Neringa Abrutytė. Neringos M.: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.


       Trečioji gražiai išleista Neringos Abrutytės poezijos knyga Neringos m. kelia prieštaringų minčių.


       Dviejų pirmųjų Abrutytės knygų poezija – tai emocijų nuotrupos, atskleidžiančios intymius pergyvenimus, kurių sakytoja balansuoja tarp naivios mergaitės ir pasaulio bjaurastį išgyvenusios moters patirčių. Bene svarbiausiai – meilės temai būdinga įtampa tarp moteriško ir vyriško pasaulių, tačiau eilėraščiuose galima išgirsti ir norą įveikti šią įtampą. Intymią išpažintį įformina savita Abrutytės stilistika: eilėraščiai dažnai imituoja pokalbį, jo nuotrupas, vidinį monologą, kur sakinys nutraukiamas, žodis sąmoningai suskaidomas ar trumpinamas. Toks poetės rašymas teikė vilties, kad savitas temų ratas ir poetika ilgainiui leis kalbėti apie išskirtinę autorės vietą lietuvių poezijoje.


       Išlikti originaliai, nesikartoti, tačiau būti atpažintai, išpažinti intymius dalykus, kurie virstų universalia patirtimi – nelengva užduotis kiekvienai poetei ar poetui. Imdamas naują pažįstamo poeto knygą, skaitytojas tikisi dviejų dalykų: viena vertus, ieško atpažįstamų poetinių, pasaulėžiūros ženklų, kita vertus, trokšta poetinių netikėtumų, naujos patirties aprašymų. Šį dvigubą skaitymo malonumą suteikia tai, ką pavadinčiau poetiniu sirpimu. Nauja knyga – kaip vaisius, kasmet užaugantis ant to paties medžio ir tuo skanesnis, kuo labiau prisirpęs.


       Nežinau, ar jausdama neprisirpimo pavojų, ar koja kojon taikydama su rinkos taisyklėmis, ar apsimesdama, kad žaidžia, Abrutytė (leidykla?) knygos gale įdeda tris puslapius iš knygos leidybos istorijos. Paviešinti knygos gimimo užkulisiai (šiaip niekuo neypatingi, nes visas knygas, tiek išleidžiamas, tiek ne, lydi autoriaus prašymai, leidyklų rekomendacijos ar anotacijos) reiškia, kad apie juos turi žinoti ir skaitytojas. Na ką, perskaičiau, – ir krimstelėjau rūgščiosios vaisiaus pusės. Sugėdinti Kultūros ministeriją gal ir verta, tačiau, mano galva, yra būtina, kad piktai minimų „svetimų autorių“, kurių, pasak poetės, „išleidžiama daug“ (?), kūryba plistų mūsų literatūroje ir kultūroje. O autorės frazė „gana prasta poezija“ (suprask, lietuvių) implikuoja tai, kad šioje knygoje skaitysime tikrai labai gerą, prisirpusią poeziją. Tendencija viešai save pavadinti labai geru poetu/poete, viešai save įvertinti ir netgi rekomenduoti rašyti, kaip „aš“ rašau, pastaruoju laiku tapo labai madinga. Man ji, kaip ir trys paskutiniai knygos Neringos m puslapiai, primena maisto prekes su užrašu „be konservantų“ arba reklaminį šūkį „pasaulinio garso žvaigždė“. Suprask, vartotojau: būtų gėda nenueiti į koncertą, būtų kvaila nenupirkti šios prekės. Tačiau įtikinėjimo diskursas mus išmokė nepasitikėti, būti įtariems. Dabar pridurčiau: tiek apžiūrint naują prekę, tiek vartant naują poezijos knygą. (Šiais pamąstymais jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad knygos leisti nereikėjo, tik atkreipiau dėmesį, kaip ji išleista.)


       Skaitant Neringos m. matyti, kad ši poezija nėra, kaip teigiama išspausdintoje knygos anotacijoje Kultūros ministerijai, nei labai neįprasta, nei labai keista, nei kelianti nerimą. Abrutytės poezija truputį pasirpo, bet tik viena puse – keliom naujom temom.


       Trečiojoje knygoje Abrutytė tęsia savo poezijos temas ir žaidimą kalba. Čia ji taip pat lieka asmeniškos išpažinties pasaulyje, vis dar ieško savo moteriškos tapatybės, bet kur kas rečiau atsiduria ties emocinio nestabilumo riba. Abrutytės poezija labai asmeniška, joje pilna biografinių nuorodų, istorijų, atviravimų. Todėl eilėraščių „aš“ suvokiamas kaip pačios autorės „aš“ (tai patvirtinama ir nuorodomis: „mano tėvas Abrutis“). Tačiau skaityti svetimo gyvenimo istorijas gali būti įdomu norint sužinoti, kas gi iš tikrųjų jai su juo nutiko; jeigu asmeninės intrigos nedomina, tada darosi nuobodu. Pats asmeniškumas ar intymumas poezijoje labai svarbus, jis dažnai būna iškalbingas ir reikšmingas (prisimenu itin asmenišką ir santūrią Nijolės Miliauskaitės poeziją), tačiau asmeniškas atvirumas dažnai virsta banaliu tuščiažodžiavimu. Tekstas tampa vien autoriaus psichologinę būseną vaizduojančia medžiaga, kurią esi priverstas skaityti kaip psichoanalitikas.


       Mano galva, ryškesni ir įdomesni šioje knygoje yra eilėraščiai, kur greta atkaklios savianalizės išnyra saviironija, greta vidinio pasaulio narstymo – atidesnis žvilgsnis į aplinką. Šios dvi tendencijos atitinka ir knygos struktūrą: pirmoje dalyje atsiskleidžia Abrutytei svarbi tapatybės geografija, antroje pereinama prie poetei svarbių vietovių topografijos. Meilė išlieka svarbiausia Abrutytės poezijos tema, tačiau šioje knygoje moters santykis su ja blaivesnis, ramesnis. Pirmos dalies eilėraščiai apie meilę – tai meilės patirčių aptarimas. Jo išvada būtų tokia: kūniškas ryšys ne visada yra laimė, bet tai galia, kurią poetė priima, kurios jau nebebijo ir iš kurios gali net pasišaipyti.


       Tačiau nors ir atrodo, kad kalbančioji tvirčiau stovi ant savo kojų, ji vis tiek yra pažeidžiama, jai reikia kito – vyro:


       Tačiau kažkas patinka
       tam žmoguje kurio beprotiškai geidei
       bet nepakankamai tave mylėjo
       nors kūniškumas tąsyk nugalėjo
       tačiau vis tiek pas mylintį grįžai
       kuriam norėjai pasakyti: „keista
       su niekuo man nėra dar taip gerai…
       kaip su tavim…“
       […]
       „Ar tu su juo dar susitiksi?“
       Nesusitiksiu – tik bendrausiu
       nes man tave mylėti per sunku: tavęs aš nesiliausiu.

       („Išdavystė“, p. 8)


       Feministėms šitai kaži ar patiktų, nes čia „silpnoji lytis“ nedangsto savo „silpnumo“: mylinčioji nori išsivaduoti nuo meilės santykių galios, tačiau pabaigoje ištariamas nerišlus priklausomybės prisipažinimas. Ryšys tarp „aš“ ir kito svarbus net galvojant apie daiktus. Eilėraštis „Apie pinigus ir daiktus“ pradedamas klausimu: „ar myliu daiktus? ar ir jie mane“ (p. 11).


       Gražiausia poetės pastanga – siekti filosofinės dimensijos, kuri išlaisvina jos poeziją iš dažnai monotoniško savų bėdų nagrinėjimo. Taip minėtame eilėraštyje „Apie pinigus ir daiktus“ susipina beaistrio daikto, pinigų reikalaujančios kasdienybės ir meilės apmąstymai, pagardinti erotiniu intarpu:


       tačiau mieste staiga užklumpa lyti –
       ir tenka skėtį įsigyti
       kuomet einu į pasimatymą – staiga? –
       (be skėčio be lietaus) – ir pinigai ištyžta!
       Nukrinta iš dangaus (juk mylimasis lyžtels?)
       ir daiktas šitas išsiskleis
       kartodamas kad laikas pinigai kad meilė –
       lietus ir viskas ko geidei – tai pinigai –
       BEDAIKČIAI kuriuos akimirkom tokiom iššvaistai
       todėl nei mylimus labiau mylėki daiktus! (p. 11)


       Tai vienas geriausių knygos eilėraščių, kuriame, kaip teigiama anotacijoje, tikrai „kažkas yra“. Šį „kažkas yra“ kuria brūkšniai tarp žodžių ir eilučių, kurie yra ir jungtys, ir lygybės ženklai, ir distancija – dėl šių brūkšnių eilėraštis įgyja keliareikšmę struktūrą. Jos dažnai trūksta kituose Abrutytės eilėraščiuose.


       Nors poetė teigia, kad nebeteko vaikiškumo ir tapo protingesnė, dėl to ji negyvena geriau. Atvirkščiai, ji prisipažįsta: „aš blogai gyvenu“ (p. 30). Eilėraščiuose pasirodo nuovargio, nuobodulio, depresijos ženklų. Tai lemia ir vaikystės, nekaltumo praradimas, ir neigiami poetės santykiai su savo šalimi, motina, literatūriniu gyvenimu. Abrutytės eilėraščiuose iškyla vaikystės – kaip nekaltybės meto, kurio neslegia pripažinimas – ilgesys: „pasiilgau to tikėjimo it tos pusiau beprotybės / kaip mokykloje – buvau dar šiurpiai nepripažinta – / norėčiau ir kažkur bėgti prirašyti krūvas banalybių“ („Tik dvi paskutinės eilutės“, p. 22). Ištarimas „aš esu labai gera“ („seni poetai numirs“, p. 61) reiškia ne tik savęs įvertinimą, bet ir kūrybinės laisvės praradimą, todėl eilėraščiuose pasigirsta raginimas „labiau fantazuoti o ne / isteriškai gaudyti mintį susijusią su / ta Jėga nuo Ko vis bandai / išsivaduoti daugybę mėnesių“ („labiau fantazuoti“, p. 25).


       Greta vaikiškumo, neprotingumo, savotiško minties laisvės ilgesio, greta prarasto jaunystės tikėjimo labai ryškiai pasirodo nuobodulys ir depresija. Eilėraštis „MINTYS, depresija“, kaip man sakė pažįstama psichologė, yra klasikinis psichologinis depresijos genezės aprašymas. Depresija, prasidėjusi nuo minčių apie pasaulį ir save, atskleidžia reakciją į netektis (savęs pačios, darbo, svajonių ir t. t.) ir atlieka „gedėjimo darbą“:


       nebežinau, ką veikti, nes tikrai nenoriu:
       todėl Depresijai visą save – paskyriau! paskyriau laiką, atmintį ir visą protą –
       anksčiausiai atsigulusi visai nemiegu,
       anksti keliuos, nes ir neinu miegoti –
       ką nuveikiu? – galvoju ir galvoju – nieko. (p. 30)


       Depresijos išgyvenimą lydi nuobodulio aprašymas eilėraštyje „Nuobodulys“. Nepaisant pasikeitusio gyvenimo, nepaisant pripažinimo „aš blogai gyvenau o dabar gerai – tiktai bloga“, išsiduodama, kad nuo savęs nepabėgsi: nei į kitą šalį, nei į kitą miestą.


       Ši įtampa tarp egzaltuotai priimamo naujo pasaulio, naujo gyvenimo, naujo „aš“ ir jį pasivejančio senojo pasaulio, senojo gyvenimo, senojo „aš“ ryškėja antros knygos dalies eilėraščiuose, kuriuose skleidžiamos gyvenimo skirtingose Europos šalyse patirtys. Iš pradžių matome, kaip būdama Prancūzijoje, Belgijoje, Graikijoje ar Amsterdame poetė stebi istorijos paliktus ženklus ir lygina skirtingas tradicijas. Prancūziški ir belgiški pasisveikinimo ritualai, graikų griuvėsiai, alyvuogės ir Kavafio poezija, kanapės Amsterdame – šie stereotipai koreliuoja su poetės gyvenimo dabartimi, leidžia pažinti naują vietą ir joje įsigyventi:


       kareivių vaizdas istoriškai dekoratyvus aš mintimis
       spurdu nelyg undinė patekusi į gatvių tinklą:
       jis plyšta pleška nuo seno gaisro
       ugnis išlydo visai vienodų namų kvartalus
       istorija sutvėrusi miesto aistrą:
       parduotuves karalius filosofus kavines poetus.

       („Istorinis gatvių susimaišymas, Kopenhaga 2002“, p. 55)


       Tada, priešindama savo šalį su kitais kraštais, pykdama ant tėvynės ir net jos išsižadėdama, poetė tvirtina:


       aš gerai gyvenu kopenhagoje Išdidi
       skaitau knygas nekenčiu savo šalies („Sugrįžo“, p. 54)


       Tačiau paskutinis knygos eilėraštis „Martai“ išduoda, kad nuobodulys ir nepasitenkinimas naujuoju gyvenimu pasiveja ją ir svetur, ir ji prisipažįsta:


      
man nusibodo būti čia netgi visada turėti pinigų
       kada pasiruošim keliaut į didelę aziją
       kas būtų jei grįžčiau be visko ką turiu
       į savo šalį bet visa tai dar viena maža fantazija bijau [...]. (p. 76)


       literatura.lt
       2004 07 12