimą, ar dar kažkokią ypatingą ketvirtąją jėgą" (Atlas, 27).


       Ar Bildunge kalbama apie tą patį Įstatymą - jau kažkieno atrastą - galima tik spėlioti: "Žinai, su tavim Maksima kalba, /o tu tiek klaidų padarei" (Bild.,18); tarkime, kad Maksima, kaip moralinis imperatyvas (beje, Kantas, kaip liudija Ž. A. - ir onirinėje erdvėje gana pastebima figūra), ir yra tas Įstatymas, kurio atradimas ir iš(si)aiškinimas suteikia onironautui vieną iš aukščiau išvardintų galių: - "Žinai, tiems, kurie sapnuoja / lytinius organus, / šypsosi dangus, o ne žemė" (Bild., 61) - tai dar viena nevienareikšmiška nuoroda į tai, kad Įstatymo vaisiais kažkas jau naudojasi. Tai, kad Bildunge teikiama pirmenybė kalbai, galima spręsti, jog Įstatymo ieškota kaip sklandančio žodiniu pavidalu. Tačiau ar būtent tuo pavidalu atrasta? Štai klausimas.


       "Kraupiai ilgas yra sąrašas narsuolių savo gyvastis praradusių beklaidžiojant svetimais sapnais. Nes kaip yra realus sapne kvapas gėlės žiedo, toks pat realus ir mirtinas susapnuotos gyvatės įkandimas. Iš kai kurių sapnų nėra išėjimų, o be viso to, dar nederėtų pamiršti, kad sapnuose gyvena neregėtai baisi būtybė - Morė" (Atlas, 27-28). Apie mirtį Bildunge prirašyta nemažai, tačiau - štai -  pats taikliausias ir visą daugkartinio numirinėjimo rutiną apibendrinantis dvieilis: "gyvenimas praeidavo, o mano vieta pasilikdavo čia. (Jim Morrison)" (Bild., 121). (Nežinia ar G. Petrovič minima Morė ir Ž. Andriušio sutiktas Morrison - vienas ir tas pats asmuo?) Goran Petrovič gausiai cituoja slaptąją Serpentianos enciklopediją. Pateiksiu ištrauką iš šio veikalo 38-osios žodinės iliustracijos pavadinimu "Bendras ūgis":


       "Visi egzistuojantys objektai turi  juos atliepiančius sapnus, tad visų egzistuojančiųjų objektų tikrasis dydis yra to objekto ir jį atliepiančio sapno suma. Tik tokiu būdu apskaičiuojamas tikrasis daiktų ir dalykų išmatavimas. Nesvarbu ar eina kalba apie matomus ar nematomus dalykus - niekas nėra visas be jį atitinkančio sapno. Jei nebūtų sapnų - nieko neegzistuotų, išskyrus Tuštumą, kuri yra vienintelė forma neturinti atitikmens sapnuose" (Atlas, 210). Ž. Andriušis palyginti negausiai pateikia aprašymų apie bendrojo ūgio matavimus - nebūdamas tiksliųjų mokslų atstovu ir neatstovaudamas jokioms materialistinėms ideologijoms - palygina tik meno dalykus, ir tai - labai abstrakčiai: "nors gražus paveikslas,  labai retai sveikas" (Bild., 77) arba: "menas eina kaip menas. Jeigu menas eina čia - tai jis eis ir ten" (Bild., 77). Tokie skaičiavimai neteikia skaitytojui jokios praktinės naudos.


       "Sapnų dydis yra kintantis. Jis svyruoja nuo praktiškai nepastebimų [egzempliorių] iki erdviųjų sapnų, kurių neįmanoma ne tik kad tirti, bet ir suvokti. (...)Sapnai gali ne tik plėstis ir trauktis - juos galima perduoti, pamesti, imti arba duoti skolon, dovanoti ir vogti - todėl juos patartina kuo akyliau saugoti, nes nuo jų priklauso ne tik atskiro žmogaus likimas, bet ir visos žmonijos vystymasis" (Atlas, 210). Kad Ž. Andriušis nepripažįsta mažųjų, nepastebimųjų sapnų - aišku: " - AŠ ESU BE PASAULIO RIBOS" (Bild., 27); taipogi nepripažįstama sapnų autorystė - svetimų onirinių diskursų nuotrupų (su nuorodomis iš kur pasiskolinta ar pavogta) knygoje apstu. Jei tai būtų pilnas Bildungo variantas, o ne rinktiniai raštai, būtų įmanoma sudaryti Ž. Andriušio onirinį žemėlapį, nes citatų įvairovė parodo, kad miegodamas Ž. A. nesnaudžia: aplanko anoniminio seimo nario sapnus, klausosi Sigito Gedos ar mažai kam žinomos Loretos Mačiulaitytės kalbų per sapnus: "kai neturiu laiko, aš nieko neveikiu. / Visą kitą laiką aš neturiu ką veikti" (Bild., 38). Šioje vietoje, kaip ir dėl bendro ūgio, norisi Ž. Andriušiui papriekaištauti, kad visiškai nekalbama apie techninę tų dalykų pusę. Neaišku, ką ir kaip pradedančiajam daryti. 


       Žymiausias ezoterikos istorikas serbas Milorad Pavič (gim. 1929) tvirtina, kad "sapnas yra velnio sodas. Visi sapnai žmonijai jau seniai žinomi - dabar jie tik perduodami iš rankų į rankas kaip monetos" (Chazarskij slovar-, 19) - tą gana aiškiai paliudija ir Ž. Andriušis: "pereinamas dalykas yra tik apie / pereinamąjį dalyką" (Bild., 43); arba - "visokio velnio yra" (Bild., 83). M. Pavič išgarsėjo tuo, jog 1978-1983 metais rekonstravo iki mūsų dienų neišlikusį 1691 metais Borusijoje išleistą Ioanes Daubmanus veikalą "Lexicon cosri", kurį iškilusis serbų mokslininkas savo darbe "Chazarskij slovar" cituoja ištisai. Mus domina tos vietos, kuriose pasakojama apie vieną chazarų šventikų sektą - sapnų gaudytojus - vadovaujamą princesės Atech. Jie ne tik kad "mokėjo skaityti svetimus sapnus, bet ir sugebėdavo įsikurti ir gyventi juose -  tarsi savo namuose. Keliaudami per sapnus jie pasiimdavo sau tą grobį - nesvarbu, ar tai būtų gyvūnas, ar žmogus, ar daiktas - kokį būdavo sau užsisakę" (Chaz., 81). Ž. Andriušio kelionių grobis dažniausiai nekaltas: vynas ir panašūs niekai. Pastebėta, kad šiais laikais keliauti sapnais yra daug saugiau nei, tarkim, praeityje. Baigia išnykti sapnų gaudytojo - smurtautojo tipas, o įsivyrauja stebėtojo, tyrinėtojo ar sapnų turisto tipas. Tai siejama su bendra visos žmonijos ekonomine pažanga - šiais laikais žmonės išsiruošia į sapnus ne maisto ar turtų ieškoti, o paprasčiausiai vedami smalsumo.

       Ištrauka iš vieno sapnų gaudytojų užrašų: "sapne mes jaučiamės kaip žuvys vandenyje. Laikas po laiko išneriame iš sapno, trumpam metame žvilgsnius į besibūriuojančiuosius ant kranto ir vėl skubiai neriame atgal, nes gera mums tik gelmėse. Trumpų išnirimų metu pastebime, kad krante esama keistų būtybių įaugusių į sausumą visu savo sunkiu ir tuo pačiu praradusių tą palaimą, kurioje mes gyvename tarsi kūne savam, nes čia, gelmėje, kūnas ir palaima yra vienis" (Lex., 82). Nemaža Bildunge aprašymų, kaip šis pasaulis atrodo iš sapno vandens gelmių. Pateiksiu keletą liudijimų: "vilkas ant ledo - tai Vilnius. / Jo atspindys lede - šuo" (Bild., 44) - nepasakytum, kad netikėta. Greičiau - tikslu. Arba dar: "aš noriu pastebėti, kad lietuvių tautos vaizdas niekuo nesiskiria nuo aliejaus" (Bild., 45).  Manau, kad tokie pastebėjimai padarys persilaužimą lietuvių mentaliteto tyrimuose arba privers mus kritiškiau pažvelgti į savo pasiekimus.


       "Tos būtybės sausumoje irgi mes, tačiau tokie, kokiais tapsim tik po milijono metų - mus skiria ne tik metai, bet ir baisi katastrofa, kuri užgrius mus po to, kai kūnas bus atskirtas nuo palaimos"  (Lex., 82). Užuominų apie katastrofą, įvyksiančią po milijono metų (ar jau įvykusią prieš milijoną metų), esama ir Bildunge: "niekas nekalbės, kad čia buvo tokia kultūra po 1 000 000 metų" (Bild., 97). Tai viena hermetiškiausių ne tik Bildungo, bet ir daugelio kitų onirinių diskursų tema.


       "Lexicon cosri" liudijama, kad vienas žymiausių sapnų aiškintojų Makodasa al Safer "svetimuose sapnuose atrakinėdavo duris, gaudydavo žuvis ir buvo prisikasęs visai arti patekimo į paslaptį. Al Safer panerdavo į sapnus giliausiai iš visų - iki pat Dievo, nes yra žinoma, kad kiekvieno sapno dugne guli Dievas" (Lex., 82). Ž. Andriušiui Dievas yra intymi, neafišuojama tema. Bildunge jaučiamos pastangos apsaugoti Dievą nuo per dažno vartojimo, nuvalkiojimo, jaučiamas tradicinių vertybių ilgesys: "laisvas maištas neverdamas / Dievo užanty" (Bild., 76); ir: "neišniekinkit Viešpaties. / Viešpatį galima tik sau pažeminti" (Bild., 57).


       "Neabejotina, jog al Safer pasiekė savojo meno viršūnę - meldėsi svetimose sapnų šventyklose, nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo nužudytas svetimuose sapnuose, bet galiausiai jam pakluso pati nuostabiausia iš visų egzistuojančių materijų - sapno materija" (Lex 82 - 83).  Ž.Andriušis nedaro ryškios perskyros tarp sapno ir kitų materijų - jaučiamas siekis visas materijas suvienyti: "visas materijos rūšis jungia žodžiai" (Bild., 18). O dėl maldų svetimose sapnų šventyklose - "bažnyčia kaip žodis, kurio nevartoju. /  Bažnyčia kaip žodis, kurio nesakau. / (priedainis)" (Bild., 75) - Bildunge kuo aiškiausiai viskas išdėstyta.


       Toks tad trumpas įvadas į onirinį diskursą. Toliau - patys.


       Atsikertant į skeptikų, nihilistų ir puritonų kritikas, norisi pacituoti G. Petrovič: "tas, kuris atkakliai sėja netgi neegzistuojančią sėklą, turi šansų sulaukti realaus derliaus" (Atlas,153). Sau, (o ir kitiems geranoriškiems onironautams) noriu priminti, kad "sapnas yra penktadienis to, ką mes realybėje vadiname šeštadieniu" (Lex., 311). Vieni patys eina priekyje savo sapnų, kai kiti leidžiasi velkami paskui sapnavimą.


       Žilvinui Andriušiui perduodu seną užkeikimą, kuriuo chazarai apsisaugodavo nuo nedorų kritikų. Į akis reikia sakyti taip: "Sutvėrėjui malonios mintys tavo, bet ne darbai tavieji" (Lex.,311). Jei kritikas nedoras - iškart pasimes.

       Literatūra ir menas
       2003 12 05