Petras Dirgėla. Jauno faraono vynuogynuose: novelės – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 160 p.


       Yra knygų, kurios atviros skirtingo skonio ar skirtingų patirčių literatūroje besidairantiems skaitytojams. Prisipažįstu – mėgstu tokias. Apie vieną jų, Petro Dirgėlos „Jauno faraono vynuogynuose“*, ir parašytos šios pastabos. Gal jos pažadins smalsumą, privilios skaityti tebemokančius. Knygelė plona (vos pusantro šimto puslapių), ir laiko ją perskaityti nedaug tereikėtų.


       Ne pirmas ir aš palinkau prie jos. Leidėjų anotacijoje rašoma, kad tai novelės, kurios „subtiliai narplioja vyrų ir moterų santykius, nulemiančius gyvenimo kokybę, naujus iššūkius žmogaus prigimčiai ir išlikimui.“ Keistokas tas dėmesys „gyvenimo kokybei“, bet internete galime užtikti trumpesnių šio sakinio parafrazių: „Tai jauki, kamerinė novelių knyga – joje narpliojamos intymios temos.“ O štai Renata Šerelytė, „Metuose“ (2008, Nr. 8-9) pristačiusi naują P. Dirgėlos novelistikos rinkinį, dalykiškai pasidžiaugė juo, pabrėžė jame ir tiesiogiai matomus, ir užšifruotus griūties, mirties bei nelaisvės įvaizdžius. Jie kyla iš istorinės, socialinės, dvasinės ir, be abejonės, metafizinės tikrovės, kurios ženklų apstu autoriaus novelių rinkinyje. Jis, anot recenzentės, „kūrinys, simboliškai įvardijantis šiuolaikinio žmogaus vietą pasaulyje ir jo nelaisvę po gausiais vynuogynų kerais, kur klausomasi ne Dievo balso, raginančio palikti Egipto žemę, bet tolimo protėvio, liepiančio susitaikyti su likimu.“


       Supratau, kad ir šitos nelaisvės su kaupu užtenka, kad autoriui už darbą parašytumei gerą pažymį. Manau, kad recenzentės įžvalgoms ir bendram knygos įvertinimui ne vienas pritarė arba pritars. Esame šiek tiek savo istoriją, politinę situaciją ir psichologinę būseną dramatizuojanti tauta: savų gyvenimo rūpesčių varomi į kampą, laukiame naujų katastrofų, tad ir linkę ko nors panašaus ieškoti.

Man ši knyga nesukėlė išskirtinių apokaliptinių regėjimų, nors visuose P. Dirgėlos veikaluose galėčiau užtikti ir eschatologinių vaizdų, ir postkatastrofinių nuotaikų. Nelindo į galvą ir mintys apie šiandienio žmogaus vergovę, jo romų susitaikymą su „likimu“.


       Vadinasi, knyga turi mažiausiai bent porą veidų. Neginčydamas nė vieno R. Šerelytės recenzijos sakinio, sakyčiau, kad naująjį P. Dirgėlos novelių rinkinį su kvapą gniaužiančiu geros prozos jauduliu gali skaityti ir tie, kuriems labiau rūpi ne išnykstantis pasaulis (patriarchalinis jo pavidalas, šeimos giminės medis, biblinės vertybės), bet Aštuntoji mūsų pasaulio diena. Gera literatūra suteikia puikią galimybę parungtyniauti su Kūrėju, kuris gal nusipelnė pailsėti po Sekmadienio.


       Taigi skaičiau P. Dirgėlos knygą laikydamasis šio savo įpročio, ieškojau tekste visokiausių kūrinijos ženklų – nuo dieviškųjų, užkonservuotų mitologijoje, iki žmogiškųjų, dažnai išniekintų ir paslėptų postmodernioje literatūroje, radau ir, prisipažįstu, mano širdis salo nuo jų.


       Visų pirma negalėjau dar kartą nepasidžiaugti profesionaliu autoriaus stiliumi, įgytu per keliasdešimt rašymo metų. Piemenys, pernelyg jauni autoriai, kaip sakydavo Jonas Mikelinskas, prozos negali imtis. Jo nuomone, prozininkui reikia didelio gyvenimo patyrimo, o aš dar pridurčiau – gero literatūros amato išmanymo. Beveik pusšimtį metų padirbėjus su plunksna, įmenamos kai kurios rašymo paslaptys. Literatūrinės meistrystės iš P. Dirgėlos knygos galėtų pasimokyti ne tik „piemenys“. Trumpi, bet vaizdingi sakiniai, originalūs palyginimai ir metaforos, naujadarai, intertekstinė prasmių žaismė, artimos tolimos vaizdų asociacijos ir kiti plika akimi sunkiai įžiūrimi teksto apmatai bei ataudai šioje knygoje kuria gilumines novelių reikšmes. Semiotikai jas vadina paradigminėmis. Kaimiečiai sakytų, kad vasarą išdžiūstančiuose upeliuose jiems reikia sietuvėlių arkliams ir patiems pasimaudyti. Skaitydamas „Jauno faraono vynuogynuose“, randi ne vieną tokią paradigminę sietuvėlę, gali joje nusiplauti ir skubėjimo į knygyno topus prakaitą, ir niekada neatsiverstų veikalų dulkes. Atsiranda ir visada atsiras skaitytojų, kurie tai pamato ir pasidžiaugia meistro plunksna prikelta mūsų novelės gyvybe.


       Antra. Novelėmis šiandien vadinami labai margi tekstai. Nesunku pasiklysti. Kai kurie jų tėra devintas vanduo nuo kisieliaus, net liberaliai traktuojant šį prozos žanrą sunku sutikti, kad jie panašūs į tikras noveles, kurias rašė lietuvių novelės klasikai (Jonas Biliūnas, Petras Cvirka, Juozas Grušas, Jurgis Savickis ar Antanas Vaičiulaitis). Tik žymiausi mūsų novelės teoretikai drįstų spręsti šį eiliniam skaitytojui per sunkų rebusą. Į P. Dirgėlos knygą sudėti ir novelėmis pavadinti prozos kūriniai, mano akimis, turi visus klasikinės novelės sandus: įdomų įvykį ir pagrindinį personažą, lakonišką, iš subtilių detalių išaustą trumpą tekstą, net ir įžvalgiam skaitytojui netikėtą pabaigą. (Rašyti novelėms balus už jų klasikinius sandus yra paika, bet aukščiausius atiduočiau „Nesapno žavumui“ , „Vilkui“ ir „Jauno faraono vynuogynuose“.) Tiesa, įvykis ne visada klasikinis. Arba klasikinis jo turinys yra perdirbtas, sulipdytas į dirgėlišką sielos daiktą. Taigi dažniausiai užtinki tam tikrą sielos nuotykį. Tiesa, „netikėta pabaiga“ bus pastebėta tik tų, kurie moka pastebėti svarbias potekstes, intertekstus ar tik autoriaus sugalvotus literatūrinius ženklus. O tai, kad novelių tekstai susipina ir sukuria punktyrinį visos knygos vientisumą, artimą novelių romanui, nekenkia atskirai novelei. Atvirkščiai, kai užverti knygą, vaizduotėje lieka daugiau negu iš pavienių kūrinių.


       Trečia. (Man – tai bene svarbiausias dalykas.) Geros novelės nerašomos vien iš meistrystės, t. y. išmanymo, kaip ir kam jas rašyti. Jų negali nerašyti (bent mano akimis), kai rašymas yra tavo gyvenimo dalis, būdas, esmė ir pan. Dažniausiai tai lemia bendresni dalykai negu žanro klausimas. Literatūros kūrinio rašymas ir jo forma atranda save, susitinka savaime. Visi P. Dirgėlos raštai (romanai, esė, novelės) yra jo autentiškos patirties transformacijos į literatūrines formas. Jos sunkiai telpa į tradicijos rėmus, bet be tokių rėmų ir autoriui, ir skaitytojui būtų tik kebliau susišnekėti. Gelbsti ypatingas šito autoriaus (o ne bendras, visuotinis) autentiškumas, kuris nesensta, neišeina iš mados, be to, yra sunkiau apibrėžiamas negu žanras. Autentiškumas gyvas savianalize, analize, savais pasaulio vaizdiniais. Pigmalionas savo mylimąją iškalė iš vaizduotės marmuro. Ir šiandien P. Dirgėla, ačiū Dievui, rašo pagal savo paveikslą ir savo vaizduotę. Ne vienas žino, kad autorius mėgsta užsirašinėti (vadinkim šį jo įprotį dienraštinėjimu), retas pagalvoja, kad faktui užrašyti reikia lakios vaizduotės.


       Ieškantieji P. Dirgėlos knygoje lengvai atrastų jo dvasinio autoportreto ženklų, tačiau šie yra pavirtę į simbolius, tropus, vaizdus, ne kiekvienas skaitytojas juos kaip dirgėliškus ir atpažintų, juk ne kiekvienas asmeniškai „Trečiame brolyje“ geria kavą su autoriumi. Vertinant literatūros kūrinį tokios dimensijos gal ir ne pačios svarbiausios. Jos tik paliudija asmeninio patyrimo vaidmenį literatūros kūrinio tikrovėje. Kas kita – dvasinis žmogaus giminės paveikslas ir kūrinio tapatybė su juo. Ši tapatybė ir nulemia, ką mes pirmiausia pastebime knygoje.


       Sugauti (ir gyvenime, ir literatūroje) meluojantį ar save neigiantį P. Dirgėlą sunku. Kaip ir A. Solženicynas, jis reikalauja „negyventi meluojant“. Tad ir kiekviena nauja jo knyga yra ankstyvesnių pakartojimas, tų pačių svarbiausių vertybių patvirtinimas. Lengva būtų sakyti, kad istoriosofinės, dorovinės ir politinės P. Dirgėlos ambicijos „Jauno faraono vynuogynuose“ gali būti analizuojamos ir interpretuojamos pagal autoriaus kūriniuose jau išryškėjusią dirgėliškųjų vertybių struktūrą. Iš „Karalystės“ jinai: Lietuva ir jos valstybė, istorija ir dabartis, istoriniai asmenys ir pramanyti personažai, politinė valia ir impotencija, dekalogas ir sąžinės vėžio metastazės. „Karalystės“ atgimimas ir tąsa autoriui, atrodo, niekada nebus pabaigta žmogiškosios kūrybos tema.


       Vis dėlto novelių rinkinys „Jauno faraono vynuogynuose“ jos visos neaprėpia, skaitytoją ši knyga veda tik prie autoriui svarbių atskirų vertybių. Kaip ir prieš trejus metus išleistame apsakymo ir romano diptike „Arklio romansai“, tam tikri bendrieji autoriaus vertybiniai akcentai susiaurėja ir nuskaidrėja. Šiek tiek lengviau skaityti tokį P. Dirgėlą, skaitytojui gal net įdomu ir netikėta: abiejose naujose autoriaus knygose didysis Lietuvos karalystės atgimimo klausimas užleidžia vietą individualiems psichologiniams šios karalystės užkulisiams. Skaitome Lietuvos gyventojų istorijas, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tolimas istoriosofiniams autoriaus tikslams, supintas iš metoniminių užuominų apie tai, kas rūpi autoriui pasakyti urbi et orbi – Lietuvai ir Nelietuvai. Karalystės kūno ir kraujo tema, paskutinėse romano knygose subyrėjusi į individualius jos atomus, naujuose autoriaus darbuose skaidosi toliau, tampa kvantine jos forma: žvarbstama ir sušylama tik politikos elektronų ir neutronų skleidžiamos šviesos spinduliuose, žemės keleivis keliauja nematomomis jos bangomis. Sugrįžta, lyg atsiprašydamas šypteli, užtikęs nesugriautą tėvoniją.


       Atvertusiajam pirmuosius „Jauno faraono vynuogynuose“ lapus siūlyčiau paspėlioti ir pasitikrinti savo gebėjimus numatyti žinomo autoriaus nežinomos knygos pasaulį. (Beje, tam eksperimentui šiek tiek gali kišti koją periodikoje užtiktos ir jau perskaitytos novelės.)


       O dabar – manoji šitos knygos (vertybinė) versija. Ji tokia: metoniminis Karalystės (šviesos) kvantas Jundzilo (pasakotojo) gimtinės (Dievažėnų) ir kitos Lietuvos (Vilniaus) orbitoje. Važiuojant iš Žemaitijos į Lietuvą ir sugrįžtant, gyvenant ir numirštant nedaug kas pasakotojo (ir visų personažų) gyvenime teįvyksta: neišnyksta meilė. Ne Karalystė, ne kas kita, o ji yra nemirtinga šioje knygoje. Netikra tėvystė ar motinystė, svetimavimas ar sanguliavimas, biblinio ar iš Maximos parsinešto pieno pakelyje (vyno butelyje) susirangiusio Žalčio gundymai yra bejėgiai – nesunaikina, nepalaidoja meilės.


       Jau antraštė sukėlė trapią nuojautą, kad tekste, be visų kitų, o tarp jų – Egipto civilizacijos ir biblinių kontekstų, nuskambės karaliaus Saliamono giesmės parafrazė. „Faraonas“ ir „vynuogynas“ yra gilūs šios giesmės įvaizdžiai. Prisiminiau jų ne vieną: „Saliamonas turėjo vynuogyną Baalhamone“, „Su kumelaite faraono vežime, palyginau tave, mieloji mano“; „Aušroj mes vynuogynan eisim pažiūrėti, ar žaliuoja vynmedžiai“, „Obels šešėlyje pažadinau tave, – čia motina tave pagimdė, čionai gimdytoja suvystė“ (cituojamas Jono Vytauto Nistelio vertimas) ir t. t. Gal ši pirmoji reminiscencija ir lėmė bendrą teksto įspūdį. Klasikinės meilės ilgesio renesansas pagal Dirgėlą.


       Skaitydamas noveles, pamiršdavau visa, kas nesusieta su pasakotojo prašymu „atidaryti duris“ į mylimojo ir mylimosios salą – meilės sodą. Pasakotojo balsas atskirose novelėse kinta, bet visose jis pasakoja apie to paties meilės sodo vis kitokį taką. Tie patys veikėjai, įvykiai ir jų sąsajos, asociacijos, simboliai ir, aišku, giminės saga vienija noveles, leidžia jas perskaityti kaip savitos struktūros romaną. Romaną apie meilę, kuriame, atrodo, su kaupu esama visko, ko kartais viliodami skaitytoją ir teprirašo mūsų populiarių romanų autoriai: erotiškumo ir sekso, neištikimybės, detektyvinių mįslių ir kraujo. Pasakotojo (vieno iš Jundzilų giminės vyrų) žmona, sūnūs, tėvai, giminaičiai, visos gyvenimo spalvos blanksta šalia mylimosios, geismo būti su ja, neįvykstančio susitikimo, troškulio, nors, kaip ir karaliaus Saliamono regėjimuose, čia pat „šulinys sode, šaltinis gyvojo vandens.“


       „Gyvasis vanduo“ – vienas šio P. Dirgėlos teksto apie meilę raktų. Gal ir pagrindinis. Visose novelėse meilė nyksta ir randasi. Ji daug sykių, galima sakyti, nuolat atgimsta, nors Jundzilų giminės vyrų gyvenime viskas aižėja ir byra (tą ir pastebėjo R. Šerelytė): giminės pratęsimas tampa kitų (vyrų) reikalu, patriarchalinius giminystės ryšius keičia atsitiktiniai, giminės moterų valia ir užgaidomis valdomi vyrai, šaknų suvokimas silpnėja ir nyksta. Viena vertus, vyksta giminės entropija, ir chaotiškas pasakotojo kelias tarp žmonos ir mylimosios pagal antrąjį termodinamikos dėsnį tvieskia žarijų duobės kaitra. Meilė taip pat entropijos rūšis, kad ji išliktų, reikia sueikvoti energijos. Antra vertus, meilė yra daugiau negu vyro ir žmonos, vyro ir meilužės lova, daugiau negu ištikimybė santuokos sakramentui, kaip ir mylimosios tikėjimui, kad svetimas vyras yra tik jos vienos vyras.


       Novelėje „Nesapno žavumas“ galima užtikti paradigminę, visoje knygoje aprašomą meilės lygtį. Joje pagal Borgesą visiškai sumaišyta ir tikrovė (gyvenimas), ir sapnas, ir tai, kas jau įvyko, ir tai, kas dar tik įvyks. Gyvenimo menas jaučiamas visais mūsų jutimais. Meilė yra tokios literatūrinės sinestezijos vertybė. Augustos kelionė į Dievažėnus, miestelį, kurio „nėra“, pas žmones, kurie ten tebegyvena, nors į miestelį niekas negali ateiti, jos „begėdiškas ir tikras orgazmas“, kurį ji patiria su „pastoriumi“ sename dvare, yra stebuklingai paprastas – ir žmogiškas, ir dieviškas. Pasiklydusios moters ėjimas „tiesiai, tik tiesiai“ baigiamuosiuose novelės sakiniuose yra šviesus tarsi pasivaikščiojimas po didelį sodą: „Kelutis vedė per kalvas ir klonius. Po kojomis mirgėjo saulės šviesa, medžių ir žolių šešėliai“ ( p. 32).


       Knygoje papasakota Jundzilų giminės istorija yra šiuolaikė amžinos meilės versija. Jos siužetui (-ams) neieškota naujo pamato, tai – skaitytojo iš „Karalystės“ įsimintas nemirtingo žemės keleivio įvaizdis. Niekaip nenužudomo, sužeisto, sutrypto į kelio dulkes, numirusio ir vėl prisikeliančio žmogaus pasaulio naujoji forma novelėse – vyro ir moters meilės pasaulis.


       Skaitytojui palieku pačiam atrasti ir pasidžiaugti šito pasaulio dramatiškumu ir grožiu. Pagal Dirgėlą.

Nujaučiu skaitytojo būgštavimus dėl „sunkaus autoriaus“ ir bent jau teisės paklausti: o kas būtų, jeigu jis neperskaitytų naujos P. Dirgėlos knygos?


       Nieko, malonus skaitytojau, nieko neatsitiktų. Kaip ir tuo atveju, jei per naktį nesusapnuotum jokio sapno. Juk jeigu nesi pernelyg uolus šio autoriaus tekstų analitikas, gavęs iš literatūros mokytojo namų darbų užduotį, gali rinktis kitą knygą. Meilės nemirtingumą paliudijo visi literatūros klasikai. Skaitėme Odisėją, Tristaną ir Izoldą, Rolando giesmę, Valentiną, Barborą Radvilaitę... Nieko nauja. Sunku apibrėžti meilės patyrimą, bet jo gyvybingumu abejojama daug rečiau negu Lietuvos valstybės karūnos galimybe.


       Ir vis dėlto (kaip skaitytojas) liudiju: Dirgėla yra Dirgėla, jis nepamiršta, ką rašęs ar parašęs, matyt, visose jo knygos novelėse ištirpdytas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnos auksas. Unikalus, autoriaus surankiotas po smiltelę. Tik šį sykį kaldinama ne karūna pasaulio galingiesiems, o žiedai Barborai Radvilaitei ir Žygimantui Augustui. Vėlgi: „Tau auskarus mes auksinius nukaldinsim, sidabro strazdanėlėm pamarginsim.“ Čia – iš Giesmių giesmės, mylimojo ir mylimosios dueto.


       Skaidri vertybė. Jų neturime pernelyg daug. Skaidrumas ir garantuoja jai amžinybę, nes apie tos atgimstančios meilės slėpinį autorius nieko nežinomo tarsi nepasako. Išskyrus tai, kad ji gyva – egzistuoja jo personažuose. Nauja yra dabartis. Tokia amžinos vertybės kaina. Ir tai, kad beveik visada nereali atrodžiusi meilė tebeegzistuoja XXI a. lietuvio kasdienybėje, kad įveikiama šio jausmo entropija, yra tikrai įspūdinga. Galime ir nevadinti tos situacijos aštuntąja meilės pasaulio diena. Gal viskas – iš Dievo, bet svarbu, kad tebėra.


       Kritiškas skaitytojas, be abejonės, iš šių įspūdžių autoriaus laukia kritinių pastabų.


       Jau sakyta: ši knyga yra daugiaveidė. Šis žodis nėra tik pagyrimų vainikas. Jis – paslėpta kritikos mina po tvirčiausiais kūrinio pamatais. Ir meilė yra daugiaveidė. (Nepaminėjau, pavyzdžiui, kokia skaidri ir meniškai puošni yra pasakotojo meilė motinai ir tėvui, kaip tas jausmas šarangė varangė lyg žaltys susirango jų namuose, drabužiuose, kiekviename daiktelyje, kurį pasigamino, įsigijo, vartojo ir vienas, ir kitas.) Suabejokite, malonus skaitytojau, tuo, ką parašiau, ir knygos pliusai virs minusais. O aš rūgštoka veido mina kritiškai galvosiu apie jus, bet vis vien šiek tiek kitaip negu R. Šerelytė, atsivertusi šį mano tekstą.


       Ar tebeatmenate? Pasiklydus tereikia eiti „tiesiai, tik tiesiai“.

       Nemunas
       2008 10 02