Rimvydas Stankevičius. TYLOS MATAVIMO VIENETAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 71 p.
Knygos skaitymas prasideda nuo viršelio. Ketvirtosios Rimvydo Stankevičiaus knygos skaitymas prasideda nuo Pieterio Bruegelio „Medžiotojų ant sniego“ – nuo paveikslo tylos ir jo ritmo. Tylos ritmo, provokuojančio garsą ir judesį paveiksle (taip to paties Bruegelio „Bandos sugrįžimas (lapkritis)“ „sujuda“, kai žiūri į jį klausydamasis Bobby’o McFerrino „Sweet in the Mornin“).
Po Bruegelio vidinėj viršelio pusėj pasitinka knygos autoriaus nuotrauka, kuri yra pernelyg tyčinė, – joje tvarkingai susišukavęs žmogus neva valiūkiškai pozuoja ant tilto („Rando“ nuotraukoje taip pat prasimuša jos tyčiškumas, pozavimas). Visiškai nepanašu į Stankevičiaus tekstus, kurie yra labiausiai panašūs į jį patį – eilėraščių tempas ir tembras kone sutampa su empirinio autoriaus balsu, todėl dirbtinumas ir pozavimas dažniausiai neišsitenka. Tad daugumą jo tekstų galima pažymėti epitetu „tikrumas“. Tai, matyt, autoriaus neprofesionalumo padarinys. Neprofesionalumas čia suprastinas pagal paties Stankevičiaus žodžius: „Nesu iš tų poetų profesionalų, kuriems tik duok mintį – iškart sės ir surašys strofomis. Aš laukiu“. Visgi tas asmeniškumas kartais yra permušamas – Stankevičiaus eilėraščiuose svetima, netikra intonacija yra aiškiai girdima, o tai liudija ne tiek tų intonacijų gausą, kiek akustikos kokybę. Skaitydamas rinkinį niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad Stankevičiaus eilėraščių įvaizdžių ir metaforų faktūra, proporcijos, konstravimo būdas yra tokie pat, kaip ir jo kūno sudėjimas.
„Tylos matavimo vienetai“ – pavadinimas, knygai tinkantis ir aiškiai rodantis jos pasaulio pagrindinį komponentą: pasaulis kupinas tylos, nes iš jos atsiradęs; eilėraščiai randasi iš tylos girdėjimo, atliepia ją, jos ritmą, kaip McFerrinas – Bruegelį („Esu beveik tyla / Beveik niekas“, eil. „Snaiperis“). Tyla yra persmelkusi rinkinio tekstus – tai aiškiai juntama iš intonacijos: balsas atsiranda tarsi po ilgos tylos, balso stygos neapšilusios, tad jis neskubrus ir negarsus. Tai gal kiek rečitatyvinis kalbėjimas, bet ne dainavimas. Balsas atsiranda iš ten, kur „telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“. Iš ten, kur tylos daugiau nei erdvės ir kur ji ima tankėti įgydama medžiaginį būvį:
Tyla čia tokia tiršta,
kad galima ją pilstyti į dubenis.
Galima mesti į ją akmenį
ir ilgai stebėti siubuojančius ratilus.
„Vienkiemis“
Kaip kadais dainavo Mamontovas: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse“. Stankevičiaus tekstuose – abejaip. Esant tokiai tylai svarbus tampa pats žodžio pasirodymas – jis yra lengvesnis už tylą, todėl iš jos pakyla ir, į ją remdamasis, laikosi viršuj, gali būti ir plūdė, ir tiltas.
Šiam poetui netiktų epitetas „dainius“, nes jo eilėraščiai nėra skambūs, net ir sumetruotuose tekstuose rimas ir ritmas yra sunkiau pastebimi, tarsi būtų pasitraukę į antrą planą, kaip tie žmogeliukai ant ledo Bruegelio paveiksle. Kartais metras, rimai sąmoningai slepiami už teksto grafikos (eil. „Programinis“). Rinkinyje tačiau yra eilėraščių, kur ritmas ir rimas yra išstumti labiau į pirmą planą, todėl tekstas tampa skambesnis, dainingesnis ir neretai – silpnesnis, nes tuomet paprastai yra „užsidainuojama“. Dainingumas, skambumas Stankevičiaus eilėraščių lyriniam herojui yra „ne prie veido“, nes tuomet semantika dažniausiai ima nesutikti su akustika, pirmosios nenaudai. Poeto tekstų vaizdinijai ir tematikai adekvatesnis yra tas paveikslo su žmogeliukais ant ledo ritmas bei rimas ar verlibras. Dauguma atvejų teksto įtampa išlaikoma eilėraščiuose, parašytuose būtent verlibru – apgaulingai paprastu rašymo būdu.
Rinkinyje esama tekstų, parašytų pasikliaunant viena mintim, konceptu (neišlaukti, profesionalūs ar profesiniai eilėraščiai), kurio įtampos neužtenka suvaldyti žodžių srautui, ir eilėraščiai tampa per ilgi, nesvarbu, koks jų ilgis – viena ar šimtas eilučių: silpniausias yra vienas ilgiausių rinkinio eilėraščių „Sunki diena“. Ištęstumas pagadina ir neilgą tekstą – „Yra tokia diena metuose...“: šiuo atveju galima sakyti, kad pradedama nuo pernelyg toli ir per ilgai artėjama prie kulminacijos, o tą per didelę distancija nustato jau pirmos eilutės epiškumas.
Geriausiai Stankevičiui sekasi vieno dviejų puslapių tekstai, nes viena pagrindinių (ir puikiai veikianti) jo eilėraščio mechanizmo dalių yra pabaiga (viena ar dvi paskutinės eilutės), netiesiogiai dukart pailginanti tekstą, nes jos netikėtumas ar (ir) pakeista supratimo perspektyva verčia dar kartą perskaityti eilėraštį.
Stankevičius įsiterpia į lietuvių literatūros tradiciją – su pirmtakais jis nekovoja, o perima jų pamokas ir pratęsia. Jam svarbūs autoriai aiškiai nenurodomi – tiltai sudeginti, bet nujaučiami: Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Janina Degutytė etc., taip pat svarbi XX a. vokiečių, austrų poezijos tradicija.
Martinaitis, perimdamas temą ir pagal savo patirtį, laikmetį, poreikius ją transformuodamas, bandė išsaugoti lietuvišką kaimą, namus perkeldamas į atmintį; Parulskis skelbė viso to mirtį ir reikalavimą mirusius laidot. Stankevičiaus eilėraštyje „Namai“ matomas naujas santykis:
Trumpam suklūsta namai,
mano gyslose ūžesį kraujo pažinę,
suvizgina uodegą...
Kaip jiems paaiškint,
kad man neberūpi lietūs –
ir žolė jau seniai seniai
pati pareina namo...
„Namai“
Poetas kuria gan hermetišką, savais įvaizdžiais paremtą poetinį pasaulį, kuris yra palyginti neintertekstualus ir labai savas. Tai, matyt, padarinys to, kas anotacijoje apibūdinama kaip: „bendrina konkrečias būsenas“. Prie šios frazės ten yra dar vienas žodis: – „įspūdingai“: jis ganėtinai tikslus.
Tvirtas kultūrinis užnugaris čia pasirodo ne per nuorodas, aliuzijas ir panašiai, o per sugebėjimą „valdyti plunksną“ ir, kada reikia, – būti jos valdomam. Stipriausi man atrodo eilėraščiai „Namai“, „Vienkiemis“(jie galėtų būti ir dvi to paties eilėraščio dalys), „Snaiperis“, „Tylos matavimo vienetai. Štilis“ – juose pagrindinis eilėraščio jėgos momentas yra ne „ne tiek“, o „ne tik“ pabaigoje.
Kas gi yra tie tylos matavimo vienetai? Autorius pateikia kelis jų: vienatvė, baimė, štilis. Galima pridėti: nemiga, ramybė, laukimas. Tai tylios ir tylos būsenos, kurias galutinai sugraduoja balsas, tapdamas esminiu matavimo vienetu, todėl viršelyje po rinkinio pavadinimo esantį žodį „eilėraščiai“ galima suprasti kaip pagrindinės rinkinio metaforos paaiškinimą.
Tyla rinkinyje – tarsi postbūsena: buvimas po kažko, kaip, tarkim, štilis po audros. Tai visų pirma yra vienatvės (bet ne vienišumo) tyla, kai šalia buvę balsai išretėja ir esi primetamas pats sau – kiekvieno nusipelnyta, ergo teisinga, bet bjauri būsena, kai sau esi ir Tesėjas, ir Minotauras, o poezija kartais tampa Ariadnės siūlu, vedančiu, bet neišvedančiu iš ten, kur nei herojus, nei pabaisa niekad nežūva. Taigi tyla pasirodo, kai nutyla balsas ir jį tęsia poezija, tarsi tas cezūrą tarp krantų paneigiantis tiltas nuotraukoje.
Literatūra ir menas
2006 09 29
