"Vario burnų" idėjų dirbtuvių architektą Tomą S. Butkų kvočia tardytojas mėgėjas Ričardas Šileika

 
      Būk malonus paaiškinti, kodėl "vario" ir kodėl "burnos"?


     
Na, tokio akiplėšiškumo iš žurnalisto visada gali tikėtis! Jei būtum politinių oponentų pusėje, aš dar suprasčiau, bet kai esi iš literatūrinių lankų… Bet jei jau mane taip netikėtai sučiupai gatvėje ir išsyk teiraujies apie "Vario burnas", turiu pagrindo manyti, kad esi stalkeris, arba - čia kažkokie slaptųjų tarnybų verti dalykai. Bet bala nematė, pabandysiu.


     
Jei dėl vardo, tai galiu šį bei tą pakomentuoti. Šiais absoliučios komercijos ir ikonologijos laikais tai yra tam tikras neišvengiamas žaidimas: turėti vėliavą, šūkį, būgnininką. Na pastarasis šiuo metu barikadose dydžėjauja, tai "vb" tenkinasi tik vėliava ir šūkiu. Vėliava - deformuota kvadrato formos labirintinė svastika, panaši į inkarą (nepainiokite su kita nesena "poplitine" svastika); šūkis (nors greičiau omens muzika): "menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti" (prašau nepainioti su kita šios formuluotės versija, pernai publikuota tame pačiame "Litmenyje"). Šie dalykai visų pirma yra atpažinimo ženklai; tiek karo lauke, tiek parduotuvėje, tiek intymiam asmeniniame gyvenime. Beje, idėja gimė dabartinės prezidentūros rūsiuos (ak, nemirtingasis pogrindi!), o patys darbai kokį dešimtmetį patyliukais bando įvardinti ne aukso, ne sidabro, ne bronzos amžiaus - tiesiog - varinių vertybių hierarchiją (ir, be abejo, ja remtis), liudyti ne pirmojo, antrojo ar trečiojo, bet ketvirtojo pasaulio geografiją (tą, kuriame telpa Kašmyras, Titikaka ir vidaus Lietuva su visomis savo didybėmis ir kompleksais, o taip pat ir išorės Lietuva, kurioje, kaip kadaise sriubos lėkštėje, gali įmatyti į vieną riebaluotą dėmę šaukštelio dėka suplaukusį pasaulį), galiausiai rezonuoti esamą, nepaneigiamą, visaapimantį gyvenimą, - tokį koks tavo akyse jis ir yra.


      Pati pradžių pradžia buvo kur?


     
Pati pradžia buvo tėvuko dirbtuvėj, kai aš savo ūmiai pradėtus rašyti negrabius tekstus ėmiau segti į rinkinukus bei grafiškai juos apipavidalinti. Ant nosies buvo abitūra, visi mokėsi, kalė, o aš, pasislėpęs direktorės kabinete, mašinėle spausdinau kaži kokią tai velniavą…


      Spausdinimo mašinėlės pavadinimas ir markė?


     
Nepamenu: rusiška, elektrinė, labai triukšmingai barškanti. Iš pradžių viskas buvo daryta ranka: elementarus samizdatas. Per porą metų padariau apie dvidešimt knygelių. Tai buvo 1-10 vienetų tiražas su "knopkėm". Jos buvo rodytos parodoje "Arkos" galerijoje (2002 rugpjūčio 18-30 d.). Vėliau, studijų metais, buvo pereita prie masiškesnio samizdato, kuris buvo ne kas kita kaip technologinis datacopy ir xerox junginys. Tik nuo 2000-ųjų metų K. Sh. Keyso (kuris pats Pensilvanijoje keliolika metų leido vadinamuosius "chapbookus") iniciatyva pereita prie konceptualaus, integruoto meninio apipavidalinimo. Taip atsirado "čiabukai".


      "Vario burnos" - visuomeninė, valstybinė ar privati įmonė?


     
Nei privati, nei visuomeninė, nei valstybinė. Tiesiog dirbtuvės, naudojančios nuoširdumo ir privačios iniaciatyvos kapitalą.


      Po kokiomis (kieno) grindimis įsikūrę?


     
Įtariu po tomis pačiomis grindimis. Ten, kur vyksta Kusturicos "Pogrindis" arba nemirtingas Grasso skardinis (be abejo, vario) būgnelis, mušantis iš po scenos per inkstus politinei ir kitokiai kakofonijai. Tas po stelažais lindintis vyrukas ir yra tikrasis pogrindžio specialistas. O kas viršuje? Negaliu pamiršti frazės iš vieno "multiko" - "televizorius rodo sukčius". Kas jie tokie? Eina jie kakų.


      Bet kas yra baisiausia, pogrindis pradeda lįsti per plyšius į viršų. Tas pats juk ir su "Vario burnom".


     
Yra ir neišvengiamų dalykų. Nors greičiau atvirkščiai - juk pats mane susiradai, ir ne pogrindis pradeda lįsti, bet aplinka ima keisti savo santykį su juo (gi tenka po šimts pypkių pripažinti kad "Pogrindžio" ginklai pigūs ir efektingi, o "skardinio būgnelio" muzika - šauni ir uždeganti. Ir nežinau tokio dalyko kaip dviejų milijonų metų ledynmetis… Šiaip visi padorūs (na, ta prasme, sveikai kuoktelėję) rašinėtojai ir mendariai yra iš pogrindžio. Kaip ir ką tik išleistas Bukowskis. Ir tai yra pats normaliausias startas - pačiam savimi pasirūpinti, o ne laukti kol kas nors pasirūpins tavimi, suteikdamas vietą po saule (nebūkite naivuoliai, už kurią, blyn, juk reikės mokėt dividendus). Pradėti ne nuo PK, o ieškoti būtent savo asmeninio santykio su šia vieta ir laiku. Tai man svarbiausia. Gana anksti supratau, kad "oficialumas" iš principo yra nesveika egzistencijos forma, ir kad aš nenoriu su visu tuo turėti nieko bendro, nors suprantu, dažnai nuo tavęs vieno tai nepriklauso ir niekad negali būti tikras, kokią pabaisą iš tavęs padarys po tavo mirties kokia nors ideologija. Tačiau siekis turėti savo "privatų kontekstą" yra būtinas. Juk ilgą laiką buvom įpratę turėti vieną nuosavybę, kuri, pasirodo, yra niekieno, monopolį arba visumą, kurioje nėra jokių sudėtinių dalių. Apie tai ir "vario burnų" monadologija - monada ne kaip statiškas, nedalus elementas (suponuotas Leibnitzo), bet dinamiška, besivystanti ląstelė, dalis, kuri perauga į visumą, arba visuma, kuri sunyksta, susitraukia ir tampa dalimi.


      Jūsų veiklos arealas. Ką jis rėpia?


     
Na tai yra ir šis, ir tas. O konkrečiai kalbant - visų pirma, visų antra, visų trečia ir visų paskutiniausia - idėjos. Ar tai būtų urbanistiniai ir architektūriniai objektai, poetiniai ir kitokie tekstai, skaitmeninė grafika ir fotografija. Esmė glūdi tame pirminiame dalyke, kuris dažnai yra užmirštamas ir kuris biblijoje yra įvardintas kaip logos. Idėja, žodis arba visi tie dalykai, kurie, pratęsiant Parmenidą, yra viena. O arealas keičiasi. Paprastai atėjus pavasariui. Tą ypač pajutau dirbdamas su įvairiomis kompiuterinėmis programomis, kurios teikia visai kitas galimybes ir kurioms sunkiau, tačiau įmanoma, primesti žmogiškąjį faktorių, kuris paprastai ir nulemia meninę formą. O pastaroji skirtingame areale vis kita.


      Kas jūs, kiek jūsų: išvardink vardus, pavardes, pareigas.


     
Pats intymiausias ir pats nedėkingiausias klausimas. Nėra jokių vardų ir jokių pavardžių. Nors negaliu nuneigti, jog daugelis dalykų sukasi apie vieną personą.


      Persona (non) grata…


     
Bet aš įsivaizduoju, kad "Vario burnos" visų pirmiausiai yra "gintaro augintojai", žmonės, kurie ieško, daro, dalyvauja. Darydamas "Vario burnų" katalogą, savotišką idėjų dirbtuvių veiklos dešimtmečio summa summarum, aš suskaičiavau per 20 žmonių. Tačiau nuolat randasi naujos burnos ir nauji darbai. O ir darbai apima gal dvidešimt valstybių, ta prasme, kad jie buvo daryti įvairiuose žemės rutulio taškuose. Ir man yra svarbu, kokie tai žmonės, iš kokių kultūrinių podirvių jie atsikraustė, su kokiais kultūros sapnais galvose, kokiame kraštovaizdyje. Tai greičiausiai visus mus vienija.


     
Kur realizuojate savo intelektualią produkciją?


     
Aš realizaciją visų pirma įsivaizduoju kaip gero tonuso arba gero buvimo po saule palaikymą. Žiūrint iš kitos pusės, realizacija yra įvairi: gali "juodųjų" investicijų pagalba sukurtais moderniausiais medicinos aparatais išgelbėti tūkstančius žmonių, bet gali ir nekalčiausiomis, "teisingiausiomis" idėjomis nušluoti dvi valstybes. Tokia yra šių dienų realizacija. Taigi reikėtų kalbėti ne apie realizaciją, bet įkūnijimą. Gera, kai įkūnijęs idėją, pajunti, kad žmonės ją priima, taip visai paprastai, lyg visai be jokių pastangų, betarpiškai ir nuoširdžiai. Darydamas knygeles, kurių tiražas yra vienetinis, orientuojuosi vos ne į kiekvieną skaitytoją asmeniškai. Juk tokie galų gale yra ir mūsų šalies betarpiškumo kodeksai...


      Ar "Vario burnų" knygos ne prabanga?


     
Yra oficiali statistika - Lietuvoje žmonės savo pajamas skirsto į tris dalis. Pirmas trečdalis skiriamas maistui, antras - būstui, likusysis - arba į santaupas, arba laisvalaikiui. Kultūrinėms reikmėms piliečio biudžete lėšų nėra. Tokie yra prioritetai.


      Trūksta to ketvirto ketvirtadalio.


     
Taip, bet sakyti, kad knygos yra prabanga, aš nedrįsčiau. Aš įsitikinau, kad nėra didelio skirtumo ar knygelę parduodi už penkis litus, ar už devynis. Jeigu žmogus žino, kad "čiabuko" jam reikia, jis sumokės ir 15 litų. Bet tai jau yra riba. "Vario burnų" knygelės parduodamos už savikainą. Kai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knygų per metus respublikoje išperkami aštuoni vienetai, tai sako viena: yra rinkos principas - nėra reklamos, tos subtilios civilizuotos prievartos, net ir geriausi dalykai yra pasmerkti nuoguloms. Kuomet europiečiui pasakai, kad šita knygelė kainuoja du dolerius, jisai linkčioja galvą ir sako: it`s unreal. "Vario burnos" neturi distribucijos. Kartais galvoju, kad tai trūkumas, kartais galvoju, kad tai privalumas. Tačiau bet kuriuo atveju, tai yra tam tikra laikysena, išskirtinumas. Nuo visų kitų leidyklų. Nors kai mane vadina leidėju, jaučiuosi labai keistai…


      Kiek esi išleidęs per savo gyvavimo du penkmečius?


     
Normalių "čiabukų" yra apie 20, iš viso knygelių būtų gal 38, bet tai nieko nereiškia, nes visų pirma tai yra tam tikros idėjos, visų antra, tai ne vien knygelės.


      Kokie tiražai?


     
Kaip mėgdavau juokauti: remontabilūs. Na, sakykim, "Takako loto" (sukurto kaip dedikacija japonų menininkei Takako Saito ir jos parodai Lietuvoje 2002-ųjų vasarą) yra 20 knygelių. O Bložės "Tuštumos" - apie penki šimtai. Nėra nė vienos knygelės, kuri būtų išleista vientisai ir nuosekliai. Sakykim, baigiasi popierius, todėl viena knyga nuo kitos jau ir skiriasi…


      Tai išsyk įgyja kolekcinę vertę.


     
Matai, kolekcinei vertei labai svarbi poligrafijos kokybė, dėl kurios "Vario burnoms" dar reikės pasistengti. Vien tai, kad turi vienetinį dalyką, dar nieko nereiškia. Tačiau dalykai, regis, klostosi ta kryptimi.


      Knygoms naudoji ir netradicines medžiagas.


     
Pagal aplinkybes. Deja, ne visada gali rinktis, o ir ne visada yra iš ko. Bet vis tiek, kiek įmanoma stengiuos pataikyti į tą vadinamą diskurso erdvę, o banaliau kalbant, į tai, apie ką yra konkretus tekstas. Sakykim, Bukowskiui pavyko rasti moteriškas kojines, kurias užmoviau ant viršelio. Pigu, greita ir paprasta!


      Kas "Vario burnų" finansiniai rėmėjai ir moraliniai ramsčiai?


     
Kesmerioškinas Karfikas, Boria Dirižablinas ir Arnoldas Armagedonovas! O iš tikrųjų, tai įvairūs geri žmonės, kuriems patinka tai, ką darome.


      Minėk "Vario burnų" geriausiai pavykusius rezultatus.


     
Sunku spręsti apie savo paties darbus, bet įtariu, kad vienas iš tokių yra "Tokako loto" bei "Vario burnų" katalogas. Manau nusisekė Bložės "Tuštuma". Tačiau jeigu tu klaustum apie svarbesnius projektus, tuomet paminėčiau "Citi-zeną", savo magistrinio darbo pagrindu padarytą Klaipėdos centro regeneracijos projektą (darbas padarytas VGTU 1999 metais, darbo vadovas Algis Vyšniūnas). Būtent tada susekiau monodologijos principus, kuriuos vėliau pradėjau taikyti ne tik urbanistikoje, bet ir fotografijoje, poezijoje, "čiabukuose". Tai yra vienaip ar kitaip susiję dalykai - turinys ir forma arba visuma ir dalis. Dar būtų "Dievas yra, viskas gerai" (su Mantu Gimžausku ir 86-ųjų Diego Maradona)…


      Kur jūsiškę produkciją gali įsigyti lietuvis ir europietis?


     
Dabar visa informacija yra mūsų internetiniame puslapyje www.varioburnos.com. "Čiabukai" parduodami Vilniuje - "Akademinės knygos", Kaune - "Humanito" ir Klaipėdoje - "Po langu" knygynuose. Knygelių, kurių tiražas normalus, tai yra 100-200 egzempliorių, ten dar galima įsigyti.


      Ar jūs tokie vieninteliai Lietuvos Respublikoje?


     
Šioje Viešpaties pogrindžio teritorijoje būti vieninteliu ir nepakartojamu yra bedieviška. Kad ir ką išskirtinio tu galvotum ar darytum, visada už tavo peties rasis įtarus giminaičio šešėlis ar pavydus kaimyno žvilgsnis. Taigi sakau, kad nieko čia naujo, nieko ypatingo. Tuo labiau pats bendrauju su panašiais žmonėmis, kurie bando jungti nesujungiamus dalykus - tai įmanoma tik tuo atveju, kai žinai, kas dedas aplinkui, šalia, galbūt net pačiame tavyje susimazgę. Ir visa tai turi atpainioti arba, atvirkščiai, esant reikalui, - surišti į vieną mazgą. Galiu išsiduoti, kad man buvo gana sunku rasti sau artimą podirvį ir kad šiandieninėje Lietuvoje to neradau. Kažkas iš Dionizo Poškos baublio (argi ne architektūra?), kažkas iš Mažosios Lietuvos knygijos (tėvukas, rekonstruodamas kankles, daug metų praleido naršydamas Mažosios Lietuvos instrumentarijų, tai galbūt dėl to), kažkas iš prancūziškojo sąmonės srauto, egzistencializmo ir naujojo realizmo, kažkas iš nekilmingosios architektūros maišto. Dar yra ir angliškoji psichodelika, sunku patikėti, einanti iš Svifto, ir monumentalusis žemės menas, vedantis į septintojo dešimtmečio teksto mutacijas. Yra šiek tiek ir autorinės knygos, pokarinio lietuviško samizdato, kurį, deja, mažai kas dabar žino. Nors dėl įtakų - ką aš žinau…


      Ką gali pasakyti apie idėjų generavimą?


     
Kartoju, idėjos yra tai, kas įkūnyta žmogaus, pvz., idėja yra meilė. Ir nereikėtų jų laikyti viduje - imti į galvą - laukti, kankintis. Tiesiog imti ir padaryti taip, kad suktųsi, zvimbtų, būtų, kol dingtų (čia tokia subtili apgaulė)…


      Tai manai, kad jos sensta?


     
Keičias, bet nesensta, mat joms nuolat reikia naujų, socialių formų, kurias jos savo laiku galėtų reprezentuoti. Ir svarbu, kad jos būtų nuolat atšvitrinamos. Kaip yra su "Vario burnom": tuos akvamarino oksidu pasidengusius paviršius vis tenka valyti iki varinio blizgesio tol, kol vėl jie apsitraukia nesvarbumo plėvele.

      Literatūra ir menas
      2003 04 25